Net jei Vilniaus regione sukuriama daugiau nei 40 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) ir apie 30 proc. visos šalies pramonės bendrosios pridėtinės vertės, jis yra priklausomas nuo talentų iš visų šalies regionų (beje, kiek daugiau nei 40 proc. Vilniaus mieste surenkamo gyventojų pajamų mokesčio (GPM) yra perskirstoma kitiems regionams). Visi šalies regionai nori nenori investuoja į sostinės talentų banko augimą. Čia studijuoti, o vėliau ir plėtoti profesinę veiklą nusprendžia dažnas jaunas specialistas iš visos Lietuvos. Galima piktintis, kad taip talentai yra „ištraukiami“ iš tų regionų, kuriems taip pat reikia jaunų, aktyvių, norinčių rizikuoti žmonių, bet galima siūlyti alternatyvas. Nes pastaruoju metu jau ne kartą buvo aptarta nauja tendencija: nesužavėti Vilniaus beprotiškos karuselės ir ne mažiau beprotiškų nekilnojamojo turto kainų, jauni specialistai gręžiasi atgal į regionus. Tik reikia turėti, ką jiems čia pasiūlyti.
O pasiūlyti jau dabar yra ką. Pramonė yra ta ekonominė veikla, kuri gali ir jau kuria aukštos pridėtinės vertės, įdomias jaunam žmogui ir patrauklias darbo vietas būtent regionuose. Geras darbas, geras atlyginimas – ir didelis būstas, pasiekiamas be valandinių kamščių ryte ir vakare. Darželiai ir mokyklos, kur nereikia stovėti eilėse. Regionai – gera vieta tobulėti kaip specialistui, kurti šeimą, auginti vaikus.
Nes pramonės įmonės žingsnis po žingsnio tampa moderniomis, žaliomis, tvariomis oazėmis. Ir tuo nereikia „tikėti“, tai galima matyti lankant regionuose veikiančias sėkmingas įmones, kuriose vietiniai talentai kuria stebuklus, dirba sveikoje aplinkoje ir eksportuoja produktus net į japonijas (t. y. produkcija yra konkurencinga tarptautiniu lygiu, kaip, pavyzdžiui, UAB „Mantinga“, kurioje neseniai teko lankytis). Tai sektorius, kuriame galima ir įmanoma reikšmingai ir gana greitai didinti pridėtinę vertę. Šiuo metu laukiami ir įgyvendinami žalinimosi ir skaitmenizavimosi projektai pramonėje gali ir turi pasiekti kiekvieną šalies regioną. Pramonės įmonės jau traukia specialistus Šiauliuose, Molėtuose, Panevėžyje, Akmenėje, Kėdainiuose, Telšių ir Utenos regionuose.
Be to, net jei statistiškai įmonių veiklos rezultatai priskiriami Vilniaus apskrityje veikiančioms įmonėms, reikia suprasti, kad šių įmonių padaliniai ir žmonės dirba ir kituose šalies regionuose. Manyčiau, kad būtent didesnės integracijos tarp pramonės regionų keliu mums reikia žengti drąsiau.
Lietuvos prekių ir pasaugų eksporto vertės kasmet siekia apie 80 proc. šalies BVP. Esame atvira ekonomika, aktyvių eksportuotojų šalis. Todėl tą savo eksporto hub’ą reikia stiprinti integruotai globaliu lygmeniu, tačiau išnaudojant kiekvieno šalies regiono privalumus ir bendradarbiaujant padėti spręsti kiekvieno regiono specifines problemas.
Tai, kad didelė dalis produkcijos yra skirta užsienio rinkoms, reiškia, kad iš esmės mūsų gamintojai nėra vienas kito konkurentai. O jei nėra, kodėl to neišnaudojus didinant tarptautinį mūsų pramonės konkurencingumą per glaudesnį bendradarbiavimą (pavyzdžiui, stiprinant investicijų pritraukimo ir investicinių bei inovacijų diegimo projektų rengimo pajėgumus, statant bendrus logistikos, apsirūpinimo energijos ištekliais parkus – kas jau siūloma, ir pan.).
Nepavydu, bet smagu, kad pramonė šiandien iš esmės gaivina Kauno regiono ekonomiką, į priekį juda Klaipėdos regionas, kurio ekonomiką turėtų pagyvinti ir atsigaunantis po pastarųjų metų iššūkių uostas, ir stambios investicijos į atsinaujinančios energijos projektus. Tačiau Lietuvoje yra daug daugiau regionų, kuriuose pramonė sukuria reikšmingą jų pridėtinės vertės dalį (visame Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – apie 26 proc. visos šiuose regionuose sukuriamos pridėtinės vertės, Telšių ir Utenos regionuose – daugiau kaip 30 proc. šiuose regionuose sukuriamos pridėtinės vertės, Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių regionuose – nuo 23 iki 29 proc., Tauragės – apie 19 proc.).
Svarbu paminėti, kad pramonė paprastai yra ir imli darbuotojams, t. y. sukuria ir santykinai nemažai darbo vietų (be to, smulkiosios ir vidutinės įmonės Lietuvoje įdarbina daugiau žmonių nei stambiosios). Kiekvieno regiono talentai kuria savo regiono ateitį ir prekinį regiono ženklą. Gyvendami ten, jie kuria savo namus, augina vaikus, investuoja į savo gyvenamosios vietos infrastruktūrą, švietimo įstaigas. Šalia atsidaro parduotuvės ir prekybos centrai, vietos laisvalaikiui leisti ir t. t. Šalia bet kokios pramonės įmonės atsigauna statybų ir paslaugų sektoriai. Regionas, sulaukęs gero pramonės projekto ir pritraukęs ten darbuotojų, įgauna naują kvėpavimą.
Jei JAV Lietuva vadinama „Europos Silicio slėniu“, manau, kad kažką jau darome labai teisingai. Dabar tik reikia visiems tuo patikėti ir bendradarbiaujant stiprinti kiekvieno atskiro regiono pramonės investicinius, inovacijų gebėjimus, organizuoti efektyvų apsirūpinimą talentais bei užtikrinti patrauklias sąlygas talentams gyventi tuose regionuose. Stipri pramonė turi būti mūsų regionų tarptautinis prekinis ženklas.
***
Vidmantas Janulevičius yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
