Matyt ne veltui teiginys išsakytas Švietimo epochoje. Jo aktualumas šviečia iki šių dienų, kai vieno kaimo pageidavimai sprendžiami visos karalystės sąskaita. Tas nestebina. Nerimą kelia teisės viršenybės nepaisymas kuriant pačią teisę ir nesunkiai numanomos pasekmės, gulsiančios ant gyventojų piniginių.
2019 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-2765 dėl VPĮ pakeitimo savivaldybėms plačiau atverti vidaus sandoriai. Sąmoningose galvose tai nėra blogas institutas pats savaime. Deklaruojama, jog norima kaip geriau – bus galima rinktis vykdyti viešąjį pirkimą arba remtis vidaus sandoriu. Bet ar nesigaus kaip visada?
Yra sakoma – „rašyti, vadinasi mąstyti“. Tai ir pamąstykime. Pamąstyti yra apie ką. Pavyzdžiui, kodėl suinteresuotoms institucijoms (kalbame apie kompetentingus teisės sargus – Konkurencijos tarybą, Viešųjų pirkimų tarnybą, Specialiųjų tyrimų tarnybą ir t.t.) unisonu teigiant, kad toks vidaus sandorių taikymas neužtikrins konkurencijos, skaidrumo, nemažės dirvos korupcijos apraiškoms, už vidaus sandorius nubalsuojama prieššventiniu laikotarpiu ir jis įsigalioja be ilgesnio 6 mėn. atidėjimo laikotarpio, o pasitinka iš karto po Naujųjų metų. Nepraleista progos pasinaudoti ir Prezidento neapšilimu.
Kodėl dedamos pastangos Orwelliškajam 1984-ųjų iš tikrųjų įtikėjimui, kad pakeitimas progresyvus – lydimuosiuose straipsniuose pasakant, kad čia ir kasacinio teismo įstatymo spragos lopymo indėlis, per radiją primenant, esą Vilniuje komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikėjai nesusitvarko.
Įvertinkime, ką gi iš tikrųjų reikš vidaus sandorio taikymas.
1. Konkurencijos nelieka. Savivaldybių firmos tvarkysis taip, kaip sugebės. Taigi ūkiškumas bus atsitiktinis reiškinys, o ne standartas. Veikimas ne konkurencijos sąlygomis neskatins pasiekti optimalią kokybę už protingą kainą. Vartotojui reikės susimokėti ir už naujadarų įėjimą į rinką. Technikos susipirkimas ir darbuotojų susamdymas kaip ir aiškūs kaštai. Bet gerosios praktikos sukaupimas, veiklos optimizavimas jau ilgametės veiklos know-how. Už visus bandymus, klaidas, apsiskaičiavimus (kas yra kiekvieno pradedančioji biznio dedamoji) taip pat reikės susimokėti. Veikdamas realios konkurencijos sąlygomis subjektas už klaidas susimokėtų pats. Šiuo atveju savivaldybės firmoms tai nekainuos – sąskaitas gaus vartotojai.
Įstatymų pakeitimai motyvuojami siekiu sutaupyti lėšas (tas nurodyta aiškinamuosiuose raštuose). Referuojama į užsienio praktiką. Tačiau įstatymais remsimės vietiniuose reikaluose. Todėl aktualūs vietiniai tyrimai. LRKT atliktas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo rinkos tyrimas už 2014 m. rodo, kad be konkurso parinktos įmonės teikiamos paslaugos yra net 45 proc. brangesnės. Faktas toks. Kaip naujoji tvarka pasitarnaus lėšų taupymui, neaišku.
2. Gilios kišenės. Veikimas rinkos sąlygomis privačius tiekėjus vertė maksimaliai mažinti kainas siekiant gauti užsakymus. Veikiant be konkurso tokio akstino nelieka. Taigi savivaldybių įmonės viešąsias paslaugas gali teikti neribodamos savęs biudžete. Viskas įskaičiuota. Deja galutinio vartotojo sąskaita.
3. Sutarties priežiūros svertai pranyksta. Privačiam tiekėjui netinkamai vykdant viešojo pirkimo sutartį, perkančioji organizacija turėjo galimybę nutraukti ją dėl esminio pažeidimo. Rizika būti įtrauktam į nepatikimų tiekėjų sąrašą vertė tiekėją atsakingai vykdyti sutartį. Visi supranta, kad savivaldybės firmai tokios pasekmės faktiškai negresia. Taigi nebelieka galimybės efektyviai kontroliuoti paslaugų teikimo kokybės.
4. Atsakomybė. Privatus tiekėjas yra saistomas bendrojo visiško žalos atlyginimo principo. Žalos dydžio nustatymas gali būti palengvintas ir numatant konkretaus dydžio netesybas sutartyje. Tą nėra sudėtinga padaryta, nes pati perkančioji organizacija rengia viešojo pirkimo sutartį. Jei žalą turėtų atlyginti savivaldybės bendrovė, tai reikštų, kad ją galiausiai dengia visi vartotojai, nes bendrovė pajamas gauna iš mokesčių mokėtojų (savivaldybės subsidijų ir pan.).
Ar nurodyti argumentai teisingi, parodys ateitis. Tačiau yra kai kas, kas nerimą kelia jau dabar. Tai išsakytas motyvas, kad pakeitimas susijęs ir su nesugebėjimu tinkamai taikyti buvusios tvarkos. Pateiktą motyvą aiškinant per teisės, kaip tokios, supratimą, pametame pamatinį įstatymo viršenybės principą. Keisti žaidimo taisykles pagal savo sugebėjimų lygį yra pavojingas kelias.
Galima viso to ir neapmąstyti. Bet: „jeigu neatsiras <...> užsispyrėlių, kurie griežtai laikytis savo įsitikinimų, bus sustota prie kompromiso, kurį Klausewitzas vadina neturinčiu jokios vertės viduriniu keliu“.