Praėjusį rudenį Rusijai sukūrus gamtinių dujų deficitą Europoje, pasirodė pirmieji energetinės krizės simptomai. Nors energijos nepritrūko, tačiau kilus panikai dėl apsirūpinimo dujomis, jau praeitą žiemą dujos pabrango nuo 2-4 iki 8-9 ct/kWh. Šių metų artėjančiam šildymo sezonui didmeninėse rinkose gamtinės dujos jau perkamos po 17-20 ct/kWh. Ir tai tik pačių dujų, kaip produkto, kaina. Pridėjus gamtinių dujų transportavimo tarifus ir įvairius mokesčius, galutinė dujų kaina, priklausomai nuo vartotojų kategorijos, gali siekti 20-25 ct/kWh, o tai atitinka maždaug 2,1-2,7 eurus už kubinį metrą. Pažymėtina, kad iki šių metų pabaigos gyventojai, besišildantys dujomis, moka vidutiniškai 0,8 eurus už kubinį metrą, nes valstybė likusią dalį kompensuoja iš biudžeto. Taigi, jeigu kompensacija nebus pratęsta gyventojams dujos nuo kitų metų turėtų pabrangti kelis kartus.
Lietuvoje yra dalis mažų centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemų, kurios gyventojus aprūpina šiluma, irgi gaminama vien tik dujomis. Pavyzdžiui, tokias sistemas eksploatuoja UAB „Balterma“, Nemėžio komunalininkas, Nemenčinės komunalininkas, kiti nedideli šilumos tiekėjai Jau praeitą žiemą šios įmonės šilumą pardavė gyventojams po 14-17 ct/kWh. Jeigu niekas nepasikeis ir gamtinių dujų pabrangimas nuo praeito šildymo sezono iki ateinančio bus apie 10 ct/kWh, kaip šiuo metu indikuoja rinkos, „pilnai dujinių“ įmonių šiluma vartotojams turėtų kainuoti ne mažiau kaip 20 ct/kWh.
Kiek geresnė padėtis biokuro rinkoje. Nors dar šildymo sezonui didieji biokuro pirkimai pilna apimtimi neatlikti, tačiau žiemos mėnesiams biokuras perkamas po 3,7-5,5 ct/kWh. Praėjusį šildymo sezoną į šilumos kainas buvo įskaičiuotas biokuras, kuris kainavo apie 2,0-3,5 ct/kWh. Tikėtinas biokuro pabrangimas per pastaruosius metus siekia apie 2 kartus. Kadangi bet kurio kuro sąnaudos iš esmės tiesiogiai prisideda prie galutinės šilumos kainos, tai galima vertinti, kad dėl biokuro pabrangimo miestuose, kuriuose naudojamas praktiškai vien tik biokuras, šilumos kaina padidės apie 2 ct/kWh.
Miestuose, kuriuose vis dar naudojamos tiek biokuras, tiek gamtinės dujos šilumos pabrangimas bus proporcingas šių kurų daliai kuro struktūroje. Kitaip sakant, šilumos kainų augimas atskiruose miestuose vien dėl kuro brangimo tikėtinas 2-10 ct/kWh, lyginant su praėjusiu šildymo sezonu. Žinoma, įtakos turės ir kitų sąnaudų pokyčiai. Juk ir elektra drastiškai brango, neįprastai didelė infliacija augina visų paslaugų bei medžiagų kainas. Gamtinių dujų neigiamą poveikį šilumos kainoms galėtų kiek amortizuoti dujų pakeitimas mazutu, nes jis kainuoja kol kas pigiau - apie 8-10 ct/kWh. Tačiau jo deginimas susijęs su didesne tarša ir atitinkamai didesniais aplinkosauginiais mokesčiais. Be to, mazuto naudojimas kontraversiškai vertinamas visuomenės. Galutinėms šilumos kainoms be kuro kainų turi įtakos miesto dydis, vartotojų tankumas ir daug kitų aplinkybių, todėl kainų lygis bus labai skirtingas. Tačiau neabejotina, kad šildymo kainos augs visuose Lietuvos miestuose, jeigu niekas nepasikeis.
Akivaizdu, kad dirbtinai sukurta energetinė krizė ir staiga kelis kartus pabrangę ištekliai labai naudinga tiems, kas disponuoja šiais ištekliais. Apmaudu, kad ši energetinė krizė buvo sukurta dirbtinai dėl politinių (karinių) interesų, o jai nebuvo natūralių fizinių ar ekonominių priežasčių. Juk energijos ištekliai niekur nedingo, plėtėsi atsinaujinančių, iš esmės, neribotų išteklių naudojimas. Energijos išgavimo, perdirbimo ir transportavimo sąnaudos drastiškai nepasikeitė. Todėl pokyčiai energetikos rinkose nėra natūralūs laisvos rinkos procesai, tad visuomenės (valdžios) reakcija į juos turėtų būti adekvati.
Drastiškas šildymo ir elektros išlaidų brangimas, jau kelia ir kels dar didesnį pasipiktinimą žiemos mėnesiais. Lietuvoje Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai pavesta nuolat kontroliuoti sąnaudas, nustatyti energijos perdirbimo ir transportavimo įmonėms techninius ir ekonominius rodiklius. Tačiau pirminių energijos išteklių tiekimas ir kainos visiškai paliktos rinkai, kuri šiuo atveju neveikia taip, kaip tikisi energijos vartotojai. Juk laisva rinka nėra tikslas, o tik priemonė apsirūpinti energija.
Lietuvos energetikos strategijoje numatyta palaipsniui visą šilumą gaminti iš biokuro ir atsinaujinančių išteklių. Sąmoningai ar ne, bet valstybė valdanti pusę Lietuvos miškų gamina tik biokuro žaliavą, ją parduoda privačiam verslui, kuris ją išveža kur nori ar parduoda energetinės krizės diktuojamomis dirbtinėmis kainomis. Suskystintų gamtinių dujų terminalas staiga tapo labai reikalingas ir, tikėtina, pelningas jį valdančiai įmonei. Nors Lietuvos dujų vartotojai daug metų rėmė ir išlaikė terminalą, tačiau krizės akivaizdoje gali likti žiemą be dujų, nes stambūs jo naudotojai galimai pelningesni. Valstybė su savo galimybėmis turi pirmiausiai pasirūpinti savo šalies energijos vartotojais, kad žiemą ne tik pajėgtume sumokėti už energiją, bet kad jos iš viso turėtume.