2022 metų vasarą Europos energetikos rinkoje įvyko tiesiog tobula audra, kai keletas sukritusių aplinkybių visiškai išbalansavo energetikos sistemą. Žinoma, svarbiausias faktorius buvo karas ir nutrūkęs dujų tiekimas iš Rusijos, tačiau situaciją pablogino ir kiti įvykiai. Vasaros sausra lėmė sumažėjusią hidroelektros gamybą. Prancūzijoje, kuri yra didžiausia atominės elektros gamintoja Europoje, sausra neleido tinkamai aušinti reaktorių. Tai dar labiau augino dujų poreikį elektros gamybai. Kiekvienas iš šių veiksnių atskirai būtų reikšmingai pajudinęs energijos kainas, o visi kartu jie sukėlė energijos šoką, nematytą nuo Jom Kipuro karo, kuomet naftos kaina išaugo daugiau nei keturis kartus.
Nauja pusiausvyra
Kita vertus, ekstremali situacija ilgai netruko ir Europai sėkmingai pavyko užpildyti dujų saugyklas. Gyventojai ir verslai parodė, kad energijos vartojimas gali būti lankstesnis nei iki tol manyta – dujų suvartojimas, atsižvelgus į itin šiltą žiemą, krito net 20 proc.
Buvo nuogąstavimų, kad 2023–2024 metų žiema bus dar sunkesnė, nes saugyklas reikės užpildyti visai be rusiškų dujų, tačiau šie nuogąstavimai visiškai nepasitvirtino. Europos Sąjungai (ES) pagerinus savo galimybes importuoti suskystintąsias gamtines dujas, saugyklos yra pilnut pilnutėlės. Be to, visiškai atsigavo prancūzų branduolinės jėgainės, kas dar labiau sumažino dujų poreikį. Net jei ateinanti žiema būtų itin atšiauri, antros energetikos krizės bangos nebus.
Tačiau ne viskas taip gerai. Dujų trūkumo nėra, bet suskystintosios dujos gerokai brangesnės už atitekančias vamzdžiais. Rinkos kaina yra nusistovėjusi 40–50 Eur/MWh intervale. Tai daug žemesnė kaina nei pernai, tačiau ji vis tik du kartus didesnė nei istorinis vidurkis. Esant tokiam kainų lygiui, dalis Europos pramonės yra nelabai konkurencinga pasauliniu mastu.
Lietuvoje situacija taip pat reikalauja rimto dėmesio. Nors mes linkę savimi pasidžiaugti, kad pavyko pasiekti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau energetikos situacija toli gražu nėra ideali. Lietuva šiuo metu pasigamina vos trečdalį visos suvartojamos elektros energijos. Dėl menkos vidinės generacijos bei nepakankamų jungčių elektros kainos yra sistemingai aukštesnės nei vidutiniškai Europoje. Tai, kad kainos, pasiekusios piką, nukrito, neturėtų tapti pagrindu mums manyti, jog padėtis galutinai išspręsta. Neseni incidentai Baltijos jūros dugne tik dar kartą patvirtina būtinybę investuoti į energetinę nepriklausomybę visais lygiais – vidinės gamybos, tinklo, papildomų jungčių su kaimyninėmis šalimis ir taip toliau.
Energetikos krizė paveikė viską
Europa yra energetiškai priklausomas žemynas: mes importuojame didelius energijos kiekius iš likusio pasaulio. Dėl stipraus eksporto sektoriaus įprastai Europa turi nuolatinį prekybos perteklių, tačiau keletą kartų išaugus energijos sąskaitai, ES patyrė gilų tarptautinės prekybos deficitą. Dėl jo ir tuo metu buvusių žemų palūkanų stipriai sumažėjo paklausa eurams, ir tai stipriai kirto per euro valiutos kursą. Galiausiai energijos šoko sukelta infliacija ir valiutos kurso kritimas pažadino centrinių bankų baimes, kad susidariusi padėtis gali privesti prie XX amžiaus aštunto dešimtmečio situacijos, kai energetikos krizė iššaukė destruktyvią kainų-atlyginimų spiralę. Todėl centriniai bankai ėmėsi sparčiausio palūkanų didinimo per visą euro zonos istoriją.
Nors gilios recesijos dėl energetikos krizės Europoje nebuvo, Europa tebetrepsi ant recesijos slenksčio jau metus. Ko nepadarė aukštos dujų kainos, gali pavykti padaryti per griežtai pinigų politikai. Aukšta infliacija stipriai kirto per gyventojų perkamąją galią – reali mažmeninė prekyba Europoje nuo karo pradžios sumažėjo 3,6 proc. Aukštos energijos kainos paveikė ir pramonę. Nors bendra pramonės produkcija per tą patį laikotarpį traukėsi gan santūriai – trimis procentais, imli energijai Vokietijos gamyba šiuo metu yra sumenkusi net 17 procentų. Aukštos energijos kainos išryškino Europos ekonominio modelio silpnąsias vietas ir bent trumpuoju laikotarpiu padarė mus neturtingesnius.
Kita vertus, sukrėtimas privertė blaiviau pasižiūrėti į Europos energetikos politiką. Stipriai suaktyvėjo tiek viešosios, tiek privačios investicijos į atsinaujinančius energijos šaltinius, kritinę infrastruktūrą ar tiesiog energetinį našumą. Nors šios investicijos per naktį problemų neišspręs, tačiau vykdomos nuosekliai padės spręsti ne tik konkurencingumo, ekonominio augimo, bet ir žaliojo kurso iššūkius.
Kas toliau?
Trumpuoju laikotarpiu energetikos poveikis kainoms baigia visiškai išblėsti. Infliacija krinta sparčiau, nei Europos Centrinis Bankas (ECB) tikėjosi, ir gali nukristi žemiau 2 proc. jau kovo mėnesį. Daug lėtesnis kainų augimas leis ECB jau kitų metų balandį pradėti mažinti bazines palūkanas ir taip kiek padėti šlubuojančiai Europos ekonomikai.
Nors energetikos situacija yra stabili, tačiau šokas paliko ilgalaikių pasekmių. Centrinės Europos šalys, labiau priklausomos nuo dujų, prarado dalį savo konkurencingumo, tuo metu pietų Europa džiaugiasi santykinai geresne padėtimi. Vokietija, ko gero, kelia daugiausia rūpesčių. Ypač po to, kai konstitucinio teismo sprendimas pripažino energetikos investicijų fondą pažeidžiančiu fiskalinės drausmės taisykles, todėl dešimčių milijardų investicijų ateitis tapo miglota. Senąjį žemyną kamuoja daug struktūrinių bėdų, kurios visos reikalauja sparčių investicijų, o per griežtos fiskalinės taisyklės gali surišti vyriausybėms rankas kritiniu metu.