Jei šie skaičiai jūsų neįtikina, štai dar vieni: 2 155 darbo vietos ir 336 mln. eurų – tiek neteko ES ekonomika, įvertinus tiesioginę ir netiesioginę žalą, kurią daro intelektinės nuosavybės ir autorių teisių pažeidimas muzikos industrijoje, dar 63 mln. eurų nuostolių patiria vyriausybės, dėl šių pažeidimų netenkančios dalies socialinių įmokų bei mokesčių.
Tokius duomenis praėjusią savaitę paskelbė Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnyba (angl. European Union Intellectual Property Office (EUIPO).
Šis tyrimas yra pirmasis, naudojantis Tarptautinės fonografijos pramonės federacijos duomenis, kuriame analizuojama, kokį poveikį muzikos įrašų pardavimams turi neteisėtai įsigyti muzikos įrašai – t.y. tiek skaitmeninis piratavimas (pavyzdžiui, dainos, kurias nemokamai atsisiunčiate iš nelegalių platformų, koncertai, kuriuos žiūrite internetiniuose puslapiuose, kuriems nėra suteiktos sklaidos teisės ir pan.), tiek fizinis piratavimas (pavyzdžiui, kompaktiniai diskai, kuriuos perkate turguose).
Iš pateiktų duomenų akivaizdu, kad žala ekonomikai – didžiulė, ir nuo piratavimo kenčia ne tik muzikantai, dainininkai, kompozitoriai ir kiti industrijos atstovai, bet ir likusi visuomenės dalis, kuriai skiriama mažesnė išmokų dalis, nes vyriausybės nesurenka teisėtai joms priklausančių įmokų bei mokesčių.
Nors vis daugiau vartotojų muzikos klausosi internetinėse platformose, kurios nesuteikia galimybės įrašų parsisiųsti (YouTube, Spotify, SoundCloud ir kt.), tačiau būtent skaitmeninis piratavimas sudaro didžiąją nuostolių dalį – remiantis tyrimu, dėl to muzikos industrija 2014 m. neteko 113 mln. eurų pajamų iš pardavimų.
Akivaizdu, kad būtent skaitmeninėje rinkoje kyla daugiausiai iššūkių. Tad ką daryti muzikos kūrėjams, siekiantiems gauti savo teisėtai uždirbtas pajamas bei apsaugoti savo autorines teises?
Vienas iš kelių, kurį jau bandė rinktis tiek Lietuva, tiek Vakarų valstybės, yra griežtinti įstatyminę bazę. Lietuvoje, remiantis įstatymais, galima bausti piratavimu užsiimančius asmenis, tačiau tokie atvejai yra labai reti. Galima siekti ir griežtesnių bausmių už piratavimą, griežčiau ir aktyviau bausti nelegalia produkcija besinaudojančius asmenis. Tačiau tai padaryti yra gana sunku, nes įstatyminės bazės keitimas užtrunka ilgai, dėl tos priežasties teisinė bazė nespėja kartu su technologijomis, kurių tobulėjimas sudaro galimybes atsirasti naujiems piratavimo būdams.
Be to, viešojoje erdvėje vis dar kyla diskusijos, ką reikėtų bausti – asmenį, kuris patalpino kūrinį ir suteikė galimybę jį atsisiųsti, ar asmenį, kuris atsisiuntė tą kūrinį? Akivaizdu, kad aiškiai nepasirinkus, su kuo kovojama, ši kova prieš piratavimą nėra tokia veiksminga, kokia galėtų būti.
Taip pat tenka konstatuoti, kad piratavimas jau nudirbo savo „juodą darbą“ – vartotojai yra įpratę muzikos įrašus kokiu nors būdu gauti nemokamai, tad tikėtis, kad itin sugriežtinus įstatyminę bazę jie ims ir plačiai atvers pinigines, norėdami įsigyti mėgstamo atlikėjo dainos įrašą, turbūt būtų naivu.
Dėl šios priežasties jau sukama kitu keliu – bandoma ieškoti alternatyvių būdų apsaugoti autorių teises bei intelektinę nuosavybę.
Vienas iš sparčiausiai populiarėjančių – muzikos klausymosi platformos.
Tai legalus būdas klausytis muzikos internete (dažnu atveju ir nemokamai). Paprastai tokios platformos muzikos autoriams moka už galimybę dalintis jų kūrinių įrašais. Tačiau ir čia reikia būti atsargiems. Pagrindinė problema, galinti kilti autoriams, yra atvejai, kai komerciniais tikslais (kavinėse, restoranuose, kirpyklose) jų kūriniai skamba per muzikos klausymosi platformas (Spotify, YouTube ar kita), neretai netgi naudojantis nemokamomis jų versijomis.
Paprastai tokios platformos nesuteikia galimybės muzikos ar vaizdo įrašus naudoti komerciniais tikslais, nebent dėl to su autoriais yra susitarta kitaip.
Tad autoriams, ketinantiems suteikti galimybę savo kūrinius naudoti muzikos klausymosi platformose, reikėtų iš anksto pasidomėti, kokias teises turi šių platformų valdytojai bei kokios teisės bus suteikiamos tų platformų vartotojams.
Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, ar autorius suteikdamas teisę naudotis jo kūriniu, kartu nesuteikia ir galimybės tą kūrinį naudoti komerciniais tikslais, t.y. ar nesuteikia CC (angl. creative-commons) tipo licencijos.
Taip pat reikia nepamiršti, kad tokių licencijų būna labai įvairių, pavyzdžiui, leidžiančių kūriniu naudotis visiems neribotai, tad kūrėjai turėtų būti labai atsargūs ir atkreipti dėmesį į susitarimus dėl komercinio kūrinio panaudojimo, išvestinių kūrinių kūrimo ir kitų aspektų.
Kitas būdas yra laikmenų apmokestinimas. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių, kompensacinis atlygis autoriams renkamas už visas parduotas atminties korteles, USB atmintines, asmeninius kompiuterius, išorinius ir vidinius kompiuterių atminties diskus, garso ir vaizdo leistuvus bei televizorius su įrašymo funkcija, mobiliuosius telefonus, namų kino sistemas, muzikos centrus, radijo imtuvus ir kitą įrangą.
Tokiu žingsniu siekiama surinkti atlyginimą autoriams už asmeniniams tikslams kopijuojamus originalius kūrinius, įvertinant tai, kad kelias piratavimui nėra užkirstas ir vartotojai tokius veiksmus atlieka, nepaisant gresiančių sankcijų.
Niekas neturi teisės pasisavinti kūrinio be autoriaus sutikimo, kartu reikia įvertinti ir tai, kad atlyginimas už darbą yra viena iš autoriaus paskatų kurti – tad šias tiesas būtina ginti.
Turime pripažinti, kad ankstesnės baudimo priemonės nepasiteisino, nes piratavimo mastai vis dar išlieka milžiniški, todėl dabar – metas ieškoti alternatyvų, galinčių kompensuoti patiriamus nuostolius, bei tobulinti įstatyminę bazę, apsaugant autorių teises naujose muzikos sklaidos platformose.