Kodėl tvarumo susitarimus vertina ir konkurencijos teisė?
Konkurencijos teisė yra siejama su įmonių konkurencijos skatinimu, o tai gali būti sunku suderinti su tvarumo iniciatyvomis. Kadangi tvarumo reikalavimams įgyvendinti reikia investicijų, bendrovėms gali atrodyti, kad derindamos investicijas ar vykdydamos bendras iniciatyvas jos prisidės prie visuomenei svarbių tikslų įgyvendinimo ir išliks konkurencingos.
Tačiau tokie veiksmai gali daryti įtaką prekių arba paslaugų kainoms, kokybei ar asortimentui, t. y. toms sritims, dėl kurių įmonės turėtų spręsti savarankiškai. Jeigu toks susitarimas patrauktų Konkurencijos tarybos dėmesį, institucijai gali kilti klausimas, ar susitarimas išties buvo sudarytas dėl tvarumo, ar savo konkurencinei padėčiai pagerinti.
Pavyzdžiui, įtardama kartelį, Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą dėl aludarių susitarimo negaminti tam tikro stiprumo alaus. Nors aludariai teigė, kad tokį sprendimą paskatino tvarus siekis mažinti stipresnių alkoholinių gėrimų vartojimą, Taryba nusprendė, jog susitarimas vis tik ribojo alaus pasiūlą ir buvo pripažintas neteisėtu.
Taigi, nors tvarumas ir konkurencijos teisė neatrodo artimai susiję, tvarumui įtaką darantiems susitarimams taip pat taikomos konkurencijos teisės taisyklės.
Iškalbingi užsienio pavyzdžiai
Nors tvarumo susitarimai Lietuvoje dar nėra tokie dažni, kad Konkurencijos tarybai kiltų poreikis pasisakyti, kaip vertintų tokius susitarimus, europiniu lygiu šis klausimas jau gvildenamas.
Europos Komisija yra nurodžiusi, jog konkurenciją ribojantį poveikį galintys turėti tvarumo susitarimai yra suderinami su konkurencijos teise tais atvejais, jeigu yra tenkinamos tvarumo susitarimams taikomos išimties sąlygos.
Viena iš pagrindinių taikomų išimties sąlygų, paprastai tariant, yra ta, kad vartotojų gaunama nauda turi būti didesnė nei žala, atsiradusi dėl susitarimo. Vienas iš aiškiausių būdų suteikti vartotojams naudą yra sumažinti jų išlaidas už atitinkamą prekę ar paslaugą.
Pavyzdžiui, Europos Komisija yra vertinusi atvejį, kai skalbimo mašinų gamintojai tarpusavyje susitarė negaminti neekonomiškiausių ir taršiausių modelių, kurie buvo pigiausi. Nepaisydama to, kad dėl tokio susitarimo skalbimo mašinos pabrango, Europos Komisija nusprendė, kad vartotojai, patiriantys didesnes produkto įsigijimo išlaidas, gaus naudą, atlyginančią žalą dėl susitarimo (nes efektyvesnės skalbimo mašinos sunaudoja mažiau vandens ir elektros). Per kelerius metus šie sutaupymai kompensuos pirmines išlaidas, kurias patirs vartotojai, pirkdami efektyvesnes, bet brangesnes skalbimo mašinas.
Konkurencijos teisės požiūriu, vartotojai gali gauti naudą net ir tada, kai produktai ar paslaugos pabrangsta, tačiau jie yra pasiruošę mokėti daugiau už tvaresnį produktą.
Pavyzdžiui, viščiukų broilerių augintojai Nyderlandų Karalystėje susitarė, kad pagerins jiems gyvenimo sąlygas. Natūralu, kad dėl to turėjo kilti ir produkcijos kainos. Nyderlandų Karalystės konkurencijos priežiūros institucija įvykdė vartotojų apklausą, kurioje vartotojai nurodė, kad jie būtų pasiruošę mokėti daugiau už tvariau augintų viščiukų broilerių mėsą, tačiau ne tiek daug, kiek planavo augintojai. Dėl šios priežasties toks verslo susitarimas buvo pripažintas neteisėtu.
Taigi, šiuo metu pagrindinė Europos Sąjungos konkurencijos priežiūros institucija laikosi gana konservatyvaus požiūrio vertindama tvarumo susitarimus. Kitaip tariant, nauda vertinama iš konkrečios prekės ar paslaugos vartotojų perspektyvos, o ne tvarumo bendrai. Tai taip pat reiškia, kad naudos visuomenei deklaravimas gali priežiūros institucijos neįtikinti.
Ateities perspektyvos
Ar ateityje galima tikėtis lankstesnio Europos Komisijos (o taip pat ir Konkurencijos tarybos) požiūrio į tvarumą skatinančius susitarimus? Remiantis kai kurių valstybių pavyzdžiais, bent teorinė galimybė tam yra.
Pavyzdžiui, Austrijos įstatymų leidėjas įtvirtino išimtį į klimato kaitos mažinimą orientuotiems susitarimams. Tokiu atveju žiūrima, ar susitarimas sukuria daugiau žalos ar naudos žmonijai, o ne tik tiems vartotojams, kurie turės mokėti didesnę kainą už atitinkamas prekes ar paslaugas (kaip kad įvyko skalbimo mašinų byloje).
Panašiai yra ir Jungtinės Karalystės atveju: jeigu susitarimu yra siekiama sumažinti klimato kaitos poveikį, vartotojai neprivalo gauti naudos, kuri atlygintų žalą, atsiradusią dėl padidėjusių kainų, kai susitarimas yra daugiau naudingas nei žalingas visiems Jungtinės Karalystės gyventojams.
Vis dėlto, konservatyvus požiūris, kurio laikosi ir Europos Komisija, vis dar vyrauja. Nepaisant to, tvarumo susitarimai padeda siekti visai žmonijai svarbių tikslų, todėl tikimasi, kad europinis požiūris su laiku taps lankstesnis.
Tuo tarpu artimiausioje ateityje reikėtų atsargiai planuoti tvarumo susitarimus, nes geri norai nebūtinai padės išvengti konkurencijos priežiūros institucijų dėmesio.