Pažadai ir realybė
Paskiriant ministrą Dulkį, premjerė jo tiesioginių kompetencijų stoką pristatinėjo kaip privalumą. Anot jos, ateinantis iš kitos srities ministras turėjo įnešti „naujo vėjo“ ir „kitokį požiūrį“ į sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimą bei įsisenėjusias jos problemas.
Deja, realybė negali būti labiau nutolusi nuo šios retorikos. Ministro žadėtas pandemijos valdymo planas taip ir liko pažadais. Darbas vyko padrikai, chaotiškai ir be koordinacijos. Dažnai paskutinėmis minutėmis priimti sprendimai prieštaravo veiksmams, niekaip nesibaigia draudimų ir leidimų maratonu. Tas pats pasakytina apie vakcinavimo procesą, kuris virto gyvūnų dresavimo terminologijos bizūnų ir meduolių parodija. Tuo tarpu kritinės sveikatos sistemos institucijos, tokios kaip ULAC ar NVSC, vis dar lieka be vadovų, nieko nepadaryta didinant sveikatos sistemos lankstumą, pralaidumą ir reagavimo greitį, jau nekalbant apie gydymo įstaigose trūkstamus medikus.
Kartu su šiuo ministru apie savo ateitį rimtai pasvarstyti reikėtų ir ekonomikos bei inovacijų ministrei Aušrinei Armonaitei, ir teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai. Tvyrančio teisinio chaoso fone iš pastarosios nieko nesigirdi nepaisant išsakytų gausių teisininkų bendruomenės abejonių dėl taikytų ir taikomų pandemijos priemonių teisėtumo, kulminaciją pasiekusių AT pirmininko I. Vėgėlės pasisakyme. Tuo tarpu teisinio išsilavinimo neturinti ministrė demonstruoja olimpinę ramybę. Suprask, partija (koalicija) žino geriau! O ekonomikos ministrė Laisvės partijos pavadinimą išvis pavertė kalambūru, įvedusi jokios naudos neatnešusį nelygybių pasą. Bet nieko realiai nedarė, kad būtų nutrauktas absurdiškas ilgiausias Europoje ekonomikos lokdaunas.
Taip pat turėtų pasileisti ir „nepriklausomų ekspertų“ (NEPT) taryba prie LRV. Neaiškiais pagrindais susiformavusi institucija savo darbu eksperto terminą pavertė keiksmažodžiu. Nuo pat pradžių buvo sunkiai suprantama, kaip LR Vyriausybei krizės sąlygomis pagrindiniu patariamuoju organu tapo jokio teisinio statuso neturinti ir atsakomybės nenešanti taryba, krizei (!) valdyti besirenkanti kartą į dvi savaites. Klausimų aptarimas NEPT labiau primena debatų klubą, per visą savo darbo laiką taip ir nepateikusį nei vienos pandemijos valdymo priemonių naudos/žalos analizės ar ekspertinio vertinimo. Geriausia NEPT darbo iliustracija – įsibėgėjant pastarajai pandemijos bangai, taryba išėjo 2 mėnesių atostogų, sugrįžusi posėdžiauti tik rugsėjo 20 dieną! Čia belieka priminti lietuvišką patarlę, kad už dyką būna tik katė maiše.
Viso šito balagano rezultatas – visiškai analogiški užsikrėtimų ir mirčių skaičiai, kaip ir pernai metų lapkričio / gruodžio mėnesiais, o ligoninėse turime perpildytas RITS lovas. Nors kaimyninėje Lenkijoje, kur vakcinavimo rodikliai net prastesni nei Lietuvoje, situacija nepalyginamai geresnė. Todėl ginti SAM ministrą teiginiais, kad dabar į jo vietą niekas nenorėtų eiti, yra aukščiausio lygio cinizmas. Atvirkščiai – palikti jį toliau vadovauti ministerijai yra tas pats, kas alkoholizmu sergantį žmogų gydyti tuo, nuo ko jis susirgo.
Kokie sprendimai padėtų situaciją stabilizuoti?
Trumpuoju laikotarpiu reikia didinti sveikatos sistemos pralaidumą ir lankstumą. Tam reikia atsisakyti besimptomių atvejų testavimo, nes šiuo metu jis jokios naudos neduoda. Tuo tarpu simptominiai atvejai turi būti ištirti per 12 valandų ir atitinkamai izoliuoti bei paskirtas gydymas. Taip užtikrinsime, kad žmonės, kuriems iš tiesų reikia pagalbos, jos sulauks laiku ir proporcingos jų ligos sudėtingumo laipsniui. Antras dalykas, kurį reikia atlikti – kuo skubiau ištraukti medikus iš kombinezonų ir grąžinti pilnas pamainas gydymo įstaigose. Pasitikintys mokslų vakcinuoti žmonės neturėtų respiratorinės infekcijos saugotis kaip ebolos ar maro.
Kita neatidėliotinų darbų sritis – tai netinkamos komunikacijos ir nereikalingų ribojimų naikinimas. Klaidingos komunikacijos dėl vakcinuotų žmonių ligos neplatinimo turi būti visiškai atsisakyta, kaip ir nevakcinuotų žmonių nuolatinio stigmatizavimo ir marginalizavimo. Kartu turi būti atsisakyta kaukių ir nelygybių pasų, bet įvestos racionalios priemonės, kurios galiotų visiems vienodai. Tai yra rankų higienos, atstumo laikymosi, srautų ribojimo bei ventiliacijos reikalavimai.
Galiausiai premjerei nuolat postringaujant apie „gyvybių išsaugojimui“ reikalingus „nepopuliarius“ sprendimus, gal vis tik reikėtų priimti vieną tikrai efektyvų, išgelbėsiantį šimtus gyvybių – nemokėti pensijos asmenims be galiojančio galimybių paso. Tai turbūt vienintelis dalykas, kur šis pasas tikrai būtų naudingas. Apie konstitucines šio sprendimo pasekmės premjerė galės pagalvoti paskui – dar praeitos krizės metu ji pademonstravo, kad jai konstitucinės teisės nerūpi, kai buvo priimti antikonstituciniai sprendimai dėl dirbančių pensininkų pensijų. Toks valdymo modelis pritaikytas ir dabar, kai galybė ribojimų įvesti ne įstatymais, o poįstatyminiais aktais ar įsakymais. Bet vargu ar tokiam sprendimui, išgelbėsiančiam šimtus gyvybių, bus pasiryžta – Seime prastumta eilinė korupcine virsianti schemutė po 100 EUR už senjorą, dar 15 EUR primokant jį paskiepijusiam šeimos daktarui.
Ar įmanoma išspręsti institucijų krizių valdymo neįgalumą?
Šykštuolis moka dukart. Krizė išryškino per dešimtmečius kauptas bei politikų nespręstas problemas. Bene didžiausia jų – kritinių kompetencijų trūkumas bei institucionalizuotas nepasirengimas valdyti krizinius procesus. Taip nutiko neatsitiktinai – politikoje veikimo bei sprendimų priėmimo rizika dažnai neatneša jokių „politinių“ dividendų, tad geriausia taktika – nieko nedaryti. Tuo tarpu valstybei niekaip nepavyksta trūkstamų kompetencijų nusipirkti, nes valstybinėse įstaigose vadybinių pozicijų algos yra juokingos dėl politizuoto proceso. Dėl to neturime kokybiškų vadovų kritinėse įstaigose, arba joms vadovauja per pažintis postelį susiveikę beraščiai. Ir vargu ar dabartiniai valdantieji tai pakeis.
Tačiau net ir šitam kontekste kažką daryti būtina jau dabar. Ir jeigu SAM gali išleisti 10 tūkstančių ciniško chirurgo poros valandų viešųjų ryšių šou, tai esame pakankamai turtingi, kad galėtumėm sau leisti nusisamdyti krizės valdymą išties išmanančius ekspertus. Kad ir tą patį Anrdeasą Tegnelį, kuris jau dabar laikomas Švedų nacionaliniu herojumi – esu įsitikinęs, kad jo konsultacijos valanda kainuos keliskart pigiau. Ir naudos atneš nepalyginamai daugiau. Kitu atveju šitoj pandemijoj murkdysimės iki kitų rinkimų.