Tuo tarpu iki koronaviruso (COVID-19) pandemijos pradžios per tą patį 2019 m. laikotarpį buvo pradėti 852 bankroto procesai. Tad per pandemijos ir karantinų laiką įmonių bankrotų skaičius nuosekliai mažėjo. Manytina, kad šis reiškinys susijęs su įstatymu nustatytu moratoriumu įmonių bankrotų inicijavimui, taip pat su valstybės parama verslui ir mokesčių mokėjimo atidėjimu. Šiuo metu pastebimas įmonių bankrotų „štilis“, įprastomis sąlygomis turėjusios bankrutuoti įmonės vis dar gyvuoja kaip „zombiai“, o COVID-19 pandemijos įtaka įmonių nemokumo procesams vis dar nėra aiškiai matoma. Tačiau pasibaigus valstybės taikomoms priemonėms, teismus gali užgriūti nemokumo bylų lavina.
Įmonės itin retai naudojasi restruktūrizavimo instrumentu, per pirmąjį 2021 m. pusmetį buvo pradėti tik 6 juridinių asmenų restruktūrizavimo procesai.
Lietuvos Respublikos Seimas 2021 m. birželio 29 d. priėmė Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (JANĮ) pakeitimus, kuriuo įgyvendino 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos nuostatas. Nauji įstatymo pakeitimai įsigalioja nuo 2021 m. liepos 15 d. Kokios naujovės laukia Lietuvos verslo po minėtų įstatymo pakeitimų?
Įmonės vadovas įgijo pareigą atlikti įmonės nemokumo tikimybės monitoringą bei vertinimą
Nuo 2021 m. liepos 15 d. Lietuvos įmonių vadovai įgyja naują pareigą (be jau turėtos anksčiau pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, kai įmonė tampa nemoki) reguliariai atlikti įmonės nemokumo tikimybės monitoringą bei vertinimą. Įmonės nemokumo tikimybė įvardyta kaip padėtis, kai realiai tikėtina, kad juridinis asmuo taps nemokus per artimiausius tris mėnesius. Primintina, kad pagal JANĮ įmonė laikoma nemokia, kai juridinis asmuo negali laiku vykdyti turtinių prievolių, arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Esant įmonės nemokumo tikimybei, vadovui atsiranda šios pareigos: 1) nedelsiant informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumo tikimybę ir siūlyti spręsti finansinių sunkumų klausimą; 2) imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti; 3) vengti tyčinių ir (ar) didelio neatsargumo veiksmų, kuriais būtų keliamas pavojus juridinio asmens gyvybingumui. Už šių pareigų nevykdymą vadovui gali kilti teisinė atsakomybė atlyginti žalą įmonei ir jos kreditoriams.
Manytina, kad neretais atvejais vadovui gali būti sudėtinga nustatyti įmonės nemokumo tikimybę. Priklausomai nuo įmonės veiklos specifikos (pavyzdžiui, įmonė veikia projektiniais pagrindais ar jai didelę įtaką daro darbų sezoniškumas) gali ženkliai svyruoti įmonės pajamų srautai ir dauguma atvejų įmonė formaliai gali atitikti artėjančio nemokumo kriterijų, nors dinamiški pajamų srautai įmonės veiklos sektoriuje yra įprasti. Todėl yra svarbu išlaikyti balansą, per anksti nepradėti įmonės nemokumo proceso. Net ir tuo atveju, kai įmonė artėja prie nemokumo būsenos ar jau yra nemoki, nereti atvejai, kai egzistuoja pagrįstas vadovybės tikėjimas ir lūkestis, kad pavyks sugeneruoti naujus užsakymus, atgauti debitorines skolas, kas leistų išvaduoti įmonę iš artėjančios ar jau ištikusios nemokumo būsenos, todėl pastangos siekiant to neretai gali užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą. Neabejotinai, savalaikis įmonės nemokumo proceso inicijavimas labiau apsaugo kreditorių interesus, lieka daugiau turto patenkinti jų reikalavimus. Naujasis reguliavimas skatina įmonės vadovybę apsvarstyti realias galimybes ir kuo anksčiau taikyti įmonės restruktūrizavimo instrumentą, nelaukiant, kol įmonė pasieks stadiją, kai ji nėra gyvybinga.
Įmonei artėjant prie nemokumo būsenos, pradeda vyrauti kreditorių interesai. Tampa svarbu, kad vadovas užtikrintų šiuos interesus: laikytųsi mokėjimų eiliškumo, nepagrįstai neišskirtų vieno iš kreditorių. Taip pat itin svarbu, kad vadovybė ypač rūpestingai priimtų verslo sprendimus sudarant bei vykdant sandorius, užtikrinant kreditoriams ir įmonei naudingą ūkinę komercinę veiklą.
Ilgainiui teismuose atsidurs ne viena nemokumo administratoriaus ar kreditoriaus byla, iškelta įmonės vadovui, teismai vertins, kaip veikė vadovas esant įmonės nemokumo tikimybės padėčiai. Bus vertinami teisiniai argumentai, kokių pareigų nevykdė vadovas pagal JANĮ nuostatas, taip pat verslo argumentai apie pastangas išgelbėti verslą. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika susiformuos ne anksčiau nei po poros metų. Tad visais atvejais vadovams rekomenduotina griežtai laikytis įstatymo nuostatų.
Įgyvendinus ES Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvą – dar daugiau galimybių įmonių restruktūrizavimui
Lietuvoje nuo 2021 m. liepos 15 d. JANĮ įtvirtintos ir įmonių restruktūrizavimo ypatybės, kurios turėtų paskatinti verslą dažniau naudotis šiuo instrumentu ir išsaugoti verslą.
JANĮ įtvirtinama nauja sąvoka – esminė sutartis – tai juridinio asmens ir kito subjekto sudaryta sutartis, kuri būtina juridinio asmens veiklos tęstinumui užtikrinti ir kurią nutraukus juridinis asmuo nebegalėtų vykdyti ūkinės komercinės veiklos. Šios sutarties kreditorius negali nutraukti iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo teisme, taip pat iki to momento negali būti keičiamos sutarties sąlygos juridinio asmens nenaudai. Vertintina, kad esminei sutarčiai gali būti priskirta iš esmės bet kuri įmonės sutartis, sudaryta su kreditoriumi ir turinti reikšmingą įtaką ūkinei komercinei veiklai. Tokiu būdu įstatymas suteikia veiksmingą apsaugą įmonei, siekiančiai efektyviai restruktūrizuotis. Ši apsauga neabejotinai prisidės prie restruktūrizavimo procesų skatinimo Lietuvoje, restruktūrizuojamai įmonei nesuteikiant „blogesnės“ įmonės statuso, taip pat padės formuotis naujam verslo ir visuomenės požiūriui į restruktūrizavimo procesus bei jų galimą naudą. Sutarčių nenutraukiamumo sąlyga nėra absoliuti – kreditoriaus prašymu teismas gali leisti netaikyti nurodytų apsaugų, jei vykdant esminę sutartį pažeidžiami kreditoriaus interesai. Kitaip tariant, visais individualiais atvejais teismai turės išlaikyti kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą.
Dar viena svarbi naujovė – suteikta galimybė teismams be restruktūrizuojamos įmonės dalyvių ar vienos iš kreditorių grupių (hipotekos/įkeitimo arba kitų kreditorių) pritarimo patvirtinti restruktūrizavimo planus, tokiu būdu suteikiant įmonėms galimybę vykdyti verslą, atsiskaityti su kreditoriais, išsaugoti darbo vietas ir išvengti bankroto. Naujas reguliavimas yra pakankamai stiprus veiksnys, skatinantis naudotis restruktūrizavimo instrumentu, finansinių sunkumų patiriančioms įmonėms įstatymai suteikia vis daugiau galimybių atsitiesti ir pasiekti sėkmę restruktūrizavimo būdu.
Priėmus naujus įstatymo nuostatus yra tikimybė, kad Lietuvoje pradės augti inicijuojamų restruktūrizavimo procesų skaičius.