Ką daryti?
Iš vienos pusės juda informacijos masyvas apie beveik du dešimtmečius fiksuotas JAV ir didžiausių tarptautinių bankų operacijas, kurios buvo laikomos įtartinomis, tačiau vis vien buvo įvykdytos.
Dokumentai rodo, kad nuo 1999 iki 2017 metų įtartinų bankinių operacijų, apie kurias bankai informavo JAV priežiūros instituciją, apyvarta sudarė daugiau nei 2 trilijonus dolerių. Istorijoje figūruoja žinomi vardai: Vladimiro Putino aplinkos milijardieriai, Artimųjų Rytų princai, įvairių pasaulio valstybių politikos elitas ir įtariamos teroristinės organizacijos. Bankų sąrašas ne mažiau įspūdingas – „JP Morgan Chase“, „Deutsche Bank“, HSBC, „Citigroup“, „Bank of New York Mellon“, „Standard Chartered“.
Viską jungia labai svarbi AML sistemos institucija – JAV Iždo departamento kovos su finansiniais nusikaltimais tinklas FinCEN (angl. Treasury Department’s Financial Crimes Enforcement Network), kuris gavo informaciją apie operacijas iš bankų, tačiau AML sistema kažkodėl nesuveikė iki galo.
Kadangi šiame kontekste minimi kai kurie Europos Sąjungos bei mūsų regiono bankai, tarptautinis tyrimas vėl išjudino diskusijas apie galiojančios AML tvarkos tobulinimą. Paprastai kalbant, klientų patikros procedūrų KYC (angl. Know Your Client) griežtinimą ir raportavimo taisyklių tikslinimą.
Tuo tarpu Lietuvoje diskutuojama dėl migruojančių technologijų įmonių iš Baltarusijos, kurios galimai norėtų perkelti veiklą į Lietuvą, tačiau susiduria su ilgu ir sudėtingu AML procesu, apsunkinančiu joms patį pirmąjį veiklos žingsnį – sąskaitos atidarymą vietos banke.
Suprantama, kad be funkcionalios sąskaitos banke joks legalus verslas veikti negali, todėl atsakymas į klausimą „ar galima kažkaip pagreitinti procedūrą“, išties gali lemti jo apsisprendimą. Ir jei Baltarusijos IT sektoriaus įmonės iš tiesų norėtų persikelti į Lietuvą, reikia daryti viską, kad tai pavyktų.
Tik pradėti reikėtų nuo korektiškai keliamų klausimų ir sąžiningų atsakymų. Jei manęs klaustų, ar aš palaikau Baltarusijos žmonių siekį pagaliau atsikratyti režimo, tai atsakymas labai paprastas: „Taip“. Jei manęs klaustų, ar aš palaikau idėją „kažkaip supaprastinti ne ES šalių (nagrinėjamu atveju – Baltarusijos) įmonėms sąskaitų atidarymo procesą“, tai atsakymas taip pat labai paprastas: „Ne“. Nes, šiuo atveju, tikrasis klausimas yra toks: „Ar tu pritartum idėjai Baltarusijos įmonėms taikyti išimtis atliekant AML procedūras?“. Be jokios abejonės – ne.
Jau girdžiu atšniokščiant pasipiktinimo bangą. Jei supykote, grįžkite į teksto pradžią ir dar kartą paskaitykite apie FinCEN skandalą. Ko gero, į panašius klausimus jo dalyviai atsakydavo daug metų diplomatiškai: „Žinote, esama tam tikrų neapibrėžtumų, todėl pažiūrėsime, ką galima padaryti“.
Kompromisas – negalimas
Kompromisas ir AML yra antonimai. AML turi veikti be jokių išlygų ir išimčių. AML procedūros gali būti sudėtingos (ir yra), tačiau principai turi būti paprasti ir mechaniškai tikslūs. Sistema turi veikti kaip mechanizmas, kuriame žmogiškojo faktoriaus nebelieka, yra tik algoritmas ir tiksliai suderinta veiksmų seka.
Bet koks kompromisas lėtina ir apsunkina tokio mechanizmo veikimą, tačiau tai dar tik pusė bėdos. Priežiūros srityje išimtys gimdo išimtis ir sistema pamažu išsigimsta. Dėl to kiltų grėsmė sklandžiam tarptautinės prekybos procesui, blogėtų finansavimo sąlygos Lietuvoje jau veikiančioms įmonėms, galop, atsirastų nelygios konkurencijos sąlygos, kas visuomet pakerta pasitikėjimą visa finansų valdymo ir priežiūros sistema. Pakerta pasitikėjimą valstybe, galų gale.
Buvo laikas, kai daliai visuomenės ir verslo bendruomenės atrodė, kad pinigų plovimas yra tam tikros rūšies apsukrumas ir jei jis kam nors kenkia, tai tik mažiau apsukriems konkurentams. Deja, šio reiškinio šaknys yra kur kas gilesnės, o vaisiai – kur kas kartesni, nei manyta. Pinigų plovimą lydi nelegalios politinių procesų poveikio priemonės ir nusikalstamų veikų finansavimas, todėl tai yra ir valstybės saugumo klausimas. Šalys, kurios mėgino būti apsukresnės nei kitos, anksčiau ar vėliau nudegė ir tapo pažeidžiamos bei neatsparios nelegalaus kapitalo įtakai.
Lietuvos bankų klientų gretose yra per 30 000 Baltarusijos piliečių ir daugiau nei 1000 Baltarusijos įmonių. Nuo metų pradžios Baltarusijos piliečiai Lietuvos bankuose atsidarė daugiau nei 2000 naujų sąskaitų. Visi šie bankų klientai praėjo AML procedūras be jokių išimčių.
Todėl akivaizdu, kad situacija nėra tokia, kokią ją piešia kai kurie diskusijos dalyviai. Sudėtingiausia ir ilgiausiai trunkanti AML procedūrų dalis susijusi ne su bankų požiūriu į potencialių klientų gyvenimo ar veiklos vietą, o su trečiųjų šalių, įtrauktų į informacijos teikimo procesą, veikimu. Kai kurių šalių institucijos vadovaujasi savo informacijos rinkimo ir teikimo principais, todėl paprasčiausia užklausa ir dokumentų gavimas kartais užtrunka savaites.
Tiek pat užtruks ir kitoms institucijoms, kurioms, kaip siekiama, gali būti sudarytos sąlygos atidaryti sąskaitas trečiųjų šalių klientams. Kalbu apie siūlymą tokias sąskaitas leisti atidaryti elektroninių pinigų įstaigoms. Tebūnie, tik su viena labai aktualia sąlyga – šios įstaigos turi laikytis lygiai tokių pačių AML procedūrų, standartų ir reikalavimų, kaip ir bankai. Ir veikti lygiai tokiomis pačiomis priežiūros sąlygomis.
Visa kita būtų kompromisas, o kompromisas, kaip jau minėjau, yra AML antonimas.
Sistemoje – ne vien bankai
Tačiau grįžkime prie FinCEN dokumentų. Šis skandalas yra šiek tiek kitoks, nei pastaruoju metu skambėjusios „Panama Papers“ ar „Paradise Papers“ istorijos.
Tuomet buvo aišku, kad kai kurie bankai tam tikromis aplinkybėmis tapdavo profesionaliai sukurtų globalių pinigų plovimo tinklų dalimi. FinCEN problema yra kitokio pobūdžio, nes tarptautinis žurnalistinis tyrimas nagrinėja atsakingų bankų darbuotojų rašytus vadinamuosius įtartinos veiklos pranešimus (angl. Suspicious activity reports) priežiūros institucijai.
Vadinasi, bankas įtartiną sandorį pastebėjo, raudonas vėliavėles iškėlė ir informaciją apie įtartinas operacijas pateikė. Dėl įvairių priežasčių tos operacijos buvo įvykdytos, o kitos kovos su pinigų plovimu sistemos grandys taip pat nesuveikė. Mechanizmo brokas.
Skandalas dar labai šviežias, jis tikrai plėtosis, tačiau iš pateiktos informacijos aišku, kad kalbama apie sistemos, kurią sudaro bankai, priežiūros ir teisėsaugos institucijos, problemą. Skandalą atskleidę žurnalistai ir patys neabejoja, kad dalis pranešimuose minimų operacijų yra visiškai legalios, o ir sistema šiandien suveiktų kur kas efektyviau nei prieš 10 ar net trejus metus, tačiau tai yra rimtas perspėjimas visiems – tam, kad AML veiktų, turi sąveikauti visos jos grandys.
Siekdami sklandesnio bendradarbiavimo, šiemet Lietuvos bankų asociacijai (LBA) priklausantys finansų ir kredito rinkos dalyviai ėmėsi iniciatyvos ir sukūrė vieningą deramo kliento patikrinimo gerosios praktikos standartą.
Jame detaliai aprašyta, kokius veiksmus finansų įstaiga privalo atlikti nustatydama kliento – fizinio arba juridinio – tapatybę, kaip turi rinkti ir atnaujinti kliento informaciją. Dokumente taip pat išdėstyti procedūrų teisiniai pagrindai ir galimi technologiniai sprendimai, pavyzdžiui, nuotolinis tapatybės patvirtinimas.
Šis dokumentas neturi analogų aplinkinėse šalyse. Jis – artimo finansų sektoriaus bendradarbiavimo su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Lietuvos banku bei kvalifikuotais šalies teisės specialistais rezultatas. Beje, atsiradęs anksčiau nei kilo FinCEN skandalas, išryškinęs sistemos grandžių sąveikos spragas.
Tiesa, pats dokumentas tėra instrukcija, mechanizmo patobulinimą dar reikės atlikti. Tikėtina, kad lietuviškoje sistemoje mažės subjektyvių, žmogiškųjų faktorių ir didės technologijų įtaka. Mechanizmas veiks greičiau ir tiksliau. Be jokių kompromisų ir išlygų.