Neseniai Europos Sąjungos Tarybos ir Parlamento oficialiai patvirtintas „REPowerEU“ reglamentas yra svarbus žingsnis siekiant stiprinti Bendrijos energetikos sistemos atsparumą, saugumą ir tvarumą. Lietuva yra šios sistemos dalis. „REPowerEU“ projektu Europos Komisija kelia kartelę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros srityje. Susitarta iki 2030 metų pasiekti jau ne 40, o 42,5 proc. minimalią (ir 45 proc. – siektiną) šių išteklių dalį elektros energijos gamyboje. Priminsiu, kad 2021 metais ši dalis sudarė apie 22 proc. visos Europos Sąjungoje pagamintos energijos.
Plane numatyta įvairinti energijos gamybą ir tiekimą šalyse ir regionuose. Nors elektros ir šilumos gamyba iš iškastinio kuro Baltijos šalyse yra mažesnė už Europos Sąjungos vidurkį, tačiau tvarių ir atsinaujinančių šaltinių plėtra padėtų išspręsti didelio energijos deficito klausimą ir kartu didintų švarios energijos gamybos dalį.
Neatlikti namų darbai – didesnės sąskaitos už elektrą
Nepakankama atsinaujinančių išteklių skatinimo politika, per maža vietinė generacija ir nedidelė iškastinio kuro generacijos savikaina nulėmė tai, kad istoriškai didžioji dalis instaliuotų elektros pajėgumų buvo susieti ne su atsinaujinančiais energijos ištekliais (AEI), o su elektros gamyba iš dujų. Visa tai prisidėjo prie to, kad didmeninės rinkos kainos Lietuvoje pernai buvo vienos didžiausių Europos Sąjungoje.
Tai turėjo įtakos gyventojų vartojimo masto ir perkamosios galios mažėjimui, augo gamybos įmonių produkcijos savikaina, dėl to sumenko verslo konkurencinis pranašumas, susitraukė investicijos ir t. t. Visa tai neigiamai veikė bendrąjį vidaus produktą – išsipildė seniai išsakyti ekspertų nuogąstavimai dėl atominės elektrinės uždarymo įtakos regiono ekonomikai, nes AEI plėtra buvo per vangi ir mažesnė negu uždaromi gamybos iš iškastinio kuro pajėgumai. Tuo pačiu su augančia ekonomika stipriai augo ir elektros paklausa, dėl to priklausomybė nuo importo nemažėjo.
Europos Sąjungos padėtis buvo kiek kitokia: AEI plėtra buvo gerokai didesnė už paklausos augimą be to, laipsniškai, bet kur kas sparčiau atsisakoma gamybos iš iškastinio kuro.
Pernai kilus energijos kainų krizei visi įsitikino, kad AEI projektai reiškia mažesnes energijos kainas. Gyventojai Lietuvoje dar niekada anksčiau nebuvo pateikę tiek daug paraiškų saulės elektrinėms ant stogų ar nutolusiuose saulės parkuose įsigyti. Kaip niekada aktyviai į tai investavo ir įmonės, verslas ieškojo ilgalaikių sutarčių AEI energijai pirkti, rekordiškai augo prašymų prisijungti prie elektros tinklų skaičius.
2021 metų duomenimis, bendras Europos Sąjungos (ES27) generacijos iš AEI vidurkis siekė 38 proc. elektros energijos gamyboje. Baltijos šalyse AEI dalis buvo mažesnė – apie 31 proc. paklausos.
Vis dėlto dabar iškelti atsinaujinančių išteklių energetikos tikslai dera su „REPowerEU“ planu ir peržiūrėta Atsinaujinančiosios energijos direktyva. Pavyzdžiui, Lietuvoje AEI tikslas elektros gamyboje iki 2030 m. padidintas nuo 45 proc. iki 70 proc., kartelė smarkiai pakelta ir Estijoje.
Pagal teisės aktuose jau nugulusius ir įpareigojančius tikslus, AEI elektros gamyboje Baltijos šalyse 2030 m. turėtų sudaryti didesnę negu 70 proc. dalį. Tai labai ambicinga, nes užsibrėžtas didesnis negu 2 kartų augimas. Baltijos šalys atsidurtų tarp Europos Sąjungos lyderių pagal AEI dalį gamyboje, o Lietuva iš energijos importuotojos vėl galėtų tapti eksportuotoja.
Europa atsispiria milžiniškam šuoliui
Pažymėtina, kad svarbus pokytis Europos energetikos srityje įvyko dar prieš Rusijos karą Ukrainoje. 2020–2021 metais tiek visoje Europos Sąjungoje, tiek Baltijos šalyse energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių mastas viršijo gamybos iš iškastinio kuro (naftos, dujų, anglies ir kt.) mastą. Didžiausios Europos Sąjungos ekonomikos Vokietijos politiniai sprendimai rodo, kad šiam permainų procesui norima suteikti dar didesnį pagreitį. Pokyčius spartinti yra labai svarbu žinant, kad Tarptautinė energijos agentūra (IEA) ir Tarptautinė atsinaujinančių išteklių energetikos agentūra (IRENA) yra apskaičiavusios, jog, siekiant pereiti prie klimatui neutralios elektros energijos ir kartu patenkinant spartų energijos poreikio augimą visame pasaulyje, bendra elektros energijos gamyba iki 2050 metų turėtų didėti apie tris kartus.
Jeigu iki 2030 metų Europos Sąjungai pavyktų pasiekti norimą 45 proc. AEI tikslą, bendri atsinaujinančiosios energijos gamybos pajėgumai viršytų 1200 GW, kai 2021 metais jie siekė apie 540 GW. Tai reiškia, kad kasmet Europa turėtų įrengti bent po 80 GW saulės ir vėjo elektrinių – maždaug tris kartus daugiau negu vidutiniškai buvo įrengiama pastaraisiais metais. Taigi Europai reikia gerokai suintensyvinti energetinės transformacijos tempą.
Baltijos šalys nusitaikė į aukštesnę lygą
Lieka vis mažiau laiko laukti, kol Baltijos šalys įgyvendins elektros tinklų sinchronizacijos projektą ir prisijungs prie kontinentinės Europos elektros tinklų sistemos. Kitu svariu laimėjimu galėtų tapti iki 2025 metų du kartus išaugę AEI pajėgumai – būtent tokią sparčią plėtrą Baltijos šalims šiuo metu prognozuoja mūsų analitikai. Remiantis prognoze, iki 2030 metų AEI pajėgumai būtų jau tris kartus didesni, palyginti su 2021 metų duomenimis, taip pat nebesusidarytų ir metinis prekybos deficitas, nors atskirais periodais dėl kintančios gamybos jis išliktų. Be abejo, prognozė yra optimistinė, nes dar daug kas priklausys nuo tokių veiksnių kaip rinkos kainų tendencijos, reguliavimo pokyčiai, paklausos augimas, tiekimo grandinės ir kt.
Mūsų šalies didesnius siekius rodo pernai priimtos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisos ir jose aiškiai išreikšta pozicija siekti didinti elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį, palyginti su šalies bendruoju galutiniu elektros energijos suvartojimu, ne mažiau kaip iki 70 procentų jau 2030 metais. Atitinkamai 2045 metams užsibrėžtas tikslas, jog ši dalis sudarytų 100 procentų.
Manoma, kad atnaujinti tikslai padėtų pasivyti kitas Europos Sąjungos šalis, kurios jau dabar didelę dalį elektros pagamina iš AEI arba yra užsibrėžusios tai padaryti. Kitaip tariant, Lietuva įsiveržtų į ES vidurkį viršijančių lyderių gretas – taptų tos pačios lygos žaidėja kaip Vokietija ar Švedija. Be abejo, tam reikėtų ir didesnio valstybės indėlio, visų pirma, užtikrinant pagalbą verslui valdant riziką, kylančią dėl kainų kintamumo ilguoju laikotarpiu. Kitose šalyse tokios paramos priemonės yra taikomos įgyvendinant tiek jūros vėjo parkų, tiek sausumoje plėtojamus vėjo ar saulės elektrinių projektus.
Nors šiuo metu finansinė grąža iš žaliosios elektros generacijos yra gana didelė, tačiau, kokia padėtis bus rinkoje po penkerių ar dešimties metų, prognozuoti sudėtinga. Vis tik investicijos į AEI yra ilgalaikės ir skaičiuojant šių investicijų atsipirkimo grąžą bei terminus, finansiniuose modeliuose paprastai taikomi ilgesni negu 10 metų terminai.
Proveržiui būtinos didelės investicijos
Dabar galima tik konstatuoti, kad elektros brangymečiui Baltijos šalių rinkoje didžiausią įtaką daro dujų kainos Europoje, energijos tiekimas iš hidroelektrinių per „Nord Pool“ biržą, taip pat brangi vietinė generacija. Dėl nukritusių dujų kainų, didesnės vandens rezervuarų pasiūlos, šiltesnės žiemos ir mažesnio vartojimo elektros kainos Baltijos šalių rinkose nukrito iki 100 Eur/MWh. Tai yra gerokai mažiau, negu prognozuota, tačiau ateities sandoriai rodo, kad didelės kainos Baltijos šalyse dar išliks keletą metų.
Atsipalaiduoti neleidžia ir žinojimas, kad energetinei transformacijai būtinos didelės ir stabilios investicijos, tad pagrindiniai ir struktūriniai pokyčiai gali turėti įtakos aukštesnėms rinkos kainoms vidutiniu laikotarpiu. Dujų importo iš Rusijos atsisakymas kainuoja papildomai, kaip ir padidėjusios išlaidos perkant anglies dioksido taršos leidimus, investicijos į daugiau jungčių tarp elektros energijos pardavimo biržos „Nord Pool“ ir kontinentinės Europos, augantis elektrifikacijos poreikis ir kt. Dėl to pagal projektą „REPowerEU“ energetinei nepriklausomybei stiprinti Lietuva gaus papildomus 194 milijonus eurų iš Europos Sąjungos biudžeto. Savo ruožtu Finansų ministerija atnaujina planą „Naujos kartos Lietuva“, kad galėtų šias lėšas panaudoti efektyviai, taip pat pasinaudotų skolinimosi galimybe naudojantis ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemone.
Skaičiuojama bendra instaliuota galia Baltijos šalyse 2030 metais, optimistiniu vertinimu, turėtų pasiekti daugiau negu 16GW, palyginti su 9,7 GW 2021 metais. Augimas sietinas su AEI, iš kurių daugiausia bus antžeminio ir jūrinio vėjo plėtros. Reikėtų pabrėžti, kad pasiekti šią daugiau negu 16GW galią bus įmanoma tik tuomet, kai visos Baltijos šalys įsirengs bent po vieną jūrinio vėjo parką, kol kas akivaizdu, kad tą spės padaryti tik Lietuva, šiemet laukiama konkurso.
Iš viso iki dešimtmečio pabaigos AEI dalis elektros energijos gamyboje turėtų padidėti bent iki 80 proc., o tai reikštų papildomus 9 GW, arba net tris kartus didesnius pajėgumus, palyginti su dabartiniais. Beje, pusė iš visų Baltijos šalyse planuojamų AEI projektų tektų Lietuvai.
O pabaigai – gera žinia, kad AEI proveržis darys didelę teigiamą įtaką elektros energijos kainoms. Pastaruoju metu susidarantys mėnesiniai Baltijos šalių ir biržos „Nord Pool“ kainų skirtumai siekia iki 50 Eur/MWh. Didesnė nuosavos gamybos dalis iš AEI šiuos skirtumus turėtų sumažinti, o tam tikromis valandomis ar net dienomis, kai saulė ar vėjas gamina daug elektros, galėtų kartais atsirasti ir pasiūlos perteklius. Apskritai AEI gamybos pajėgumai būtų iki dviejų kartų didesni negu planuojamas didžiausias megavatų poreikis, nors reikia įvertinti tai, kad AEI gamyba yra kintanti ir su pertrūkiais – dažniausiai gaminama mažiau nei instaliuota nominali galia.
Viską susumavus, žaliosios energetikos plėtros strategija Baltijos šalims reiškia ir elektros eksporto strategiją, taip pat mažesnes elektros kainas galutiniams vartotojams. Žinoma, jeigu jie patys dar nebus tapę gamintojais.