Tai šokiruoja, nes prisidengiant krize turizme iš tiesų ruošiamos šėryklos saviems, o ne turizmo verslui.
Paskola likvidimui ar tiesioginės išmokos turistams?
Kaip ir minėjau ankstesniame tekste, pinigai už neįvykusias keliones greičiausiai jau yra užsienio valstybių tiekėjų kišenėse, todėl lėšų atgavimas yra labai komplikuotas, o kai kurie tiekėjai išvis atsisako grąžinti lėšas, siūlydami tik vaučerius. Todėl valstybės parama kelionių organizatoriams, atrodytų, yra puikus variantas, tačiau klausimų yra daugiau nei atsakymų. Pirmas klausimas: o kas bus su tais, kurie užsisakė pavienes turizmo paslaugas? Kas patikrins, ar kelionių organizatorius šias lėšas panaudojo pagal paskirtį, o ne reklamai ar kitoms savo verslą gerinančioms priemonėms? Kodėl paskolą gauna organizatoriai, o ne kelionių agentūros? Juk kelionių agentūros surinko visas lėšas už keliones iš turistų, tad, logiškai mąstant, jos ir privalo grąžinti surinktas lėšas. Todėl, jei ir bus suteikiamos paskolos, jos turi būti suteiktos ne organizatoriams, o agentūroms.
Yra ir kiti sprendimo būdai – pinigus už neįvykusias keliones mokėti tiesiai turistams: jas galėtų išmokėti draudimo bendrovės (nes tai draudiminis įvykis) ar Valstybinė vartotojų teisių tarnyba. Dar vienas gelbėjimo būdas – nebijoti ir įteisinti Civiliniame kodekse ilgesnį lėšų grąžinimo terminą. Pastaruoju atveju išvis nereikėtų skirti mokesčių mokėtojų lėšų.
Už repatriacinius skrydžius jau sumokėta?
Nors ir teigiama, kad kelionių organizatoriai patyrė nuostolių dėl repatriacinių skrydžių, tačiau tai nėra visiška tiesa. Už šiuos skrydžius kelionių organizatoriai jau gavo pinigus iš pačių keliautojų. Išvykę žmonės jau buvo sumokėję už skrydį atgal, todėl organizatoriai patyrė nuostolius tik už tuščio lėktuvo skraidinimą pirmyn. Tačiau ir už šią skrydžio atkarpą organizatoriai irgi gavo lėšas – už tai sumokėjo neišvykę turistai, kurie turėjo skirsti ilsėtis artimiausiu laiku. Todėl šiuo atveju organizatoriai reikalaudami pinigų už repatriacijos skrydžius elgiasi ypač įžūliai.
Šokiruoja ir tai, kad į remiamų skrydžių sąrašą įtraukti tik dviejų organizatorių repatriaciniai skrydžiai, nors Lietuvoje veikia penki kelionių organizatoriai. Jeigu taip jau norima padengti repatriacinių skrydžių išlaidas, tai šios lėšos turėtų būti išmokėtos tiesiai turistams, o ne kelionių organizatoriams. Ir tai būtų pats logiškiausias pasiūlymas, nes buvo atvejų, kad organizatoriai atsisakė grąžinti turistus į Lietuvą, nors turistai ir buvo sumokėję už šiuos skrydžius.
Prieš suteikiant paramą – išsamus Konkurencijos tarnybos patikrinimas
Šie paramos projektai dar kartą kelia klausimą, ką Lietuvoje veikia Konkurencijos tarnyba? Beveik dešimtmetį Lietuvos turizmo rinkoje akivaizdžiai pažeidžiamas Konkurencijos įstatymas, rinkoje yra dvi bendrovės, užimančios dominuojančią padėtį. Jos ne tik derina savo veiksmus, bet ir šantažuoja kelionių agentūras, primesdamos joms nesąžiningas pirkimo sąlygas.
Keisčiausia, kad ir įstatymų leidėjai taip pat šoka pagal šių organizatorių dūdelę, tai rodo ir naujo Turizmo įstatymo priėmimo peripetijos. Todėl, prieš skiriant bet kokią paramą kelionių organizatoriams, Konkurencijos tarnyba turi atlikti išsamų dominuojančių rinkoje kelionių organizatorių patikrinimą, kas leistų mokesčių mokėtojams įsitikinti, kad 31 mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų kelionių organizatoriams skirti skaidriai.
Ar antrąją paramos dalį turizmui ruošė mokinukas?
Kitai priemonei, kuri turėtų pagelbėti vietiniam ir atvykstamajam turizmui, skirta 14 mln. eurų. Tačiau skaitant šios priemonės planą, kyla abejonės, ar jo neruošė 6 klasės mokinys? Kita vertus, kai viceministras Elijus Čivilis, kuris ir yra atsakingas už turizmą, po daugiau kaip dviejų metų darbo pareiškia, kad tik dabar mokosi turizmo, o „į turizmą merkti lėšų neapsimoka“ (čia tiksli jo citata), supranti, kad kitokio paramos plano turizmui ir negalėjo būti.
Prieš pradedant diskusiją ties šiuo priemonių planu kyla ne retorinis klausimas: kaip Lietuvos turizmo valdininkai (VŠĮ „Keliauk Lietuvoje“ ir kiti) su 14 mln. eurų sugebės pareklamuoti Lietuvą, jeigu Lietuvos reklamai ištratinti beveik 26 mln. eurų ES ir Lietuvos lėšų, o rezultatas yra visiškai apgailėtinas. Ši tema reikalauja atskiros analizės ir atskiro straipsnio. Na, o dabar apie priemones.
Pirma paramos priemonė – gana keista padėka medikams, skirta iki 200 eurų asmeniui kelionėms po Lietuvą. Idėja gera, bet jos išpildymas kvepia visiška korupcija. Medikai galės įsigyti paslaugas tik iš vieno (!) vietinio kelionių organizatoriaus! Lietuvoje yra daugybė vietinio turizmo organizatorių, daugybė vietinio turizmo paslaugų tiekėjų, todėl jeigu jau taip norite padėti vietiniam turizmui, būkite malonūs, ieškokite būdų padėti visiems vietinio turizmo paslaugų tiekėjams, o ne vienam konkrečiam organizatoriui! O jeigu jau iš tiesų norite padėti vietiniam turizmui – pagalvokite, kaip jį ištraukti iš pilkosios zonos. Pirmas žingsnis turi būti privalomo kelionių organizatoriaus draudimo atšaukimas, nelegalių kelionių organizatorių paieška ir reali finansinė pagalba Lietuvos gidams.
Antra paramos priemonė – skatinti turizmo sektoriaus transformavimą ir kvalifikavimą. Turizmo versle šiuo metu dirba apie 50 000 žmonių, planuojama, kad darbo neteks apie pusė jų. Jūs rimtai tikitės, kad galėsite 25 000 žmonių armiją perkvalifikuoti? Jūs rimtai tikite, kad leidyba, fotografija ir dizainas padės šiems žmonėms užsidirbti „ant duonos“? Jūs rimtai tikite, kad Lietuvai reikia 10 000 gamtos gidų? Klausimas vienas – koks idiotas šitaip mano?
Nišinio turizmo srityje dirbu daugiau kaip 15 metų ir iš savo patirties galiu pasakyti – kad išmoktum gamtos paslapčių reikia teorijos mokytis ne mažiau 3 metus ir dar beveik metus ar du reikia, kad išmoktum praktinių pažinimo dalykų. Todėl akivaizdu, kad elementaraus perkvalifikavimo neužteks, o šiai priemonei skirti pinigai bus išleisti pavėjui.
Trečia paramos priemonė – tai nauji moksliniai tyrimai, kurie kurtų naujus turizmo produktus. Tačiau kas juos kur? Ir kokie tie produktai? Štai VŠĮ „Keliauk Lietuvoje“ ką tik paskelbė naują pirkimą „Lietuvos turistinių vietovių patrauklumo vertinimo tyrimas“, kurio vertė 50 000 eurų. Apie kokius naujus turizmo produktus galime kalbėti, jeigu po 1,5 metų darbo ši įstaiga vis dar nežino, kodėl Lietuva yra patraukli?
Na, ir ketvirta paramos priemonė – kuri primena visišką absurdą – girdi, turizmą išgelbės Nacionalinis kongresų centras. Jūs rimtai manote, kad turizmą, kuriam pinigų, kad išgyventų, reikėjo vakar, išgelbės Kongresų centras, kuris bus pastatytas po 3 -5 metų? Norėčiau paklausti šios idėjos autorių: kodėl klientas turėtų rinktis Vilnių, o ne Rygą, kur yra idealus susisiekimas, Kongresų rūmai jau stovi, o ir serviso kainos mažesnės nei Lietuvoje? Koks bus šios paslaugos poreikis po 5 – 10 metų, jei visi turizmo ekspertai pripažįsta, kad konferencinio turizmo poreikis bus perpus mažesnis? Akivaizdu, kad tai ne ta priemonė, kuri gelbėtų turizmą.
Labai gaila, bet po šių turizmo priemonių analizės supranti, kad Lietuvos turizmas yra pasmerktas, o prisidengiant krize jau yra paruoštos pinigų šėryklos saviems. Taip, ponas viceministre Elijau Čivili, į turizmą pinigų neverta merkti, ir ne todėl, kad beviltiška, bet todėl, kad Jums ir Jūsų komandai reikia kuo skubiau atsistatydinti ir leisti turizmą gelbėti žmonėms, kurie jį supranta ir juo gyvena. Todėl būkit geras, išlipkite kitoje stotelėje, kuri vadinasi „Turizmo mokykla“ ir grįžkite po daugelio metų, kai turėsite bent žalią supratimą apie turizmą.