Kalbant rimčiau, yra ir visada buvo akivaizdu, kad socialinio draudimo įmokas faktiškai sumoka pats dirbantysis (kaip, beje, ir PVM bei akcizus). Suma, kuri vadinama darbdavio įmoka, yra to dirbančiojo atlyginimo dalis, išmokama ne jam tiesiogiai, o jo vardu socialinio draudimo fondui, už ką tas dirbantysis įgyja teisę gauti išmokas susirgęs, netekęs darbo, sulaukęs senatvės ir pan. Daugumoje civilizuotų šalių socialinio draudimo įmoka nominaliai dalinama maždaug po lygiai tarp darbdavio ir dirbančiojo, visiškai suprantant tokio dalinimo santykinumą ir nematant tikro reikalo jį kvestionuoti.
Bet mes kvestionuoti norime. Ką gi, paskaičiuokime, kaip pasikeistų 1000 eurų uždirbančio darbuotojo darbo užmokestis, įgyvendinus „rumunišką“ sumanymą (įmokų tarifai lentelėje pateikiami kiek suapvalinti).
Dabar | Pertvarkius | |
Uždarbis (darbo sutartyje) | 1000 | 1300 |
Sumokate socialiniam ir sveikatos draudimui | 90 | 390 |
Darbdavys sumoka socialiniam draudimui | 300 | 0 |
Sumokate gyventojų pajamų mokesčio | 138 | 138 |
Jūsų pajamos po mokesčių | 772 | 772 |
Kainuojate darbdaviui | 1300 | 1300 |
Toks pertvarkymas susijęs ir su mokesčių bei įmokų tarifų perskaičiavimu: socialinio ir sveikatos draudimo įmokos tarifas vietoj suminio 39 proc. tampa 30 proc. (nes skaičiuojama nuo nominaliai padidinto atlyginimo), minimali mėnesio alga jus pradžiugina 520 eurų dydžiu (bet „į rankas“ vis tiek gausite tą patį), gyventojų pajamų mokesčio tarifas nuo 15 proc. sumažėja iki 11,5 proc., didžiausias neapmokestinamas pajamų dydis nuo 380 eurų padidėja iki 494 eurų.
Taigi „ant popieriaus“ viską galima padaryti labai sklandžiai. Ir statistikos rodikliai nuostabiai pagerėja be jokių papildomų išlaidų! Bet ar tikrai to reikia? Kodėl turime sekti rumunų pavyzdžiu?
Argumentas už tokią pertvarką – ji turėtų mažinti šešėlį. Ar tikrai? Sąžiningam darbdaviui iš tikrųjų tas pats, į kurią buhalterinės apskaitos eilutę įrašyti socialiniam draudimui sumokamą sumą, nes nuo pertvarkymo ji nesikeičia, darbo jėga jam nepabrangsta. Todėl tokiam darbdaviui peršama įmokų revoliucija – tik dar vienas papildomas galvos skausmas, kaip pertvarkyti visą apskaitą, perrašyti darbo sutartis ir t. t. Bet jis kaip nors iškęs – ne pirmą kartą valdžia priverčia dirbti beprasmiškus darbus. O nesąžiningas darbdavys, kuris įkalba ar priverčia darbuotoją gauti „vokelyje“ 1000 eurų be jokių mokesčių, ir toliau elgsis taip pat. Dar daugiau, jis gali įkalbinėti darbuotoją: „Matai, jei parodysim apskaitoje tą 1000, tai man dabar tas pats, aš Sodrai nieko nemoku, o iš tavęs reiks išskaityti 300 ir dar apie 100 pajamų mokesčio, taigi neteksi beveik pusės sumos“.
Dar mums sako, kad darbuotojas, pats mokėdamas visą socialinio draudimo įmoką, geriau supras, kiek sumoka mokesčių, labiau domėsis, kur patenka ir kaip naudojami tie pinigai, o viskas bus skaidriau ir aiškiau. Dalinai gal ir taip, bet atkreipkim dėmesį, kad dirbantysis tikrai pats asmeniškai tų įmokų nemokės. Tai už jį atliks darbdavio buhalterija. Vadinasi, vietoj aukščiau pateiktos lentelės stulpelio „Dabar“ darbuotojas matys stulpelį „Pertvarkius“. Mano supratimu, abu tie stulpeliai vienodai skaidrūs ir aiškūs tam, kuris domisi ne tik „į rankas“ gaunama suma, bet ir savo mokestinėmis prievolėmis. Nenuvertinkim mūsų žmonių – manau, dauguma puikiai supranta, kiek jiems kainuoja socialinis draudimas. O kas domisi tik suma „į rankas“, tai taip nieko ir nesužinos, juk jam svarbiausia eilutė – kiek „į rankas“. Ši suma dėl pertvarkymo lieka nepakitusi.
Kita vertus, socialinio draudimo įmokos tarifo perkėlimas dirbančiajam susijęs su labai nelengvu uždaviniu, kaip garantuoti, kad visi darbdaviai atitinkamai padidintų sutartinius darbuotojų atlyginimus. Ar įmanoma priversti tai padaryti įstatymu? Ir ar pavyks tokį įstatymą besąlygiškai įgyvendinti? Kas apgins interesus tų, kuriems atlyginimai nebus padidinti? Tokia pertvarka preziumuoja ir atitinkamą gyventojų pajamų mokesčio modifikavimą, kas neišvengiamai atsilieps ne tik samdomiems dirbantiesiems (jiems mokesčio suma liks nepakitusi), bet ir savarankiškai dirbantiems, kuriems mokesčiai gali pasikeisti.
Taigi „rumuniškos“ įmokų revoliucijos nauda atrodo labai abejotina, o dėl jos galinčios kilti grėsmės – realios. Todėl vien su įmokų pertvarka nereikėtų prasidėti – iš to daugiau rūpesčio nei naudos. Kita kalba būtų, jei įmokų pertvarka taptų bendros mokesčių ir įmokų reformos dalimi. Tokios reformos tikslas būtų bendrosios (savo esme neįmokinės) pensijos dalies finansavimo perkėlimas iš socialinio draudimo į bendruosius mokesčius. Tai nebe perdėliotų, o realiai sumažintų socialinio draudimo įmokas, atpigintų darbo jėgą, o individualią pensijos dalį padarytų aiškiai ir griežtai priklausomą nuo sumokėtų pensijų draudimo įmokų. Mano skaičiavimais, tokiu atveju socialinio ir sveikatos draudimo įmoka (kaip įprasta visose šalyse, išskyrus šauniąją Rumuniją) būtų po 11,5 proc. darbdaviui ir dirbančiajam, o gyventojų pajamų mokesčio tarifas išaugtų iki 23 proc. (arba būtų dalinai pakeistas kitais mokesčiais).
Pabaigai atkreipkim dėmesį į paprastą faktą: Estijoje visą socialinio ir sveikatos draudimo įmoką sumoka darbdavys, o vidutinė pensija ten pusantro karto didesnė už mūsų. Rumunijoje vidutinė pensija – 230 eurų, t. y. ketvirtadaliu mažesnė už mūsų. Tai gal ne tą šalį vejamės ir ne ten ieškome sprendimų?
