Pakeitimo normą, arba gaunamos pensijos ir buvusio atlyginimo santykį, dėl nepalankių demografinių pokyčių išlaikyti bus vis sudėtingiau. Bet jei dabar pensijoms skiriame beveik perpus mažesnę bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį, palyginti su Europos Sąjungos (ES) vidurkiu, tai nereiškia, kad ateityje situacija nebus pasikeitusi. Galbūt skirsime pensijoms bent 12 proc. BVP, kaip tai daro pažangesnės ES šalys? Kodėl turėtume likti amžinais atsilikėliais?
Dabartinė pakeitimo norma yra kukli – tai ir lemia nedideles pajamas senatvėje, taip pat iš dalies ir skurdą tarp pensininkų.
„Eurostato“ duomenimis, 2017 metais Lietuva su 37 proc. skurdo riziką patiriančių pensininkų dalimi pateko tarp trijų Bendrijos narių, kuriose vienas didžiausių pensijos amžių pasiekusių žmonių skurdo rizikos lygis. Tokia padėtis reikalauja neatidėliotino sprendimo.
Reformuodami pensijų sistemą, valdantieji praleido progą vienkartiniu sprendimu padidinti pensijų finansavimą ta suma, kuri kaupimo dalyvių buvo anksčiau atitraukiama nuo socialinio draudimo į asmenines kaupimo sąskaitas, nors buvo žadėję taip padaryti. Gal tai ir nebūtų išsprendę skurdo problemos, bet bent jau būtų ją sušvelninę.
Pagrįstas noras turėti didesnes negu kuklias pajamas senatvėje verčia ieškoti išeičių ir svarstyti, kaip su demografiniais ir viešųjų finansų perskirstymo iššūkiais pavyks susidoroti valstybei bei kokį pensijos dydį ji galės užtikrinti ateities pensininkams. Vis dėlto Lietuva nėra nei pirmoji, nei vienintelė, susidurianti su tokiais iššūkiais.
Norintiems ateityje turėti didesnes, o ne vien tik kuklias apie 45 proc. ar mažiau dabartinių pajamų siekiančias pensijas, savarankiškai kaupti yra svarbu. Motyvuoti kaupti bene sunkiausia dėl to, kad kalbame apie poreikius ganėtinai tolimoje ateityje. Einamieji poreikiai gali atrodyti svarbesni už būsimuosius. Tačiau būtina įsisąmoninti, kad kaupimas pensijai turi trukti pakankamai ilgai, kad duotų norimų rezultatų, todėl jo negalima atidėlioti.
Neretai manoma, kad turėtume pasimokyti iš kitų šalių pensijų sistemų patirties. Tačiau jau ir dabar esame nemažai pasimokę, išmokę ir perėmę kai kurių visai neblogų sprendimų, pavyzdžiui, analogiška vokiškai pensijų apskaitos vienetų sistema, kaupiamoji pensijos dalis, panaši į švedišką premium pension, kur privaloma kaupti 2,5 proc. ir pan. Beveik vienbalsiai pripažįstama, kad Danija turi geriausiai pasaulyje išplėtotą profesinių pensijų sistemą. Galbūt ir mums reikėtų ištirti, ar nevertėtų mūsų II pakopos paversti profesinėmis pensijomis.
Tačiau ir bendrai visos pensijų sistemos stabilumo klausimas nėra vienareikšmiškas. Aišku viena – ji tikrai keisis dažniau, nei truktų vienos kartos darbo laikas.
Mėgstama sakyti, kad reformų rezultatams įvertinti reikia visos kartos gyvenimo – nuo jos įsiliejimo į darbo rinką iki pensinio amžiaus. Deja, bet toks pasakymas veikiau teorinis, nes tokį ilgą laikotarpį pensijų sistema paprastai neišlieka nepakitusi. Todėl apie rezultatus nori nenori tenka kalbėti ir juos vertinti gerokai anksčiau. Ir nors vienus rezultatus galima pamatyti iš karto, pavyzdžiui, pensijų indeksavimas iš karto pakeičia jų dydžius, tačiau tas pats rezultatas gali kitaip atrodyti po keleto metų, nes būtent dėl jo gali kilti kitų finansinių problemų.