Šioje aplinkoje privelta tiek, kad net visame pasaulyje žinoma vyno someljė profesija yra atsidūrusi už įstatymo ribų.
Nors visi mato ir suvokia, kad šių perteklinių, nuo realybės nutolusių reikalavimų kontrolė yra neįmanoma, gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje – kažkas uždrausta, bet egzistuoja, randama begalė landų.
Juk didieji reklamuojasi nuo reklamos draudimo įvedimų praėjus ir keliems mėnesiams. Tai nealkoholinis alus, sidras ar net trauktinė, tai kiti taisyklių apėjimo būdai.
O ši sumaištis keliauja toliau ir persikelia į socialines erdves. Kiek man žinoma, niekas iš kontroliuojančių valstybės institucijų nė nebandė spręsti šių problemų bendraudamos su organizacijomis, įsikūrusiomis ne Lietuvoje.
Šiais laikais mažiems verslams, restoranams, barams socialiniai tinklai yra labai svarbi ir kone vienintelė prisistatymo vieta.
Daugelis lietuvių kasdien įsijungia feisbuką, instagramą, šiose platformose smulkieji verslininkai gali pasiekti žmones, pranešti jiems apie savo pasiūlos naujienas, net dienos pietų pasiūlymus. Aludariai ir vyndariai neslepia, kad feisbuke gali pasiekti tikslinę auditoriją.
Tačiau socialinių tinklų valdytojai, kaip ir, beje, daugelis kitų situacijos dalyvių ir stebėtojų, neturi konkrečių žinių, kas Lietuvoje draudžiama, o kas – galima.
Tad šios kompanijos pradėjo naudotis savo pačių sugalvotomis strategijomis ir algoritmais. Taip ir atsiranda atvejų, kai Lietuvą priskiriama prie musulmoniškų šalių, kur ir taurė ant stalo, nesvarbu kokia, priskiriama prie gėrimų reklamos.
O tuo metu institucijos tik baudžia, nors turėtų užtikrinti aiškią ir suprantamą verslo aplinką.
Vėlgi, tai susiję su faktu, kad pats Alkoholio kontrolės įstatymas yra neaiškus – neaišku, kas yra reklama, o kas ne. Nenuostabu, kad feisbukas barų paskyroms uždėjo bendrą draudimą. Bet ar informavimas yra reklama?
Noriu priminti prieš kelerius metus kilusį vajų, kai NTAKD sugalvojo, kad žodis net įstaigos pavadinime yra reklama. Pavyzdžiui, jei veikia viskio baras „King & Mouse“, žodis „viskis“ čia jau neva reklamuoja alkoholį.
Kiek žinau, su problemomis buvo susidūrę ir „Vyno dienų“ organizatoriai – buvo nuspręsta, kad negalima turėti interneto svetainės adreso su žodžiu „vynas“. Absurdiškos pastabos sulaukė ir vienas mažas alaus gamintojas.
Beje, Valstybinis patentų biuras nusprendė, kad Pakruojo dvaro bravoro ir spirito varyklos logotipas yra amoralus – būtent taip. Esą žodis „bravoras“ yra nevartotinas vertinys. Bet tada padarėme tai, ką jau buvo darę kiti, – įregistravome pavadinimą ES. Nekilo jokių problemų.
Tad smulkiojo verslo veiklos aplinka yra itin sudėtinga. Tvarka mus net žlugdo ir mažina konkurencinį pranašumą prieš aplinkinių šalių gamintojus bei paslaugų teikėjus.
O kaimyninėse valstybėse alkoholio gamintojams ir pardavėjams veikti tikrai leidžiama laisviau – nėra tiesiog teigiama, kad alkoholis yra blogis, kurį reikia uždrausti.
Dar vienas didelis sunkumas, vykdant alkoholinių gėrimų gamybą, yra įstatyminė bazė, reguliuojanti apskaitą.
Supratama, kad akcizinių prekių apskaita būtina. Tačiau šiandien naudojami 30 metų senumo įstatymai, kurių dalis atkeliavę iš dar senesnių laikų. O juk sąlygos, galiojusios praėjusiame dešimtmetyje, iš esmės ir negrįžtamai pasikeitė, teisės aktai – moraliai pasenę.
Beje, turime tiek puikių Europos Sąjungos valstybių pavyzdžių ir patirčių, tiek gana aiškų apskaičiavimo procesą. Antai, kai distiliuojama iš alaus, kurio stiprumas patvirtintas laboratorijos, yra aišku ir nesunkiai apskaičiuojama, kiek alkoholio bus gauta.
Tačiau vis dar reikalaujama perteklinių apskaitos priemonių, kainuojančių dešimtis tūkstančių eurų. Aišku, tai verslui brangiai atsieina, tad tokios sąnaudos mažina ir konkurencingumą Europos bei pasaulio rinkose.
Skaudu, kai pačios Lietuvos institucijos apsunkina veiklos sąlygas verslininkams. Dirbame išradingai, kuriame darbo vietas, garsiname šalies vardą – norėtųsi, kad someljė ir panašių profesijų atstovai galėtų jaustis laisviau bei didžiuotis tuo, ką daro.