Dėl suderėtų pertvarkų įgyvendinimo detalių iki šių metų vidurio dar vyks intensyvios derybos. Vis dėlto jau dabar aišku, kad pokyčiai euro zonoje Lietuvai atneš apčiuopiamą naudą.
Iki šiandienos taško keliauta šešerius metus
Nors 19 šalių vienijančios euro zonos reformos ir neužlopys visų ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) institucinės sąrangos spragų, jos pratęs darbus, pradėtus 2012 m., valstybės skolos krizės Graikijoje, Portugalijoje, Airijoje ir kitose euro zonos šalyse metu. Ryžtą reformuotis anuomet paskatino trys pagrindinės ekonominį nuosmukį gilinusios euro zonos problemos. Visų pirma tai glaudi sąsaja tarp viešųjų finansų ir padėties nacionaliniame bankų sektoriuje. Ši sąsaja kėlė ir iki šiol kelia daugybę iššūkių, pavyzdžiui, tai, kad žlungantys bankai, dėl jų svarbos ir viešojo intereso gelbėjami mokesčių mokėtojų pinigais, gali neigiamai paveikti rinkų pasitikėjimą valdžios sektoriaus finansine padėtimi.
Būtent šią problemą daugiausia sprendžia prieš šešerius metus sukurta ES bankų sąjunga, kurioje nuo euro įvedimo dalyvauja ir Lietuva. Vienas pagrindinių jos elementų – tai bendras europinis bankų pertvarkymo procesas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad, gaivinant griūvančius bankus, kuo didesnę nuostolių dalį prisiimtų ne mokesčių mokėtojai, o bankų vertybinių popierių įsigiję privatūs investuotojai. Be to, dalį praradimų padengti ar finansavimo poreikius patenkinti taip pat gali 2015 m. įkurtas Bendras pertvarkymo fondas (BPF), finansuojamas komercinių euro zonos bankų įmokomis.
Antra EPS „dizaino“ problema – priemonių, skatinančių fiskalinę drausmę, trūkumas. Atsakinga biudžeto politika ir pakilimo metu sukauptos finansinės atsargos gali būti lemtingas veiksnys, leidžiantis sėkmingai išgyventi užklupusią ekonomikos žiemą. Be to, biudžeto perviršiai ir mažėjanti skola paprastai nuramina investuotojus, kurie nenustoja palankiomis sąlygomis finansuoti šalies net ir padidėjusio neapibrėžtumo kontekste. Taip atsiranda prielaidos apskritai išvengti krizių.
Paskatas neišlaidauti šiandien kuria 2013 m. sustiprintas Europos semestro stebėsenos procesas, kurio metu valstybės narės kartu su Europos Komisija (EK) koordinuoja fiskalinę ir ekonominę politiką. Europos semestras numato ir sankcijų galimybę, galinčią paveikti vyriausybių elgseną. Tai rodo Italijos, pernai metų pabaigoje sutikusios apriboti neatsakingus viešųjų išlaidų planus, pavyzdys.
Galiausiai, ištikus krizei valstybių lyderiai aiškiai pamatė, kad euro zona stokoja sutelktų viršnacionalinių finansavimo šaltinių, kuriais galėtų pasinaudoti šalys, pritrūkusios nacionalinių rezervų. Tokių šaltinių trūkumo problema tapo ypač aštri supratus, kad vienos valstybės narės bankrotas keltų riziką visos euro zonos finansiniam stabilumui. Todėl 2012 m. buvo įkurtas Europos stabilumo mechanizmas (ESM), už itin mažas palūkanas teikiantis paskolas eurą įsivedusioms šalims mainais už reformų, galinčių atkurti stabilumą, įgyvendinimą.
Dar vienas žingsnis pirmyn
Dabartiniame euro zonos pertvarkų etape pradėti įgyvendinti pokyčiai iš esmės prisideda prie pirmųjų dviejų įvardintų problemų sprendimo: tai glaudi nacionalinio bankų sektoriaus ir valstybių finansų sąsaja bei mechanizmų, galinčių užtikrinti fiskalinę drausmę ir krizių prevenciją, trūkumas.
Pirma, ES valstybių vadovai pritarė planams per artimiausius keletą metų sukurti papildomą gaivinamų bankų finansavimo priemonę: pertvarkant ant žlugimo ribos atsidūrusias svarbias finansų institucijas (kurių gelbėjimas atitinka viešąjį interesą), nuostoliams padengti ar finansavimo poreikiams patenkinti skirtas lėšas minėtasis BPF galės skolintis iš ESM. Paskolintus pinigus (iki 60 mlrd. Eur) bendromis pajėgomis turės grąžinti euro zonos bankų sektorius. Mums, kaip ir kitoms euro zonos valstybėms, tai reiškia ir toliau mažėjančią tikimybę, kad banko gelbėjimas, kad ir kokio dydžio ar svarbos šis bankas būtų, pareikalaus vietos mokesčių mokėtojų duoklės.
Antra, supaprastintos sąlygos šalims, siekiančioms iš anksto, dar prieš įsiliepsnojant krizei, papildomai apsidrausti nuo galimo finansinio sukrėtimo. Vos pastebėjus kylančias rizikas finansiniam stabilumui, valstybėms narėms bus sąlyginai paprasčiau gauti prevencinės paramos paketą – savotišką ESM „kredito kortelę“. Vien tokios kortelės turėjimo faktas gali nuraminti finansų rinkas, nuogąstaujančias dėl vyriausybės mokumo – kitaip tariant, padėti išvengti rizikų materializavimosi.
Derybose išgrynintas pagrindinis potencialioms prevencinės paramos gavėjoms taikomas reikalavimas – laikytis ES fiskalinių taisyklių. Taigi, sukuriama dar viena paskata vykdyti atsakingą fiskalinę politiką, kadangi tokia elgsena bus „apdovanojama“ papildomomis ekonominio saugumo garantijomis. Šie veiksniai sustiprins krizių prevenciją euro zonoje, ypač tokiose šalyse kaip Lietuva, kuri pastaraisiais metais laikosi visų ES fiskalinės drausmės reikalavimų.
Sustoti pusiaukelėje nederėtų
Pastarosios iniciatyvos liudija, kad euro zona daro reikšmingą pažangą. Kartu reikia pripažinti, kad liko daug svarbių neužbaigtų darbų, todėl būtina tęsti dabartinę reformų politikos liniją. Kalbant apie rizikas bankų sektoriuje, būtina kuo greičiau susitarti dėl Europos indėlių garantijų sistemos (EIGS) sukūrimo. Sukūrus EIGS taptų nesvarbu, kokio dydžio šalyje įsikurtų bankas, aptarnaujantis klientus keliose valstybėse (ar, galbūt, visoje Europoje), kadangi bankų sąjungai priklausančių šalių bankų sektorių draustų tarptautinis rizikas padalijantis mechanizmas. Tokiu būdu drastiškai sumažėtų nacionaliniams valstybių finansams kylančios rizikos.
Be to, EPS institucinė sąranga taip pat nebus užbaigta tol, kol euro zonoje neatsiras vadinamoji makroekonominio stabilizavimo funkcija – papildomas euro zonai skirtas lėšų šaltinis, automatiškai atlyginantis dalį praradimų, kuriuos šalys patiria šalindamos sukrėtimų padarinius.
Tokios priemonės reikalingumą grindžia faktas, kad pinigų sąjungos narės vykdo bendrą pinigų politiką, todėl lokaliam sukrėtimui atremti negali pasitelkti pinigų politikos instrumentų (pvz., palūkanų normos mažinimo). Tai reiškia, kad euro zonos šalims reikalingi kompensaciniai mechanizmai. Ant stalo jau guli įvairių pasiūlymų, kaip galėtų atrodyti euro zonos stabilizavimo funkcija, – pavyzdžiui, tai galėtų būti lėšų šaltinis, iš kurio, atskiroje šalyje išaugus nedarbo lygiui, būtų teikiamos lėšos joje veikiančiam nedarbo draudimo fondui, mokančiam išmokas bedarbiams.
Nors ES šalių vadovai sutarė dėl euro zonos biudžeto sukūrimo, šis neatliks stabilizavimo funkcijos, bet bus orientuotas į reformų, galinčių paskatinti konvergenciją ilguoju laikotarpiu, finansavimą. Tiesa, kol kas lieka neatsakytų klausimų dėl šios priemonės dydžio, praktinio efektyvumo ir jau egzistuojančių ES priemonių dubliavimo rizikų.
Vis dėlto turime pripažinti, kad proveržis dėl EGIS ar stabilizavimo funkcijos yra menkai tikėtinas tol, kol tarp Europos tautų neįsivyraus bent kiek stipresnis tarpusavio pasitikėjimas. Šiandien dalis vyriausybių priešinasi iniciatyvoms, kuriomis siekiama padalyti rizikas tarp valstybių narių ir finansinę atsakomybę perkelti į europinį lygmenį. Ir tai natūralu, nes sprendimų priėmėjai baiminasi, kad, metams bėgant, vienų valstybių lėšos bus sistemingai naudojamos gelbėjant kitų neatsakingai besielgiančių šalių ekonomikas.
Tokius nuogąstavimus tik sustiprina dažni ES Stabilumo ir augimo pakto (SAP) nuostatų nepaisymo atvejai. Dėl to reikia ieškoti būdų, kaip efektyviau užtikrinti fiskalinės drausmės laikymąsi. Vienas iš galimų kelių – supaprastinti šiuo metu galiojančias ES fiskalines taisykles. Dabartinis taisyklių kompleksiškumas lemia tai, kad šalių vadovai ir politikai EPS nuostatų atžvilgiu neturi nuosavybės jausmo. Paprastesnis ir skaidresnis reguliavimas palengvintų EK kaip susitarimų sergėtojos darbą prižiūrint praktinį taisyklių įgyvendinimą.
Stipresnė euro zona – mūsų interesas
Dauguma įgyvendinamų ar kol kas tik aptariamų euro zonos reformų iniciatyvų – prevencinės paramos prieinamumas, europinis indėlių draudimas ir kt. – iš esmės atitinka mūsų interesą. Viena vertus, rizikų padalijimas kuriant euro zonos lygmens struktūras kartu gali reikšti ir rizikų mažinimą. Cituojant buvusį JAV iždo sekretorių Henry Paulsoną, kuo didesnė patranka, tuo mažesnė tikimybė, kad ją reikės panaudoti.
Be to, diskusijose dėl euro zonos pertvarkų svarbu turėti omenyje, kad Lietuva yra maža ir tarptautiniams prekybos bei kapitalo srautams plačiai atsivėrusi ekonomika, pasižyminti stipriu finansinių bei ekonominių sąlygų kintamumu, – tai, kas dedasi tarptautinėje aplinkoje, mus veikia tiesiogiai. Tai reiškia, kad papildomos makroekonominio stabilumo garantijos Lietuvai ateityje gali praversti.