Tai galioja ir valstybės, savivaldybių mėginimams bendradarbiauti su privačiu verslu. Nors toks visuomenei naudingos infrastruktūros kūrimo modelis, leidžiantis projektus įgyvendinti greičiau ir taupyti mokesčių mokėtojų pinigus, pasaulyje plačiai taikomas jau keturis amžius, Lietuvoje abi pusės į darbą kartu vis dar žvelgia atsargiai. Ar tam yra priežasčių?
Viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas, dažnai vadinamas tiesiog PPP (public-private partnership), visų pirma yra taikomas, siekiant pasidalinti tiek investicijas, tiek riziką – į bendrus projektus privačios įmonės žengia investuodamos savo lėšas ir už jas nusipirkdamos dalį (kartais – didžiąją) rizikos. PPP gali būti taikomas daugeliui projektų ir paslaugų – nuo baseinų ar sporto stadionų iki ligoninių ar geležinkelių. Valstybės institucijos bendradarbiauja su verslininkais ir statydamos, ir valdydamos tokius objektus.
Kodėl verta tai daryti?
Valstybės ir privačių įmonių bendradarbiavimas – itin paplitęs Europoje. Plačiausiai šią praktiką taiko Jungtinė Karalystė, 2013 - 2017 metais į PPP investavusi beveik 22 milijardus eurų. Antroje vietoje – septynis su puse milijardo eurų bendradarbiavimo projektams skyrusi Prancūzija. Šimtus kartų atsilikdama nuo pirmaujančių šalių, Lietuva yra keturioliktoje šio sąrašo vietoje (40 milijonų eurų).
Svarbiausia priežastis, kodėl valstybės ir savivaldybės ieško bendradarbiavimo su verslu formų – tai galimybė kurti miestus praturtinančius, visuomenei reikalingus objektus ir paslaugas, kurių nė viena iš dalyvaujančių pusių nebūtų pajėgi įgyvendinti viena. Pavyzdžiui, neseniai JAV nuskambėjęs Prezidento bandymas bendradarbiauti su verslu atnaujinant kritinę būklę pasiekusią šalies infrastruktūrą būtų leidęs įgyvendinti amžiaus projektą ir sutaupyti šimtus tūkstančių mokesčių mokėtojų dolerių. Tačiau bent jau kol kas JAV investuotojus atbaido politikų neapsisprendimas ir radikalus pozicijos keitimas.
Finansiškai savivaldybėms bei jų gyventojams tokie susitarimai yra naudingi ir ilguoju laikotarpiu – privatus verslas paprastai imasi ne vienkartinių investicijų, tačiau perima objektų priežiūrą ir valdymą 15-ai ar net 25-eriems metams. Tai reiškia, kad gyventojams paslauga teikiama tokiomis kainomis, kad ja būtų patrauklu naudotis ir valdytojas užsitikrintų klientų srautą, o visas rizikas, priežiūros, remonto, atnaujinimo išlaidas prisiima ne mokesčių mokėtojai, bet privatus investuotojas. Siekdami didesnės investicijų grąžos, privatūs investuotojai yra gerokai labiau linkę ir investuoti į išskirtinai aukštą teikiamų paslaugų kokybę, konkurencingumą rinkoje.
Lietuvoje ryškus tokio bendradarbiavimo pavyzdys – pramogų, sporto arenos ir plaukimo baseinai. Nors pastaruosius kai kurios savivaldybės vis dar linkusios valdyti ir prižiūrėti pačios, visgi akivaizdu, kad ši tendencija artimiausiu metu išnyks. Valstybėje kuriama įstatymų pataisų bazė, užtikrinanti politinių institucijų ir privataus verslo bendradarbiavimą sporto ir kultūros srityse, tampa vis geriau žinoma bei vis dažniau taikoma ir savivaldos lygmenyje.
Pavyzdžiui, dar šių metų pradžioje įsigaliojęs Vietos savivaldos įstatymo pakeitimas nurodo, jog savivaldybės pačios imtis įvairių joms iš pažiūros nepriklausančių veiklų turėtų tik tuo atveju, kai paslaugos yra būtinos visuomenei, o privatus verslas jų suteikti nesiima. Tai – tiesioginis raginimas savivaldybėms rinktis bendradarbiavimą su privačiu verslu, kuriant naujas paslaugas miestiečiams. Šį raginimą kol kas išgirdo ne visos Lietuvos savivaldybės, tačiau akivaizdu, kad pokyčiai šioje srityje – neišvengiami.
Toks bendradarbiavimo modelis populiarėtų ne tik dėl jį taikyti nurodančių įstatymų, bet ir todėl, kad jis paprasčiausiai apsimoka. Pavyzdžiui, Vilniuje šiuo metu statomo Fabijoniškių baseino kaina mūsų skaičiavimais galėtų mažėti beveik penktadaliu, jei jis būtų valdomas bendradarbiaujant su privačiais rinkos dalyviais. Tokios naudos – pagrindinė PPP projektų populiarumo Vakarų pasaulyje priežastis.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad, nors didelių ir sudėtingų objektų statybose stringantys, užsitęsę procesai yra gana įprasta ir itin dažnai visame pasaulyje pasitaikanti praktika, kai kurios PPP sutartys yra sukūrusios ir šią tendenciją pakeisti galinčias sąlygas. Į sutartį įtraukus sėkmės mokestį už laiku ar net anksčiau laiko baigtą projektą arba, priešingai, reikšmingas baudas už bet kokį vėlavimą, tai užtikrina gerokai spartesnį darbą.
Bendradarbiavimas su privačiu verslu dažnai padeda ir netiesiogiai: pavyzdžiui, statomo objekto valdymu besidomintis investuotojas visuomet su džiaugsmu dalinsis kituose valdomuose objektuose sukaupta patirtimi, leisiančia išvengti klaidų, statybinio broko, defektų – savivaldybėms ar valstybėms tereikia palaikyti su jais ryšį ir informaciją apie kuriamus projektus aktyviai viešinti. Atvirumas, viešos konsultacijos, privačių kompanijų įtraukimas į projektų kūrimo procesus leidžia sujungti viešo ir privataus sektoriaus sukauptą patirtį ir išvengti klaidų, broko, ilgainiui dideles beprasmiškas išlaidas kursiančių sprendimų.
Kodėl vis dar atsiliekame šimtus kartų?
Tokios galimybės kurti naudą visuomenei neišleidžiant visuomenės pinigų neišnaudoti, atrodytų, būtų keista ir neatleistina, tačiau Lietuvoje netiesioginių savivaldybės funkcijų perdavimas rinkai vis dar vyksta vangiai. Tam gali būti kelios priežastys.
Pirmoji – tai tiesiog nenoras keisti nusistovėjusios tvarkos. Sukurta sistema, nors ir toli gražu ne visuomet efektyviai, bet funkcionuoja, savivaldybės Lietuvoje neretai vis dar pačios teikia laidojimo, pirčių, sporto ir kultūros, net – autoservisų paslaugas. Pokyčiai reikštų sistemos atnaujinimą iš esmės, mokymąsi bendradarbiauti ir kelti verslui aukštus, griežtus ir teisingus tikslus. Šį pokytį jau ne vienerius metus skatina Lietuvos laisvosios rinkos institutas, įtraukdamas jį ir į savivaldybių reitingo kriterijų sąrašą, tačiau radikalių pokyčių tikriausiai dar teks palaukti.
Antroji priežastis tikriausiai yra įtarus požiūris į verslą ir jo ketinimus. Skaudžios praeities pamokos, nusivylimai skatina net ir labai progresyvius politikus atsargiai žiūrėti į privačius investuotojus. Tai – suprantama ir pateisinama, tačiau, keičiantis ir visuomenei, ir politikams, ir verslui, vilčių vis daugiau teikia ir pokyčiai tarpusavio santykiuose. Abipusis geranoriškumas, išmanymas, aiškių bendradarbiavimo sąlygų nusibrėžimas ir reikalavimų vieni kitiems iškėlimas gali padėti pakeisti net ir įtariausiųjų nuostatas.
Galiausiai, paties verslo pozicija dėl bendradarbiavimo su politikais. Nors daugelis bendrų projektų turi potencialo būti greitai įgyvendinami ir sėkmingi visiems – tiek abiems pusėms, tiek ir visuomenei, vis dėlto rinkos žaidėjų įsivaizdavimas yra visai kitoks. Begalinės biurokratijos džiunglės, lėti ir sudėtingi procesai, perteklinė kontrolė ir derinimas, abejotinas atsiperkamumas – visa tai stabdo daugybę verslininkų nuo sprendimo ieškoti būdų bendradarbiauti su valstybės įstaigomis ir kartu kurti visuomenei reikalingas paslaugas.
Kas laukia ateityje?
Nutraukus ES fondų finansavimą, Lietuvoje tiek politikai, tiek naujas paslaugas kurti norintys verslininkai privalės atsigręžti vieni į kitus ir ieškoti būdų dirbti kartu. Tai lems ne tik finansinių pajėgumų sujungimo poreikis, bet ir nuosekliai skaidrėjanti politika Lietuvoje, augantys visuomenės reikalavimai atskaitomybei – savivaldybės ilgainiui vis aktyviau atsisakys netiesioginių savo pareigų (tam užtikrinti pastaraisiais metais aktyviai plečiama ir teisinė bazė), objektų valdymą perims privatūs rinkos žaidėjai, ilgainiui, kaupdami teigiamą ar bent neutralią patirtį, imsiantys vis palankiau žiūrėti į bendradarbiavimą su viešuoju sektoriumi.
Šios tendencijos, kurių galime laukti Lietuvoje, šiuo metu matomos ir JAV – nors Kanada, Australija ir visa Vakarų Europa PPP privalumus išnaudoja jau ilgus dešimtmečius, tiek mums, tiek Amerikos gyventojams juos dar reikia atrasti.