Dominuojanti dolerio pozicija erzina kitas pasaulio šalis lyderes jau daugelį metų. Dar 7 dešimtmetyje prancūzai skundėsi dėl „beprotiškų“ privilegijų, kuriomis naudojasi JAV dėl dolerio rezervinės valiutos statuso. JAV niekada nekyla bėdų dėl užsienio prekybos deficito finansavimo, nes visos pasaulio šalys visada sutinka gauti dolerius. Kai Argentiną, Turkiją ar Rusiją dažnai užklumpa valiutų krizės, valstijose tokios problemos yra neįmanomos ir tai JAV suteikia daug didesnę laisvę ekonominei politikai vykdyti.
Kita vertus, čia slypi ir pagrindinė problema. Doleris yra viso pasaulio valiuta, tačiau jo pinigų politika yra nustatoma atsižvelgiant tik į vidaus sąlygas. Pavyzdžiui, šiuo metu JAV Federalinis rezervų bankas aktyviai kovoja su infliacija keldamas palūkanas, tačiau aukštesnė pinigų kaina veikia ne tik JAV gyventojus – finansavimas tampa brangesnis visoms šalims, kurios ne savo valiuta atsiskaito už importuojamas prekes. Esant tokioms aplinkybėms, valiutos dažnai pinga dolerio atžvilgiu, ir pasaulio centriniai bankai priversti taip pat didinti palūkanas ir kitais būdais ginti savo valiutų vertę. Taip Federalinis rezervas netiesiogiai tampa viso pasaulio centriniu banku ir sulėtina viso pasaulio ekonomiką.
Besivystančio pasaulio šalys ieško alternatyvų doleriui
Jokioms šalims nepatinka būti priklausomoms nuo išorinių jėgų ir dažnai JAV pinigų politika gali būti destabilizuojanti ir griaunanti jėga besivystančiose rinkose. Diskusijos dėl alternatyvų doleriui paaštrėjo po Rusijos invazijos į Ukrainą. BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrikos Respublika) svarsto apie alternatyvų valiutų bloką, siekdamos sumažinti savo priklausomybę nuo dolerio. Tam yra ir svarių makroekonominių priežasčių, tačiau dar daugiau motyvacijos suteikė didžiulės sankcijos, kurias Vakarų pasaulis pritaikė Rusijai.
Juanis kaip antros didžiausios pasaulio ekonomikos valiuta atrodo natūralus pretendentas tapti svaria alternatyva doleriui. Kinija įtikino Saudo Arabiją parduoti dalį naftos juaniais, Rusijos ekonomika sparčiai „juanizuojasi“, nes yra atkirsta nuo įprastų rezervinių valiutų. Argentina, pasibaigus dolerių atsargoms, už savo importą atsiskaito juaniais (kuriuos Kinija pati ir paskolino), Rusija bandė su Indija susiderėti dėl atsiskaitymų už naftą rupijomis. Iniciatyvų pakeisti dolerį nemažai, tačiau jos visos susiduria su itin rimtais iššūkiais, kuriuos faktiškai gali išspręsti tik Kinija.
Ko reikia norint tapti rezervine valiuta?
Pasaulinės rezervinės valiutos statusas priklauso ne tik nuo to, kokia valiuta vyksta pasaulio prekyba. Svarbu ir tai, kaip pasaulis nori laikyti savo santaupas ir ar likęs pasaulis yra linkęs taupyti ir skolintis. Rezervinės valiutos šalys veikia kaip tam tikras ekonominio bloko centras ir pasaulio makroekonomikos amortizatorius, sugeriantis likusių šalių prekybos disbalansus.
Pasaulinis prekybos mechanizmas atrodo maždaug taip: daugelis pasaulio šalių (ES, Kinija, Japonija ir kitos), turėdamos didžiulius nuolatinius prekybos perteklius, pajamas iš eksporto užsienio valiuta investuoja į JAV vertybinius popierius ir dėl nuolatinių kapitalo įplaukų JAV gali finansuoti didžiulį savo prekybos deficitą.
Ekonomistas Michealas Pettisas įvardija dvi pagrindines sąlygas, kurias turi atitikti rezervinė valiuta. Pirma, šalis turi leisti laisvą kapitalo judėjimą, kad investicijos ir pinigai galėtų laisvai keliauti pirmyn ir atgal, o finansų sektorius turi būti pakankamai išsivystęs, kad galėtų šį procesą aptarnauti. Ir antra, šalis turi būti pasirengusi turėti prekybos deficitą ar perteklių priklausomai nuo to, kas yra reikalinga kitoms valiutų bloko narėms. Visos šalys gali norėti turėti prekybos perteklių, tačiau pasaulis negali būti prekybos pertekliuje pats su savimi, srautai privalo balansuotis ir kažkas turi nupirkti eksportuojamas prekes.
Kinija per daug uždara
Šiandien Kinija neatitinka nė vienos iš minėtų sąlygų. Kinijos kapitalo sąskaita yra uždara. Nors investuoti pinigus į Kinija įmanoma, tačiau pinigų išsivedimas iš šios šalies gali būti sudėtingas, ypač patiems kinams. Dažnai investuotojai patiria nuostolių dėl politinių sprendimų. Dėl šių apribojimų nedaug kas nori savo santaupas laikyti juaniais, nes tos lėšos nebūtinai bus likvidžios ar saugios. Jokio skirtumo, kad Saudo Arabija parduos naftą juaniais, jei po to tuos juanius iškart iškeis ir pirks JAV obligacijų.
Be to, visas BRICS blokas yra žaliavas eksportuojančios šalys. Jei Kinija nori tapti šio bloko ekonominiu centru, ji turi galėti patenkinti BRICS ekonominius poreikius, t. y. supirkti jų produkcijos perteklių. Tačiau Kinija pati turi rekordinį 400 mlrd. dolerių prekybos perteklių ir nesugeba suvartoti to, ką pati pagamina. Šiandien BRICS prekybos blokas yra visiškai nesuderinamas tarpusavyje tiek dėl vyraujančios prekybos dinamikos, tiek dėl Kinijos finansų sistemos uždarumo.
Ar Kinija gali reformuotis?
Teoriškai Kinija gali imtis esminių savo ekonomikos pertvarkų tam, kad atitiktų sąlygas paversti juanį rezervine valiuta. Jau senokai kalbama apie investicijų aplinkos liberalizavimą ir laisvesnį kapitalo judėjimą, tačiau progresas šioje srityje minimalus.
Kita, net rimtesnė problema yra vidaus vartojimas. Kinijos augimo modelis ilgą laiką buvo paremtas eksporto skatinimu ir didžiulėmis viešosiomis investicijomis. Vartojimas Kinijoje sudaro vos 35 proc. bendrojo vidaus produkto ir yra vienas mažiausių pasaulio istorijoje. Tam, kad Kinija galėtų suvartoti savo produkciją ir kitų šalių perteklių, vartojimo dalį reikėtų padvigubinti. Kitaip tariant, itin sparčiai padidinti gyventojų pajamas ir išplėsti socialinę apsaugą, kuri Kinijoje yra itin skylėta.
Abi šios reformos gali būti sunkiai suderinamos su Kinijos komunistų partijos politiniais tikslais. Finansinė liberalizacija ir namų ūkių pajamų didinimas pakeistų ekonominės galios balansą šalyje. Įvykdžius reformas paprasti kinai būtų daug turtingesni ir galėtų saugiai padėti savo santaupas kitose šalyse, o tai susilpnintų dabartines dominuojančių verslų ir valdžios pozicijas, taptų sunkiau kontroliuoti visuomenę. Nors Kinijos (ir pasaulio) ekonomikai šios reformos būtų nenuginčijamai naudingos, tačiau įsišakniję politiniai interesai, vargu, ar leistų jas įgyvendinti.
Net ir dabar, kai Kinija bando atgaivinti ekonomiką po taikytos nulinio „Covid-19“ politikos, Kinijos komunistų partija visų pirma subsidijuoja gamybą ir didina eksporto konkurencingumą, o ne skatina vidaus vartojimą. Jau kone dešimtmetį kalbama apie Kinijos ekonomikos perbalansavimą, kuris yra būtina sąlyga, kad juanis galėtų tapti konkurentu JAV doleriui.
Tačiau visos reformų inciatyvos gana greitai užklimpsta ir Kinijai nepavyksta pakeisti savo ekonomikos modelio. Dėl tų pačių priežasčių ir juanio reikšmė pasaulinėje finansų sistemoje ir toliau greičiausiai bus tik epizodinė. Karas Ukrainoje galbūt privers ne tokias Vakarams draugiškas šalis labiau diversifikuoti savo tarptautines atsargas, tačiau rimto iššūkio doleriui Kinija kol kas mesti dar negali.