Ataskaitoje daug vietos skirta pagyroms, kad Lietuvoje investicijos pastaruoju metu augo itin sparčiai, ir tai buvo vienas iš ekonomikos augimo šaltinių.
Taip, šis faktas yra tiesa.
Tačiau ar investicijos vyko dėl valdžios veiksmų, ar nepaisant valdžios veiksmų? Juk visą darbą nuveikė privatus sektorius, kuris sugebėjo augti, investuoti, samdyti žmones, persiorientuoti, kai buvo prarastos rinkos.
Būtent privatus sektorius, o ne premjeras turėtų girtis naujai sukurtomis darbo vietomis, augančiu BVP, išaugusiomis investicijomis. Valdžia tebuvo partneris, kuris neprigadino reikalų, bet iš kurio tikėtasi ir kuris žadėjo daug daugiau.
Ar valdžia modernizavo darbo santykius? Ar įvedė Sodros lubas? O gal nulinį pelno mokesčio tarifą reinvestuojamam pelnui? Sumažino mokesčius? Keturi ne. Gerai, jei tai padarys iki rinkimų. Bet ar verta prisiimti visus nuopelnus dėl augančių investicijų Lietuvoje praeitais metais?
Taip, investicijų Lietuvoje daugėja, tačiau lyginant su Vakarų Europos šalimis, Skandinavija ar net Estija – investicijų lygis, tenkantis vienam gyventojui, Lietuvoje yra tragiškas. Kodėl Estijoje žmonės uždirba daugiau? Todėl, kad vienam darbuotojui tenkantis investicijų lygis yra dvigubai aukštesnis nei Lietuvoje.
Faktas, kad Lietuva pastaruosius ketverius metus išgyveno palyginus spartaus ekonomikos augimo laikotarpį. Pagal ekonomikos augimo tempus atrodome daug geriau už daugumą ES šalių. Ir tai yra puiku. Tačiau vėl: ar tai vyko dėl valdžios veiksmų, ar nepaisant valdžios veiksmų?
Valdžia giriasi padidinusi žmonių pajamas, kai pakėlė minimalią mėnesinę algą. Jai tai padaryti labai paprasta – tiesiog priėmei naują teisės aktą ir tiek. O ar valdžia turi sukti galvą, iš kur gauti pinigų didinti žmonių atlyginimą? Tai jau įmonių reikalas. Jei nesugebi – tai bankrutuok.
Ekonomistai siūlė kitą būdą didinti mažiausiai uždirbančių pajamas – pakelti neapmokestinamąjį pajamų dydį, tada žmonės turėtų sumokėti mažiau gyventojų pajamų mokesčio, o privačiam sektoriui tai nekainuotų.
Tačiau šio būdo atsisakyta. Vadinasi, kai darbo užmokesčio kėlimas kainuoja privačiam sektoriui – pirmyn. Kai už šias valdžios dovanas turi susimokėti ji pati – tuomet ne.
Dar ciniškiau girtis viešųjų finansų atsakingumu. Pernai valdžios sektoriaus deficitas siekė 342 mln. eurų. Šiems metais suplanuotas deficitas dar beveik dvigubai didesnis – sudarys 640 mln. eurų. Tai bus didžiausias deficitas per pastaruosius penkerius metus. Ironiška, bet deficitas yra didelis būtent dėl valdžios veiksmų, o ne nepaisant jų.
Tad pagyrų vingrybės stebina – premjeras sakinį pradeda sakydamas, kad ši valdžia nebevykdo neva pražūtingos taupymo politikos, o baigia paskelbdamas, kad ji yra daug labiau atsakinga valdydama viešuosius finansus. Dar prideda, kad biudžeto balansuoti ekonomikos augimo laikotarpiu nenori, nes viskam labai reikia pinigų. Toks jausmas, kad pyragas tuo pat metu ir suvalgytas, ir vis dar stovi ant stalo. Visi laimingi, išskyrus tuos, kurie bando suvokti tikrąją situaciją.
Labai norėtųsi pagirti vyriausybę už Darbo kodeksą. Puikūs norai, gera pradžia, bet rezultatas – subliuškęs. Šiai Vyriausybei pasisekė, kad ji galėjo pradreifuoti ant ekonomikos augimo. Irtis ir plaukti į priekį pritrūko jėgų, o gal ir noro.