Nebijoti emocijų
Kolegos jau įpratę, kad gali sulaukti mano priėjimo ir pakalbinimo, kaip sekasi.
Vadovas neturi sėdėti ant Olimpo kalno ir visko stebėti iš aukštai – jis turi būti kartu su kolegomis. Dėl to labai svarbu, kad vadovas taip pat būtų lyderis ir nebijotų susitepti rankų bei būti kartu su komanda visame procese.
O emocijų rodymas man reiškia tai, jog jei yra emocijos – tai tau rūpi ir tai galioja visuose santykiuose. Nereikia bijoti emocijų ir būti visokiu, tačiau svarbiausia – pasitikėti ir kai reikia – netrukdyti.
Kartais Lietuvoje galvojama, kad vadovas turi nerodyti emocijų, bet juk pietiečiai „verda“ ir projektai važiuoja lygiai taip pat sėkmingai. Kodėl negali būti savimi, kodėl turi spraustis į lietuviškus rėmus? Manau, tai yra labiau žalinga, nei naudinga – visada būti su kauke. Jei mano komandos nariui liūdna – aš noriu žinoti, kodėl jam liūdna; jei linksma – kodėl linksma. Neturiu susikūręs kažkokių formalių normų ir manau, kad dėl to žmonės man ir atsiveria.
Negali būti puse kojos
Norint tapti vadovu labai svarbu ir prisiimti atsakomybę (angl. take ownership).
Darbas man asocijuojasi su komandiniu žaidimu, kadangi žaidžiau krepšinį, tinklinį, galėčiau palyginti mūsų įmonės veikimą su komandiniu sportu. Nelabai įsivaizduoju, kaip galima žaisti tik 50% pajėgumu. Tas galioje ir darbe – arba darai darbą arba ne. Gali būti mažiau įdomus darbas, bet tai yra darbas ir turi jį padaryti. Kitas svarbus aspektas, kurį būtina prisiminti – tu kaip vadovas esi niekas be žmonių. Dėl to reikia nebijoti neapibrėžtumo ir kartais rankų išsitepti, ir pakovoti už juos. Kaip aš sakau – jei durys uždarytos, eiti per sieną.
Geras vadovas, visų pirma, yra tas, kurį gerbia ir kuris gerbia kitus. O pagarbą jis užsitarnauja, kai komanda žino, kad ji rūpi ir yra atliepiami jos poreikiai.
Reikia pajausti, kada verta padaryti pertrauką ir gal kartu atlikti kokią bendrą mėgstamą ar visiškai naują veiklą, o gal kaip tik kažkiek paspausti ir net pačiam įsitraukti į projektą, jei atsiranda signalų, kad kažkas stringa. Juk komanda – tai bendraminčiai. Svarbu, kad būtų ir struktūros – pavyzdžiui, tie patys susirinkimai higienai palaikyti ir problemos, jei jų atsiranda, iškart būtų sprendžiamos. Juk komanda – tai kaip vienas didžiulis projektas, dėl to labai svarbi savalaikė ir gera, greita komunikacija, lankstumas.
Netradiciniai metodai
Tam, kad žmonės atsivertų, įmonėje propaguojamus individualius susitikimus (angl. 1-on-1) vykdau netradiciniu formatu.
Ypač vertinu asmeninius pokalbius su kolegomis. Bet labai nemėgstu jų daryti kabinete prie stalo. Geriau tiesiog išeiname pasivaikščioti – pavaišinu ledais ar tiesiog būna ir tokių situacijų, kai kolegai reikia ir į parduotuvę, nori, pavyzdžiui, nusipirkti reikiamą daiktą kokiame nors prekybos centre. Tokiu būdu aptariame ne tik einamuosius reikalus, bet ir susipažįstame artimiau per kitą prizmę. Einant vienas šalia kito yra sukuriamas bendrystės jausmas, o sėdint vienam prieš kitą – įtampa.
Tokie dalykai apskritai parodo organizacijoje vyraujančią kultūrą, kuri atsiskleidžia net ir dirbant su klientais.
Mes ne tik kuriame inovatyvius produktus, bet ir įnešame į kliento organizaciją savo darbo kultūrą ir požiūrį. Neretai mūsų darbo metodai jau pristatomi kitoms kliento komandoms ir tampa jiems pavyzdžiu. Be to, mokiname verslus žvelgti į teikiamas paslaugas kiek plačiau – investuojant į skaitmeninius produktus iš pradžių verslas turėtų gerai apgalvoti, kokią problemą produktas turėtų išspręsti plačiąja prasme ir vėliau susidėlioti prioritetus į priekį. Platus kontekstas leidžia programuotojams numatyti, kaip turi atrodyti projekto „pamatai“, kadangi vėliau juos keisti gali būti per brangu ir užimti per daug laiko. O jų nekeičiant, ilgainiui produktą gali tekti perdaryti iš naujo. Dėl to skatiname apsibrėžti lūkesčius nuo pat pradžių – tai svarbu tiek darbe, tiek gyvenime.
Ar aš sugebėsiu?
Mano karjera klostėsi palaipsniui ir tolygiai – dedant daug pastangų, mane įvertindavo ir vis pasiūlydavo aukštesnes pozicijas.
Paskutinį kartą dėl naujo karjeros laiptelio svarsčiau net pusmetį.
Dėl to, jei šį straipsnį skaito jaunas būsimas vadovas ir galvoja, ar aš sugebėsiu – galiu drąsiai sakyti – sugebėsi. Taip, ir pačiam nesvetimos abejonės, tačiau tai natūrali proceso dalis, kai svarstai, ar tikrai esi pasiruošęs išeiti iš komforto. Bet esu įsitikinęs – jei tave pastebėjo ir siūlo naują poziciją – reiškias sugebėsi, nes tai yra tavo įdirbio rezultatas. Kaip juokauju – pirmokui juk nesiūlo tapti mokyklos direktoriumi. Blogiausiu atveju – visada yra galimybė grįžti į specialisto poziciją. Tačiau išdrįsti – verta. Tai atneš daug visokeriopos patirties. O pakeliui yra daugybė atramų – vadovų klubai, HR skyrius, svarbiausia – nebijoti kalbėti apie problemas, su kuriomis greičiausiai susiduria ir kiti vadovai. Juk dalijimasis patirtimi – tai dar viena galimybė augti dar sparčiau.