Sukčiavimo priemonė – apgaulingi prašymai sumokėti mokesčius
Intelektinės nuosavybės objekto registravimas yra mokama paslauga (pvz., ES prekių ženklo registracija kainuoja nuo 850 Eur), todėl kai pareiškėjas pašto dėžutėje randa sąskaitą, kuri būna paženklinta ženklais, primenančiais oficialius Europos Sąjungos ženklus, nurodomas siuntėjo pavadinimas taip pat labai panašus į oficialios įstaigos pavadinimą – galima suklysti ir pamanyti, kad sąskaitą iš tiesų išrašė valstybinė ar ES institucija, ir ją būtina apmokėti. Adresato abejones dėl sąskaitos tikrumo dažnai šalina ir tai, kad sąskaitoje būna nurodyti kiti tikslūs duomenys: tikslus pareiškėjo pavadinimas, vardas, pavardė, įmonės kodas, adresas, tiksliai nurodomas prekių ženklas, pridedamas jo vaizdas. Taip pat – tiksliai nurodoma mokesčio suma. Kadangi šiuos tikslius duomenis pats pareiškėjas nurodo būtent intelektinę nuosavybę registruojančiai valstybinei ar tarptautinei įstaigai pateikdamas paraišką, o šie duomenys tiksliai atkartojami sąskaitoje – abejonės dėl sąskaitos dar labiau sumažėja, nes galima suabejoti, ar pašalinis asmuo gali disponuoti tokiais tiksliais duomenimis.
Sukčiai šiuos tikslius duomenis sąskaitai gauna per viešai prieinamas duomenų bazes (pvz., pareiškėjo įmonės pavadinimas, adresas, prekių ženklo vaizdas ir duomenys prieinami per viešus prekių ženklų registrus, įmonės kodas – per įmonių registrus, kaina – per viešai skelbiamus kainynus).
Sąskaitos apmokėjimas – dar ne pabaiga
Atidžiai išstudijavus sąskaitas ant jų galima rasti smulkiu užrašu pateiktą tekstą, kuris nurodo, kad sąskaitą išrašo ne valstybinė ar Europos Sąjungos institucija. Taip pat, kad teikiama paslauga – ne registracija, o informacijos apie prekių ženklą ar kitą objektą patalpinimas kokioje nors duomenų bazėje, kur ženklas bus reklamuojamas. Taip pat dažnai būna nurodyta, kad apmokėjus sąskaitą bus laikoma, kad paslaugas pareiškėjas neatšaukiamai užsako, pvz., minimaliam 3 metų terminui, ir sąskaitoje nurodyta suma privalės būti mokama kasmet. Dažnai nurodomos ir baudos už sąskaitų neapmokėjimą laiku.
Bandant atgauti sumokėtus pinigus ar nutraukti „užsakymą“ dažniausiai ne tik sulaukiama atsakymo, kad paslaugos jau yra suteiktos (t. y. informacija apie intelektinės nuosavybės objektą jau patalpintos kokioje nors interneto svetainėje), tačiau prasideda grasinimai su raginimais apmokėti likusias sąskaitas. Šiuos grasinimus ignoruojant netrukus sulaukiama reikalavimų ir iš advokatų kontorų su grasinimais teismu.
Proveržis – Švedijoje
Šios fiktyvios ir klaidinančios sąskaitos jau daug metų yra galvos skausmas ne tik Lietuvos, tačiau visos Europos Sąjungos verslininkams. Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnyba (ESINT), Valstybinis patentų biuras savo interneto svetainėse ne tik įspėja apie šiuos sukčius, tačiau pateikia nemažai tokių klaidinančių sąskaitų pavyzdžių (šiuo metu – 111) ir „intelektinės nuosavybės registrų“, kurie išrašo šias sąskaitas (pvz., „Central Patent & Trademark Database“, „Commercial Centre for Industry and Trade“, „EPTR - EUROPEAN PATENT AND TRADEMARK REGISTER“, „European Trademark Register“ ir kt.). ESINT taip pat nurodo, kad niekada neišrašo ir nesiunčia popierinių sąskaitų.
Geriausias patarimas prieš šiuos sukčius – atidžiai skaityti gaunamas sąskaitas ir nepagrįstų sąskaitų neapmokėti. Jei tokia sąskaita buvo apmokėta – galima kreiptis į teisėsaugos institucijas, nes LR įstatymai numato atsakomybę už sukčiavimą. Teismų praktikoje jau yra išaiškinta, kad tekstas smulkiu šriftu gali būti ginčijamas kaip nesukuriantis jokių prievolių. Būtent todėl dažniausiai yra patariama tokias sąskaitas ignoruoti arba pasitarti su teisininku, kuris įvertins ir patikrins ne tik sąskaitos pagrįstumą, tačiau galės nustatyti, ar grasinimus siunčianti „advokatų kontora“ egzistuoja.
Pažymėtina, kad praktikoje galimybės susigrąžinti sukčiams sumokėtus pinigus iki šiol buvo minimalios. Organizuotos grupės, kurios verčiasi šiuo sukčiavimo būdu, veikia iš kitų valstybių (dažniausiai Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos), todėl valstybės teisėsaugos institucijų galimybės apginti nukentėjusio asmens teises yra labai ribotos.
Nepaisant įspėjimų ir teikiamos informacijos, šis sukčiavimo būdas Europos Sąjungoje iki šiol klestėjo praktiškai nebaudžiamas iki 2017 m. gruodžio 20 d., kuomet Švedijos apeliacinis teismas pirmą kartą Europos Sąjungos istorijoje nuteisė 20 asmenų, kurie nuo 2011 m. iki 2014 m. siuntinėjo fiktyvias ir apgaulingas sąskaitas.
Byla buvo pradėta po to, kai viena didžiausių Europoje su intelektinės nuosavybės apsauga susijusių teisinių paslaugų įmonių apmokėjo vieną tokių sąskaitų. Tai patvirtina, kad sąskaitos būdavo parengiamos labai profesionaliai ir tikroviškai. Vėliau byloje nukentėjusiais buvo pripažinti asmenys ir iš kitų ES valstybių.
Švedijos apeliacinis teismas šios nusikalstamos veikos organizatoriams paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes, 74 nukentėję asmenys atgavo patirtus nuostolius.
