Pastebėjau tik vieną su naujais baseinais susijusią ir nuolat iškylančią diskusiją: kainos. Baseinų ir renginių kainos Lietuvoje itin dažnai lyginamos su tomis pačiomis pramogomis užsienyje. Tad pamėginkime paanalizuoti, už ką moka baseino ar renginio lankytojas – kas sudaro bilieto kainą ir nuo ko ji priklauso?
Baseine – milžiniški energijos kiekiai
Plaukimo baseino bilieto kaštų didžiąją dalį sudaro energetiniai bei žmogiškieji ištekliai, tai – baseino šildymas, valymas, priežiūra ir ten dirbantys žmonės. Baseiną reikia nuolat papildyti vandeniu, o tą vandenį valyti, filtruoti ir šildyti – tam naudojami milžiniški elektros energijos kiekiai. Vien šiems ištekliams ir baseino priežiūrai per mėnesį vidutiniškai skiriama apie 50 000 eurų. Visus metus per parą baseinas veikia po 15-16 valandų, jame dirba 60-70 žmonių – nuo administracijos iki plaukimo trenerių.
Kitaip tariant, didžioji dalis baseino veiklos savikainoje yra pastovieji kaštai – nepriklausomai nuo sezono jie sudaro apie 90 proc. bilieto kainos. Deja, bet šie kaštai gali tik augti – energetiniai resursai ilgesnėje perspektyvoje nepinga, darbuotojams reikia kelti atlyginimus, o siūlant naujas paslaugas – kolektyvą plėsti.
Sumažinti kainą – du keliai
Kaip galima sumažinti bilietų kainas? Baseinų kainos Lietuvoje itin dažnai lyginamos su tomis pačiomis pramogomis užsienyje, tad pažiūrėkime į kitų šalių praktiką.
Paprastai yra du keliai, kuriuos renkasi tokių objektų valdytojai: savivaldybės baseinams skiria dotacijas arba bendradarbiaujama su verslu.
Pirmasis atvejis gali atrodyti itin patrauklus klientui, nes jis reiškia mažą bilieto kainą. Problema ta, jog tokiais atvejais baseino lankytojai, patys to nežinodami, už jį sumoka dvigubai, o dar dalį bilieto kainos padengia plaukimu net ir visai nesidomintys miestiečiai.
Ši praktika yra populiari turtingose Vakarų Europos šalyse (Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje) arba valstybėse, pasižyminčiose dideliu mokesčių perskirstymu (Danijoje, Švedijoje), kur baseinai labai dažnai yra dotuojami vietos žemių, savivaldybių ar visos valstybės.
Nėra gerai ir tai, kad, gaudami mokesčių mokėtojų išmokas, baseinai nesistengia dirbti pelningai ir efektyviai, nes dažniausiai tai tiesiog reikštų sumažintą dotaciją. Ilgesniu laikotarpiu toks požiūris atsiliepia ir infrastruktūros, ir aptarnavimo kokybei, lemia ir darbuotojų požiūrį bei jų kompetencijas, pasitenkinimą savo darbu ir motyvaciją.
Antrasis populiarus kelias yra bendradarbiavimas su verslu. Čia svarbu, kad, pasirinkusi partnerystę su privačia bendrove, savivaldybė apdairiai bei profesionaliai formuluotų sutartis ir užtikrintų, kad visi miestiečių poreikiai būtų patenkinti.
Šiuo atveju gerai yra tai, kad baseinų priežiūrą patikėjus verslui, vartotojas visą bilieto kainą mato mokėjimo akimirką. Dažnai ta kaina yra tokia pati ar net mažesnė, palyginus su biudžetinių įstaigų administruojamais objektais.
Pavyzdžiui, rudenį duris atversiantis Vilniaus Fabijoniškių baseinas, kurį valdys savivaldybės viešoji įstaiga, jau paskelbė bilietų kainas ir, mūsų preliminariais skaičiavimais, mes jas galėtume sumažinti bent 15-20 procentų.
Tai lemia privačios įmonės noras dirbti pelningai, taigi, konkuruoti ir kuo labiau didinti veiklos efektyvumą. Visgi didžiausias tokio bendradarbiavimo privalumas – tai, jog valstybei ar savivaldybei ne tik nereikia mokesčių mokėtojų pinigais išlaikyti baseino, bet jis dargi ilgainiui pradeda duoti grąžą miestui. Tai reiškia, kad baseinas ne tuština, bet pildo biudžetą ir miestiečiai gauna daugiau ir geresnes paslaugas tiek iš baseino, tiek ir iš savo savivaldybės.
Negalima pamiršti ir to, kad vykdydamos savo veiklą privačios bendrovės į miesto iždą susimoka ir įvairius mokesčius. O savivaldybė, patikėjusi sau nebūdingos funkcijos užtikrinimą verslui, tuo metu gali nukreipti visą energiją į miestiečių rūpesčių sprendimą.
Kad šie žodžiai ne tušti, puikiai liudija Girstučio baseino pavyzdys, kuris kasmet buvo Kauno savivaldybės finansuojamas 500 tūkst. litų (maždaug 145 tūkst. eurų). Baseino valdymą patikėjus privačiam operatoriui, situacija visiškai pasikeitė: verslas į baseiną investavo 400 tūkst. eurų, o savivaldybei ne tik nebereikia skirti jam mokesčių mokėtojų pinigų, bet nuo trečiųjų privataus valdymo metų baseinas kasmet 20-čia tūkst. eurų papildo miesto biudžetą. Kalbant apie didesnį baseino prieinamumą visuomenei, rezultatai taip pat akivaizdūs: jau per pirmuosius metus baseino lankomumas padidėjo dvigubai.
Mažesnes kainas užtikrina lankstumas ir patirtis
Kodėl verslas gali dirbti efektyviau nei savivaldos įstaigos? Tam yra keletas priežasčių, bet pagrindinės jų – lankstumas ir ekspertinė patirtis. Būtent todėl baseinus statančios savivaldybės vis dažniau yra linkusios atiduoti juos valdyti privačiam verslui, kuris yra gerokai mažiau reguliuojamas ir ne tik gali lanksčiau, greičiau reaguoti į pokyčius, prisitaikyti prie situacijos, bet ir turi patirties, kaip viešosios paskirties objektų veiklą paversti rentabilia.
Pavyzdžiui darbuotojų atlyginimus privati įmonė nustato pati, o savivaldybių įstaigose jie yra apibrėžti ir nelankstūs. Jei nustatyta, kad specialisto atlyginimas turi būti 700 eurų ir viskas, tai verslas reikalingam darbuotojui gali pasiūlyti iškart ir 1000, ir 1200 eurų – priklausomai nuo konkurencijos rinkoje. Verslas gali ne tik numatyti tikslų reikalingų etatų skaičių, bet ir akimirksniu jį didinti ar mažinti be ilgai užtrunkančių biurokratinių procedūrų, kitaip sakant – būti lankstesnis ir patrauklesnis darbdavys ir taip pritraukti aukštesnės kompetencijos darbuotojus.
Negalima pamiršti ir to, kad verslo įmonės, dalyvaudamos savivaldybių skelbiamuose koncesijos ar privačios ir viešosios partnerystės konkursuose, konkuruoja tarpusavyje, tad neišvengiamai turi siūlyti ekonomiškai efektyviausius veiklos planus.
Nesunku suprasti, kad viešųjų paskirčių objektų, kurie iš tiesų gali uždirbti pelną, dotavimas nėra tvari veikla. Juolab, kad ir Lietuvos įstatyminė bazė tampa palankesnė verslui užsiimti tokių objektų administravimu, ypač, jeigu jis gali pasiūlyti efektyvesnius veiklos modelius, nei patirties stokojančios savivaldos įmonės.