Šiemet per rinkimus kaip niekad daug populizmo. Tad ir migrantų klausimas, deja, yra tiesiog populistinių manipuliacijų išdarkytas. Pažiūrėkime, kaip yra iš tiesų.
Lietuvoje yra 138 tūkst. dirbančių imigrantų iš trečiųjų šalių (Europos Sąjungos piliečių neskaičiuojame, jų irgi yra). Iš jų nekvalifikuotą darbą dirba 7900. Ir dabar – dėmesio – iš jų daugiau kaip 6000 yra ukrainiečiai. Tai žmonės, kuriems pasiūlėme prieglobstį nuo karo negandų ir kurie čia bando užsidirbti savo šeimos pragyvenimui. Ar tikrai jie verti tų epitetų, kuriuos apie juos žarsto dalyvaujantys rinkimuose profsąjungų lyderiai?
O tuo metu aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumas Lietuvoje tik auga. Pramonės įmonėms ieškant darbuotojų, su kandidatų trūkumu susidūrė net 70 proc. 2024 m. rugsėjo duomenimis, Lietuvoje trūko 435 inžinerinės krypties specialistų, iki 2025 m. informacinių ir ryšių technologijų įmonės pasiruošusios įdarbinti mažiausiai 7,6 tūkstančio naujų darbuotojų.
Tiesą sakant, dalis investicijų į Lietuvą neateina būtent dėl darbuotojų šiose srityse trūkumo. Taigi aukštos kvalifikacijos migrantai yra labai laukiami, jie gelbsti mūsų ekonomiką, nes mes tiesiog stokojame darbuotojų. Patikėkite, jei tik yra galimybė darbinti lietuvius, jei atsiranda tokių kandidatų, tai jie ir darbinami tiesiog todėl, kad taip paprasčiau. Ir jei sakysite, kad užsienio specialistai šiose srityse dempinguoja atlyginimus, tai turėtumėte suprasti, kad taip trūkstant darbuotojų tai tiesiog neįmanoma.
O dabar truputį apie atlyginimus. Kaip jau minėjau, esame EBPO rekordininkai pagal atlyginimų ir regiono rekordininkai – pagal perkamosios galios augimą. Lietuvoje perkamosios galios pokytis per pastaruosius metus – net +26 proc. Taigi ne darbdaviai, o darbuotojai Lietuvoje lemia tokius atlyginimų didinimo šuorus, su kuriais susidoroti dažnas darbdavys jau ir nepajėgus. Ir nedarbas auga būtent dėl to, o ne dėl migrantų antplūdžio.
Vienintelis aspektas, dėl kurio grėsmės sutinku, yra saugumas. Taip, tai svarbus kriterijus, ir labai tikiuosi, kad Lietuva gali investuoti į tą saugumą užtikrinančių tarnybų resursus ir tą nuosekliai darys. O ne demonizuos ir persekios žmones, kuriuos, primenu, mes patys nuoširdžiai čia kvietėme važiuoti – ir iš Ukrainos, ir iš Baltarusijos, kurie ir sudaro liūto dalį čia dirbančių migrantų. Akivaizdu, tai yra gerai dar ir dėl to, kad migrantams iš šių šalių daug lengviau integruotis Lietuvoje, turint omenyje mūsų bendrą istorinę ir kultūrinę patirtį.
Labai geras mūsų nesusikalbėjimo dėl migracijos perspektyvos Lietuvoje pavyzdys buvo neseniai įvykęs LRT „Forumas“, iš kurio labai noriu pacituoti dvi vietas.
Viena, kai paklaustas apie migrantų kvotos sudarymo kriterijus ir verslo įsitraukimą į minėtų kvotų nustatymą, socialinės apsaugos ir darbo ministras atsakė, kad „verslas dalyvauja pateikdamas Užimtumo tarnybai skaičius apie darbuotojų poreikį“. Mano nuomone, be realaus verslo įsitraukimo svarstant tokias kvotas, jos bus nukabinamos nuo lubų, arba tiksliau, atspindės ne Lietuvos ekonomikos, bet vidaus politikos diktuojamus poreikius. O tai yra tikrai ne ta formulė, kuria rekomenduočiau remtis.
Antra, noriu labai palaikyti Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovės Aurelijos Maldutytės pastebėjimą, kad nuolat kalbėdami, kad į Lietuvą nereikia įleisti žemos kvalifikacijos migrantų, mes siekiame nesuprantamo tikslo – kad tą žemos kvalifikacijos darbą dirbtų Lietuvos gyventojai. Ar tai tikrai yra mūsų tikslas, ar vis dėlto būtų geriau, kad Lietuvos gyventojai pretenduotų į aukštos kvalifikacijos, aukštos pridėtines vertės ir, žinoma, geriau apmokamus darbus?
Na, ir baigdamas vis dėlto nusistebėsiu: būdami visiškoje demografinėje duobėje, mes turėtume džiaugtis, kad čia atvyksta ir kuriasi geri darbuotojai ir iš Europos Sąjungos, ir iš Ukrainos bei Baltarusijos. Ir kad galų gale tapome šalimi, į kurią gausiau grįžta mūsų emigrantai (pastaruoju metu jų grįžta jau daugiau nei išvažiuoja) ir iš kurios migrantai ne bėga autobusiukais (kaip buvo per migracijos krizę 2015–2016 m. ), bet priešingai, ieško čia darbo ir padeda mums išlaikyti mūsų ekonomikos augimą.
Bet vietoje pasididžiavimo jausmo ir aiškaus realybės suvokimo auginame ir puoselėjame vidinius demonus.
