Bet tos tikros ar dirbtinės nuotaikos neturėtų tokio efekto, jei mūsų visuomenė jaustųsi saugi. Akivaizdu, kad tokia nesijaučia. Ar tam yra pagrindo? Taip, ir ne vienas.
Nesiplėsiu apie Rusijos sėkmes ir nesėkmes Ukrainoje, nesu karo apžvalgininkas. Taip pat neturiu pakankamos kompetencijos įvertinti Rusijos armijos pokyčius. Akivaizdu tik, kad ir viena, ir kita mums nesudaro galimybės ramiai snausti įsikibus į NATO apsaugos sparną. Kita vertus, siūlau karštoms galvoms audringose diskusijose nepamiršti, kad mes daug dirbome, kad tas sparnas būtų, tad ir nuvertinti jo nereikėtų.
BET. Akivaizdu, kad turime ruoštis. Ne todėl, kad ryt-poryt karas, o todėl, kad pasiruošusi šalis užpuolikui nepatraukli. Ir tai turėtų būti mūsų pagrindinis prioritetas. Suprantu, kad raginimai ruoštis ir dirbti gerokai nuobodesni nei politinės batalijos dėl tikslios būsimo karo dienos, bet žinot, gerokai prasmingesni.
Todėl mąstau, ką mes, kaip Lietuvos verslas, galėtume nuveikti. Juolab mūsų ryžtas ginti šią šalį ir siekis, kad ji būtų jau dabar vertinama kaip kuo saugesnė – neabejotinas, nes tiesiog labai pragmatiškas. Nes mus čia amžiams surišo ne tik meilė Tėvynei (be abejo, ji yra), bet ir investicijos, metų metus svajota ir daryta Lietuvos ateities vizija. Mes visi, kurie patikėjome šia valstybe ir investavome į jos pramonę, tikrai esame laiko patikrinti patriotai.
Todėl tikrai neatmetu, kad šiuo neramiu periodu reikia daugiau investuoti į mūsų gynybą. Bet tai daryti reikia jau šiandien. Ir vėl ne todėl, kad karas čia bus jau rytoj – priešingai, kad visi pasaulyje suvoktų, KAD JO ČIA TIKRAI NEBUS.
Kokie mūsų laukia ekonominiai metai, ar atsigavimo lūkesčiai pagrįsti?
Prognozuojama, kad Euro zona dar šiais metais patirs recesiją, nes tikėtina ir IV metų ketvirtį bus fiksuojamas ekonomikos susitraukimas. Ir tai didele dalimi priklauso nuo iššūkių, su kuriais šiuo metu susiduria būtent pramonės sektorius Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Praėjusių metų energijos kainų krizė kol kas nepadėjo išspręsti labai svarbios problemos, net jei galėjome konstatuoti, kad ES pramonė jos tarpinį egzaminą išlaikė. Nors apsirūpinimo energijos ištekliais (tiekimo grandinės) problemos yra išspręstos, tai, deja, konkurencingų energijos kainų problema sunkiai sprendžiama. Energijos kainos Europos Sąjungos pramonei yra daug didesnės nei pagrindinėse jos konkurentėse JAV ir Kinijoje, o Lietuvoje jos didesnės nei vidutiniškai Europos Sąjungoje.
Kitas iššūkis Lietuvos pramonei yra paklausos problemos tradicinėse eksporto rinkose (kitose Europos Sąjungos šalyse) ir bendras tarptautinės prekybos augimo lėtėjimas. Vokietijos pramonės problemos atsiliepia ir Lietuvos gamintojams, kurie ilgus metus buvo jos globalių tiekimo grandinių partnerai. Vystantis globalių tiekimo grandinių diversifikavimas, santykių su Kinija reguliavimas sukuria neapibrėžtumą, kuris diktuoja atsargumą darant ilgalaikius pramonės investicijų sprendimus.
Lietuvos apdirbamosios gamybos produkcijos apimtys mažėjo penkis iš dešimties šių metų mėnesių (lyginant su prieš tai ėjusiu mėnesiu). Pramonės lūkesčiai Europos Sąjungoje stagnuoja. Tokios pačios tendencijos fiksuojamos ir Lietuvoje. Metų pabaiga optimizmu nekvepia ir, manau, kad panaši bus ir kitų metų pradžia. Ryškesnių pramonės atsigavimo ženklų reikės laukti, tikėtina, iki kitų metų vidurio.
Todėl atsižvelgiant į mūsų gana trapią būseną, siūlau jau dabar pasvarstyti, kiek naudos ir kokios galėtų atnešti aiškiai sumodeliuotas gynybos mokestis. Jei ant mūsų stalo atsigultų aiškus, terminuotas ir svarbiausia su pagrįstais panaudojimo tikslais suplanuotas gynybos mokestis, manau, labai rimtai ir greitai apsispręstume.
Tačiau ir be mokesčio jau dabar galėtume prisidėti, galų gale pradėję kurti realią mūsų gynybinę pramonę ir prisidėdami prie gynybos infrastruktūros kūrimo. Man atrodo, kad šis bendradarbiavimo dėmuo tarp verslo ir valstybės yra nepelnytai pamirštas ir apleistas, tad turėtų skubiai grįžti tiek į Lietuvos pramonės, tiek į Lietuvos politikų darbotvarkę.