Nors pensija šiais laikais yra daugelio geidžiama riba, atskirianti darbą ir užtarnautą asmeninį poilsį, tokio dalyko kaip pensija prieš daugiau kaip šimtą metų apskritai nebuvo. 1881 metais tuometinis Prūsijos ministras pirmininkas Otto Von Bismarckas pasiūlė radikalią idėją: vyriausybė turėtų užtikrinti finansinę paramą 70 metų sulaukusiems visuomenės nariams, kitaip tariant – jis sukūrė pensijos principą. Bent jau nuo tokio amžiaus nebelikdavo pareigos įrodyti savo neįgalumą, o kartu ir negalėjimą dirbti.
Žinant, kad tais laikais Prūsijoje tikėtina gyvenimo trukmė buvo maždaug 45 metai, panašu, kad 70 metų sulaukdavo nebent reti laimingieji, kurie gyvenimo gale galėjo tikėtis „valdiško“ išlaikymo. Tikėtina, kad ir didelių biudžetų senoliams niekas tada nei tikėjosi, nei planavo. Tačiau kaip bevertintume šią idėją iš anų laikų perspektyvų, ji iš esmės pakeitė pasaulį ir mūsų suvokimą, kokia turėtų būti mūsų visų socialinė apsauga.
Planas geras, kone visas pasaulis prie jo pripratęs ir laiko visuomenine norma. Tačiau užsimerkti ir nematyti, kad demografiniai iššūkiai Bismarcko pensijų planą akivaizdžiai drebina vis smarkiau, vargu ar įmanoma. Kaip rodo Pasaulio banko duomenys, nuo 1960 iki 2017 metų gimstamumo rodiklis vienai moteriai Lietuvoje smuko nuo 2,56 iki 1,69 vaiko, o tikėtina gyvenimo trukmė turi tendenciją ilgėti.
Sulaukę pensijos vyrai gyvena apie 15 metų, o moterys – apie 20 metų. Su smarkiai senstančios populiacijos ruošiama vadinamąja pensijų bomba šiuo metu gyvena bene visos išsivysčiusios pasaulio šalys. Jos jau kuris laikas skaičiuoja trūkstamas milžiniškas sumas pinigų, kurių reikėtų oriam į pensiją išėjusių senjorų gyvenimui.
Jeigu Pasaulio banko duomenys neįtikina, prisiminkime mūsų vietinius vargus stengiantis sukomplektuoti pilnas klases kai kuriose šalies mokyklose ir dėl mažų pensijų sostinės centre periodiškai piketuojančius senjorus.
Naujausiame „Eurostato“ leidinyje „Senėjanti Europa“ (angl. Ageing Europe) pateikiama informacija, kad Lietuvos vyrai norėtų dirbti iki 61 metų, o moterys – iki 59,5, kai šiemet senatvės amžius jiems sukanka būnant atitinkamai 63 metų 10 mėnesių ir 62 metų 8 mėnesių. Tačiau kasmet pensijos amžiaus riba yra keliama, kol 2026 metais pasieks abiem lytims vienodą 65 metų ribą. Ir, beje, jei visuomenė ir toliau senės taip sparčiai, tikrai neverta tikėtis, kad pensinio amžiaus vėl neteks didinti.
Sąlyginai jauniausias Lietuvoje yra Vilniaus regionas, kuriame bendras vyrų ir moterų demografinės senatvės koeficientas šių metų pradžioje sudarė 103 pagyvenusius žmones, tenkančius šimtui vaikų iki 15-os metų amžiaus. Statistikos departamento duomenimis, liūdniausia situacija yra Utenos apskrityje, kur demografinės senatvės koeficientas yra aukščiausias Lietuvoje ir siekia 200. Uteną vejasi Alytaus apskritis su nedžiuginančiai aukštu 182 senatvės koeficientu.
Šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno iš viso 740 tūkst. gyventojų, kurių amžius viršijo 60 metų, arba apytiksliai 10 tūkst. daugiau nei prieš metus. Kokią visuomenės dalį vyresnio amžiaus gyventojai sudarys tada, kai mums patiems ateis pensija – nežinia.
Akivaizdu, tačiau ir keista, kad demografiniai pokyčiai mums neatrodo nei radikalūs, nei gąsdinantys. Tačiau dėl jų iki šiol daugmaž puikiai veikęs Bismarcko pensijų planas ima sparčiai morališkai senti bei neatitikti šių laikų poreikių bei visuomenės lūkesčių.
Kas gali pasiūlyti ir kaip atrodytų geresnis socialinio aprūpinimo senatvėje planas – kol kas nežinia. Aišku tik tiek, kad kol laukiame neišvengiamo lūžio, kiekvienas iš mūsų privalome į Bismarcko planą įnešti šiokių tokių korekcijų.
Visų pirma, turime suvokti, kad, tikėtina, turėsime vis ilgiau likti darbo rinkoje. Antra, stengtis kiek tik galima labiau asmeniškai įsitraukti į savo finansinės gerovės kūrimą šalia Bismarcko pensijų plano.