Bendraujant su didžiausių Lietuvos įmonių atstovais, tenka girdėti, kad daugiausia korupcijos apraiškų yra viešuosiuose pirkimuose. Tai dažniausiai susiję su nustatomais kvalifikaciniais reikalavimais vienam prioritetiniam tiekėjui ir su nesąžininga konkurencija, kai įmonės moka algas vokeliuose, sumoka į valstybės biudžetą ne visus mokesčius, todėl gali pasiūlyti mažesnes darbų ir paslaugų kainas.
Žinoma, daugelis bendrovių tiesiogiai su viešaisiais pirkimais nesusiduria skaičiuojama, kad Lietuvoje viešuosiuose pirkimuose dalyvauja apie 15 proc. visų įmonių. Tačiau kasmet viešųjų pirkimų vertė siekia apie 3,5 mlrd. eurų, o tai didelė suma šalies ekonomikai. Daugiausia nuo viešųjų pirkimų priklausomos yra statybų ir su jomis susijusių paslaugų teikimo bendrovės, o statybos darbai sudaro didžiausią viešųjų pirkimų vertės dalį. Šio sektoriaus įmonės daugiau kaip pusę visų pajamų gauna būtent iš viešojo sektoriaus užsakymų.
Viešųjų pirkimų įstatymas yra nuolat tobulinamas. Atrodo, kad prevencinių korupcijos užkardų vis daugėja, tačiau akivaizdu, kad visiškai panaikinti svarbiausio – žmogiškojo veiksnio – įtakos korupcijai neįmanoma. Nors skamba banaliai, bet didžiausias ginklas kovojant su korupcija yra žmonių atvirumas ir aiškus žinojimas, kad korupcija kenkia visiems, o asmeninės naudos sau neteisėtu būdu siekimas gali greitai baigtis bausmėmis.
Nors kovą su korupcija ir šešėline ekonomika akcentuodavo kiekviena valdžia, tačiau didinti tokių įstaigų kaip Viešųjų pirkimų tarnybos, Konkurencijos tarybos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) finansavimą nebūdavo daug ryžto. Pavyzdžiui, pagal preliminarų biudžeto planą šioms trims tarnyboms 2017 metais bus skirta 12,3 mln. eurų. Tačiau vien per metus viešiesiems pirkimams išleidžiama 3,5 mlrd. eurų. Tad, tikėtina, kad didesnis šių institucijų finansavimas greitai atsipirktų, nes sutaupytos lėšos dėl skaidresnių viešųjų pirkimų padengtų didesnes tarnyboms skirtas sąnaudas.
Viena iš didelių viešųjų pirkimų problemų yra tų tiekėjų, kurie savo darbuotojams moka algas vokelyje ar samdo darbuotojus nelegaliai, santykinis pranašumas prieš sąžiningai veikiančias įmones. Šiuo metu tiesioginio tiekėjų ar jų subrangovų atrankos kriterijaus, kurį taikant būtų galima įvertinti nesąžiningą konkurentų veiklą mokant atlyginimus, nėra. Taigi tol, kol įmonė nėra bausta už tokį prasižengimą, pašalinti jos iš konkurso negalima. Žinoma, darbų pirkėjai dažniausiai suinteresuoti, kad kaina būtų maža, o darbas gerai padarytas, todėl tai, ar sąžiningai tiekėjas sumokės darbo mokesčius, dažnai lieka ne taip svarbu.
Vienas iš socialinės atsakomybės didinimo būdų galėtų būti reikalavimai dėl darbo užmokesčio darbuotojams. Pavyzdžiui, nubrėžiama riba norinčioms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose statybų įmonėms ar jų subrangovams už atliekamus darbus mokėti vidutinę algą darbuotojams, ne mažesnę negu 70 proc. vidutinio darbo užmokesčio statybų sektoriuje šalyje. Žinoma, šios sąlygos yra diskusijų objektas reikėtų įvertinti galimą įtaką perkamų statybos darbų kainai ir tai, ar jie atitinka Europos Sąjungos teisę, tačiau akivaizdu, kad tokios priemonės galėtų padėti mažinti šešėlines pajamas ir siekti sąžiningesnės konkurencijos.
Bendrovės, kurios neturi reikalų su viešaisiais pirkimais, su korupcija susiduria ir privačiuose pirkimuose. Pagrindinė tokios rizikos, kai, pavyzdžiui, darbuotojai savavališkai siekia naudos sau, neatsižvelgdami į verslo interesus, mažinimo priemonė yra prevencinė vidaus kontrolė. Įmonėms svarbu žinoti didžiausias korupcijos grėsmės sritis, kurias galima nustatyti bendraujant su tiekėjais, klientais, kitomis tos srities įmonėmis. Be to, specialiųjų tyrimų tarnyba neseniai parengė Antikorupcinės aplinkos kūrimo ir įgyvendinimo privačiam sektoriui vadovą, kuriame įmonių vadovams pateikiama daug patarimų, kaip prevenciškai sumažinti korupcijos atsiradimo riziką bendrovėje.