Lietuviškas realijas atspindi ir globali statistika – pasaulyje vien piratinis turinys sudaro apie 25 proc. bendro interneto srauto. O kino pramonė patiria daugiau kaip 50 mlrd. JAV dolerių žalos.
Statistika negailestingai skelbia, kad Lietuvoje turime apie 60–65 proc. piratavimą ir jo nepavyksta sumažinti jau apie penkerius metus. Nors dauguma tinklalapių blokuoti, tačiau jų lankomumas išlieka stabilus ir kai kuriais atvejais netgi didėjantis. Šiek tiek didėja ir legalių platformų lankomumas, tačiau piratinio žiūrėjimo kreivės kur sparčiau žiebiasi aukštyn.
Kodėl tiek padidėjo piratavimas? Visų pirma, dauguma autorinių teisių sergėtojų buvo įtikėję, kad tik blokavimas išspręs visas piratavimo problemas. Deja, Lietuvos piratai labai greit perkando blokavimo ypatumus. Filmų prievaizdai ne iš karto suvokė, kad be blokavimo būtini kiti neatidėliotini veiksmai, skatinantys rinktis legalias platformas.
Visų pirma, akys krypsta į švietimą – dauguma internautų neskiria legalių platformų nuo rusiško brukalo. Akivaizdu, praradome dar vieną 16–24 metų amžiaus kartą, kuriai sąmoningumą bandėme ugdyti, bet nepavyko. Jei ir toliau švietimas bus tik fragmentinis, rezultato taip ir nepasieksime.
Kita vertus, internautai visada nori pamatyti serialą kuo greičiau ir gimtąja kalba. Todėl legalios platformos žiūrovams turėtų įsiteikti ir pasiūlyti turinį gimtąja kalba – arba subtitruoti, arba lietuviškai įgarsinti. Tai pirmas priešnuodis atgrasyti nuo piratinių tinklapių. Patogumas ir komfortabilumas yra vienas iš pagrindinių motyvų žiūrėti filmus legaliai.
Visų šių nelegalių peržiūrų finansiniai padariniai – kino teatrų ašaros: šildymas brangus, žiūrovų – kas antroje eilėje, tad ką daryti? Situaciją paaštrina tarptautiniuose forumuose minimos popandeminės „ligos“ simptomai – socialiniai santykiai aptrupėję, žmogiški ryšiai atbukę ir net kino teatras tampa baugus.
Pandemija iš esmės pakeitė ir kino žiūrovų prioritetus. Nors visi seniai grįžome į įprastas vėžes, blogų įpročių išrauti vis nepavyksta. Pripažinkime, kad internete žiūrėti filmus gal ir patogiau, tačiau paraleliai turėtų būti ir kultūrinio gyvenimo vyksmo. Taip yra kultūrines tradicijas turinčioje Švedijoje ar Belgijoje, tačiau Lietuva – lyg kita žemė. Mes tiesiog esami priklausomi nuo interneto.
Todėl internautams neatskiriant legalaus turinio nuo piratinio, kino platintojai patirs tik nuostolių. Tad būtina investuoti į jaunos „nesugadintos“ kartos švietimą.
Vis tik šioje duobėje matome ir teigiamų požymių – žmonės jau nori bendrauti kaip ir prieš pandemiją , tad kultūriniam vyksmui lyg ir atsiveria žali horizontai. Belieka tik taikliai saugoti kino kūrėjų darbus nuo piratinių vagišių.
