Menkai padeda ir įstatymų sistema – ką ir kalbėti, kai kone dešimtmetį galiojantys dokumentai, reguliuojantys mirusiųjų palaikų pervežimą, realiame gyvenime iš tiesų... lyg ir neveikia.
Tuo visai neseniai įsitikinome būdami tiesioginiai avarijos Lyduvėnuose pasekmių liudininkai: vieno žuvusiųjų, kurio pirmojo neteisingai buvo nustatyta tapatybė, palaikai išvežti kremuoti į Lenkiją. Šiurpą kelianti klaida išaiškėjo, kai urna su kremuotų palaikų pelenais jau buvo palaidota, o už klaidą atsakingų asmenų ar institucijų – lyg ir nėra.
Tačiau tai – tik vienas viešumoje didelio atgarsio sulaukęs įvykis. Kiek tokių ar panašių situacijų galėjo nutikti vien dėl to, kad nesusitariama, kas turi pasirūpinti jau kone dešimtmetį galiojančio tarpvalstybinio susitarimo laikymusi?
Nuo tokių tapatybės nustatymo nesusipratimų papildomai galėjo apsaugoti leidimas, išduodamas norint oficialiai išvežti palaikus per sieną – laissez-passer.
Dar 2009 m. Lietuva prisijungė prie Europos Tarybos Strasbūre priimto susitarimo dėl tarptautinio mirusiųjų palaikų pervežimo reikalavimų.
Didžioji dalis Europos valstybių savanoriškai susitarė pripažinti ir reikalauti tik vieno vienintelio specialaus dokumento – laissez-passer. Lietuvos tikslai buvo gražūs, tačiau, deja, taip ir liko dūlėti pasirašytuose popieriuose. Susitarimas yra, priemonės yra, tačiau realiai niekas jomis nesinaudoja, nes tiesiog nėra kam patikrinti – ėmei tu tą mirusiojo „pasą“ ar ne.
Vis dėlto, nuo susitarimo ratifikavimo praėjus nei daug, nei mažai – kone 7 metams, pirmiausia susizgribta, kad vis dar, esą, neaišku, kada tą laissez-passer reikia vežtis, ir reikia patikslinti LR Žmonių palaikų laidojimo įstatymą.
Taip priimtas LR Žmonių palaikų laidojimo įstatymo papildymas, kuriame nurodyta, kad nuo 2017 metų sausio 1 d. jau reikalaujama minėtąjį dokumentą turėti važiuojant per sieną. Šis pakeitimo svarstymas Seime buvo gana sudėtingas ir tik po Prezidentės veto buvo priimta tokia redakcija, kokia yra dabar.
Pagrindinė tada valstybės vadovei užkliuvusi detalė – tai, kad įstatymas diskriminacinis, mat anksčiau Seimas buvo priėmęs nuostatą, kad leidimo reikia tik norint išvežti palaikus į šalis, kurios yra ratifikavusios 1973 metų spalio 26 dieną Strasbūre priimtą susitarimą dėl mirusiųjų kūnų pervežimo. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, palaikus vežant į Latviją leidimo reikėjo, o į Lenkiją, kuri nėra ratifikavusi minėto Strasbūro susitarimo, – jau ne. Buvome atvėrę kelius šešėlinei veiklai?
Vis dėlto, net ir priėmus nutarimą visada mirusiojo kūną išvežant į užsienio šalis reikalauti laissez-passer, spraga problemos sprendime išlieka.
Vis dar trūksta kontrolės mechanizmo, kas turi pareigą ir teisę tikrinti įstatymo vykdymą ir patvirtinti administracines priemones už įstatymo nesilaikymą. Ir tam visai nebūtina vėl leistis į gilius išvedžiojimus, priiminėjant naujus įstatymus – Aplinkos ministerijai tereikia paskirti atsakingą instituciją, kuri jau dabar užtikrintų teisėtą mirusiųjų palaikų vežimą per sieną.
Įstatymą, galiojantį jau daugiau nei pusmetį, turime, instituciją, atsakingą už laissez-passer išdavimą – taip pat turime. Nemokamai ir per vieną darbo dieną minėtą mirusiojo „pasą“ išduoda Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Karstas yra plombuojamas, patvirtinama mirusiojo tapatybė, taip pat atliekamos kitos reikalingos procedūros.
Tikrąja to žodžio prasme paskutinė institucija, galinti įvertinti, ar palaikai per sieną vežam legaliai ir ar tvarkingi visi dokumentai, – pasienio punktuose esanti muitinė.
Tačiau tokios prievolės jai kol kas nėra nustatyta, tad katafalkai, keldami pagarbią baimę, pro punktus skrieja nė nestabteldami. Tebūnie, kad kartu su karstu gali būti vežama kontrabanda, slepiami mokesčiai ar daroma daug įvairių kitų nelegalių dalykų, – tai jau kiekvienos laidojimo paslaugas teikiančios įmonės sąžinės reikalas.
Čia, greičiausiai, nepadės ir skaidraus verslo iniciatyva „Baltoji banga“, kuriai patys priklausome. Tačiau, kai išvežami ne to žmogaus palaikai ir gali būti sunaikinami vieninteliai tapatybės įrodymai...
Ar gedintys artimieji turi eiti ir, užsisakę iš laidojimo bendrovių paslaugas, patys iš paskos tikrinti, ar laikomasi visų įstatymų, ar tinkamai funkcionuoja valstybinės institucijos? Negi su tokia skaudžia ir psichologiškai jautria sritimi susijęs įstatymas bus pavyzdys, kaip iš tiesų galima „apeidinėti“ mūsų pačių susikurtus ir priimtus įstatymus?