Lobistų veikla šiandien nebėra mistifikuojama. Daugelis ES institucijų ir politikų bendrauja su įvairiomis grupėmis ir organizacijomis, atstovaujančiomis konkrečius interesus ir užsiimančiomis lobistine veikla. Tiek visoje ES, tiek Lietuvoje lobistų veiklą reglamentuoja įstatymai. Jie užtikrina lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą, užkerta kelią neteisėtai veiklai.
Vis dėlto tai įmanoma tik tuomet, kai visos suinteresuotos šalys aiškiai deklaruoja savo interesus, t. y. aiškiai nurodo, kokių tikslų siekia ir kas jiems moka už atliekama darbą.
ES koridoriuose vis geriau suprantama, kad įtaką politikams ir Europos teisėkūrai daro ne tik verslo struktūros (per lobistus, asociacijas ir pan.), bet ir įvairios organizacijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos (NVO). Dėl to tampa svarbu žinoti tikruosius užsakovus ir tikrąjį interesą. Juk pas politiką ar tarnautoją atėjęs lobistas prisistato, kad yra lobistas, ir aiškiai pasako, kieno interesams atstovauja. Dažniausiai būna aišku, kas formuoja tos organizacijos poziciją, kodėl ji yra vienokia ar kitokia. Tačiau atėjus kokios nors įstaigos ar nevyriausybinės organizacijos atstovams, toli gražu ne visuomet būna aišku, kas jų įstaigą ar organizaciją finansuoja, kas užsako jų paslaugas ir skleidžiamą politiką.
Lietuvoje šiandien veikia gana griežtas Lobistinės veiklos įstatymas. Jis nurodo, kad visi, kurie dalyvauja teisėkūros procese, turi registruotis kaip lobistai, deklaruoti savo susitikimus ir užsakovus. Tačiau šis reguliavimas iš esmės galioja tik verslo pasauliui. Mano įsitikinimu, tokie patys reikalavimai turi galioti visiems, dalyvaujantiems teisėkūros procese ir vykdantiems lobistinę veiklą. Dabar įvairios įtaką darančios organizacijos turi kur kas mažesnius standartus.
Problema matoma visoje ES
Europos Komisija praėjusių metų pabaigoje pristatė naują teisės aktą, kuriuo siekiama, kad ne ES subjektams dirbančios interesų ir lobistinės grupės turėtų registruotis Skaidrumo registre ir taip apsisaugoti nuo piktybinės įtakos ES politikoje. Numatyta, kad lobistine veikla užsiimančios organizacijos turės atskleisti gaunamus mokėjimus ir kliento vardu vykdomą veiklą. Šie registrai bus viešai prieinami.
Teigiama, kad nustatant skaidrumo prievoles yra siekiama apsaugoti Europos demokratiją. Europos Komisijos (EK) viceprezidentė Vera Jourova portalui „Euractiv“ sako, kad tai yra atsakas į didėjantį susirūpinimą, jog „mūsų atvirumu gali būti pasinaudota“. Anot jos, nauju reguliavimu nebus siekiama apriboti žodžio ar nuomonės laisvės.
Iš pradžių buvo planuota, kad reguliavimas bus priimtas 2023 m. antrąjį ketvirtį, tačiau sulaukta kritika iš visuomeninių grupių privertė EK atlikti papildomą poveikio vertinimą. Nuo 2021 m. pradėjus veikti naujam Skaidrumo registrui, Briuselyje įsikūrusiose ES institucijose lobistai privalo deklaruoti savo veiklą ir domėjimosi sritį (pvz. migracija, energetika, žmogaus teisių padėtis ir kt.). Tuomet institucijos su lobistu dalijasi visa su jo interesų sritimi susijusia aktualia informacija. Jei naujasis reguliavimas būtų priimtas, panašiai savo veiklą deklaruotų visos lobizmu užsiimančios organizacijos.
Siekia vienodų sąlygų visiems
Įvairios oficialiai lobistinės veiklos nedeklaruojančios NVO savaime nėra blogos – jos siekia visuomenei reikalingų pokyčių, tačiau šiandien joms yra sudarytos sąlygos įtaką daryti nepakankamai skaidriai.
Nevyriausybinis sektorius visuomenėje turi geresnę reputaciją nei verslas ar jo asociacijos, tad tampa patrauklesniu politinių diskusijų dalyviu. Todėl visuomet svarbu žinoti, kas yra tikrasis užsakovas. Jau yra buvę skandalų, kai iš pirmo žvilgsnio visuomenės interesų atstovavimu prisidengusios organizacijos darė didelį poveikį politiniams procesams, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad jos atstovavo siauriems individualiems interesams.
Aktyvesnis NVO vaidmuo teisėkūros procese yra sveikintinas, tačiau tik tuomet, jei organizacijos laikosi lobistinės veiklos atvirumo ir skaidrumo principų. Lietuvoje lobistinės veiklos reguliavimas veikia, jo visi laikosi, tačiau ar jis yra toks, kokio iš tiesų reikia? Europoje šiandien kalbama apie trečiųjų šalių daromos įtakos reguliavimą, kuris šiandien tampa itin aktualus Rusijos ir Kinijos bei nemažų korupcinių skandalų kontekste. Preteksto tokiam reguliavimui atsirasti pastaruoju metu tikrai yra.
Vienas tokių pavyzdžių – „Katargeito“ skandalas, kai buvo suimta virtinė Europos Parlamento narių ir Europos Parlamento pareigūnų, konfiskuota daugiau kaip 1,5 mln. Eur grynųjų pinigų, kurie pareigūnams buvo mokami už tariamą pagalbą „balinant“ Kataro, Maroko ir Mauritanijos žmogaus teisių padėtį. Darant įtaką korupcijos schemoje itin aktyviai dalyvavo nevyriausybinės organizacijos.
Demokratinėse šalyse visuomet kaunasi skirtingi interesai. Pagrindinė sprendimų priėmėjų, politikų ir tarnautojų užduotis yra išgirsti kuo daugiau skirtingų šalių argumentų, suprasti, iš kur ir kodėl vieni ar kiti argumentai ateina. Dėl to labai svarbu, kad visos interesų grupės turėtų vienodą reguliavimą, atskleistų, kas joms atsiskaito už padarytus darbus, kieno interesams jos atstovauja.