DK 217 straipsnio 3 dalies esmė – įtvirtinti (užtikrinti) nemokamą ikiteisminį darbo ginčo nagrinėjimo procesą, kuriame šalių patiriamos bylinėjimosi išlaidos joms yra iš viso neatlyginamos. Tokiu ikiteisminės darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo stadijos modeliu, be kita ko, siekiama, kad darbo teisinių santykių šalys turėtų vienodas sąlygas greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti savo nesutarimą, padaryti ginčų sprendimą DGK prieinamesnį darbuotojams, t. y. kad darbuotojai, turėdami mažesnius finansinius resursus, neatsidurtų sunkesnėje situacijoje nei darbdavys.
Kaip pažymėjo kasacinis teismas, DK 217 straipsnio 3 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtinta nuostata, kad darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos. Ši nuostata vertintina kaip imperatyvi. Ji aiškintina kaip apibrėžianti tiek darbo ginčų komisijos, tiek ir teismo kompetenciją dėl darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtų išlaidų atlyginimo priteisimo.
Nors šią nuostatą galima būtų interpretuoti dejopai:
Darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos – tai yra akcentuojant, kad darbo ginčų komisija nėra institucija, kompetentinga spręsti išlaidų, patirtų darbuotojo ar darbdavio tarpusavio ginče. Kaip ir anksčiau, šią nuostatą vertinant nurodyta prasme, tai būtų kaip nuoroda toliau bet kuriai pusei kreiptis jau į teismą dėl papildomo sprendimo, numatyto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse, ar pasinaudoti kitais būdais prisiteisti išlaidas, patritas darbo ginčų komisijoje, ginčo teisenos tvarka.
Darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos – tai yra kelias, kuriuo nuėjo kasacinis teismas. Teismas priėjo prie tokios išvados/interpretacijos, išanalizavęs ir atskleidęs paties įstatymo leidėjo valią rengiant naujojo darbo kodekso projektą: Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2017 m. gegužės 18 d. išvadoje nurodyta, jog komitetas pritarė seimo nario A. S. pasiūlymui, kuris turėtų užtikrinti nemokamą ikiteisminį darbo ginčo nagrinėjimo procesą – darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos joms neatlyginamos.
Ir tai reiškia, kad bet kuriai šaliai, kuri pasirenka ginčo kelią sprendžiant santykius su darbdaviu ar darbuotoju, išlaidos, patritos darbo ginčų komisijoje, kurios kompetencija yra spręsti daugumą ginčų, susijusių su darbo santykiais, nebus atlygintos nei pačioje komisijoje, nei toliau kreipiantis į teismą.
Ir pačią darbo kodekso 217 str. 3 dalį taip pat galima interpretuoti lygiai taip pat dvejopai: Darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos – tai gali reikšti ir tai, kad darbo ginčų komisijai teikiami prašymai neapmokestinami žyminiu nei kitokiu mokesčiu ir kad bylinėjimo išlaidų klausimų komisija nesprendžia, t.y. komisija išlaidų nepriteisia, ir tai, kaip interpretavo Aukščiausiasis Teismas – kad jokios išlaidos apskritai nepriteisiamos.
Kaip žinia, pastarasis yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos.
Tai perša kelias išvadas:
1. Darbuotojai galės dažniau skųsti darbdavio veiksmus, kurie jiems atrodys neteisėti, nebijodami padarinių.
Anksčiau prieš kreipdamasis į darbo ginčų komisiją, kaip ir į teismą kitais klausimais, darbuotojas rimtai apsvarstydavo, verta ar ne ginčytis, kadangi suprasdavo, kad nepagrįsto ginčo neigiamos baigties atveju gali nukentėti finansiškai: ne tik atsiskaityti su jam sprendimą ginčytis priimti padėjusiam teisininkui už patarimus, taip pat pastarajam už paslaugas surašant prašymą darbo ginčų komisijai, bet ir kitos šalies – darbdavio – patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dabar, kasaciniam teismui priėjus prie tokios išvados dėl bylinėjimosi išlaidų (ne)priteisimo, darbuotojui apsispręsti ginčytis bus daug lengviau – tiesiog pats surašys trumpą skundo tekstą ir bandys. Juk skųstis nieko nebekainuoja.
Remiantis tuo, kas nurodyta, manytina, jog darbo ginčų komisijoms turėtų stipriai padaugėti darbo sprendžiant, pirmiausiai, priimti ar nepriimti darbuotojų ar darbdavių skundus, o juos priėmus – surinkus visus dokumentus, susijusius su ginču, spręsti dėl skundo pagrįstumo. Valstybė išleis daugiau lėšų.
2. Darbuotojų, dirbančių valstybinėse institucijose, situacija prastėja.
Kaip pasisakė kasacinis teismas, tokiu ikiteisminės darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo stadijos modeliu siekiama, kad darbo teisinių santykių šalys turėtų vienodas sąlygas greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti savo nesutarimą, padaryti ginčų sprendimą DGK prieinamesnį darbuotojams, t. y. kad darbuotojai, turėdami mažesnius finansinius resursus, neatsidurtų sunkesnėje situacijoje nei darbdavys.
Paprastas pavyzdys: staiga suprantate, kad dėl vienų ar kitų priežasčių pribrendo laikas atsisveikinti su darbo vieta valstybinėje institucijoje, kurioje dirbate pagal darbo sutartį. Institucijoje veikia teisės skyrius su ne vienu specialistu, taip pat sudėtingesniems atvejams institucija nevengia pasisamdyti advokatų. Viena po kitos jums skiriamos jūsų akimis neteisėtos ir nepagrįstos drausminės nuobaudos.
Ginčijate jas pagal darbo kodekse nustatytą tvarką. Žinodamas, kad pagal naująją teismų praktiką negausite jokios savo patritų išlaidų kompensacijos, pats bandote rašyti skundą, atstovauti sau komisijos posėdžiuose, skirtingai nei darbdavys, atstovaujamas tiek institucijos teisininkų, tiek advokatų. Vėliau esate atleidžiamas, vėl, jūsų manymu, be pagrįsto teisinio pagrindo.
Toliau skundžiatės darbo ginčų komisijai. Toliau, neišgalėdamas susimokėti kvalifikuotam atstovui, atstovaujate sau pats. Tačiau valstybei, t.y. jos įsteigtai institucijai, atstovauja, kaip minėta, jos teisininkai, išlaikomi iš valstybės biudžeto, taip pat advokatai, kuriems už paslaugas mokama taip pat iš valstybės biudžeto, juos atrinkus vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu. Realiai kovojate vienas prieš valstybę. Net jei ir laimėsite ir būsite sugrąžintas į darbą, ikiteisminiam bylinėjimuisi išleidus daugybę lėšų, jums tai „skaudės“ daug labiau nei darbdaviui, išlaikomam iš mokesčių mokėtojų lėšų.
Ar tokiu atveju asmuo jaučiasi neatsidūręs sunkesnėje situacijoje nei darbdavys? Ar asmens akimis tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams? - Abejotina.
Kaip ir pirmuoju atveju, beje, valstybė galų gale išleis daugiau lėšų, o ir darbdaviai, išlaikomi iš valstybės lėšų, daug drąsiau imsis drastiškų būdų atsikratyti jiems neįtikusiais darbuotojais. Juk pastarajam daug sunkiau apsiginti, nors ir jausis, ir galų gale pasirodys esąs teisus.
3. Gali kristi prašymų, pateikiamų DGK, kokybė
Be kita ko, kaip pastebėjo jau ir kiti teisininkai viešojoje erdvėje reikšdami nuomonę dėl tokio naujojo reguliavimo, ikiteisinio ginčo nagrinėjimo stadijoje suformuojami pagrindiniai argumentai, nulemiantys tolesnę ginčo eigą šalims, jei ginčas toliau būtų tęsiamas teisme. Ikiteisminėje stadijoje iš esmės surenkami ir išdėstomi argumentai, toliau naudojami teisme.
Tačiau šiuo atveju primintina darbo kodekso 231 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtinta, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, t. y. darbo ginčų komisijų sprendimai teismo nesaisto, kas gali paskatinti paprasčiau, remiantis labiau paviršutiniškais argumentais, teikti skundus komisijoms ir tik formaliai įvykdyti ikiteisminio nagrinėjimo pareigą.
Tai tik keli atvejai, kuriais naujasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo darbo kodekso interpretavimas atrodo dviprasmiškai. Kita vertus, tik praktika ir kasmetinės darbo ginčų komisijų ataskaitos parodys, kokie tokio naujojo reguliavimo tikrieji padariniai.