Pradėkime nuo teisingų pavadinimų. Įvedus tokį mokestį pabrangtų bandelės, sausainiai, saldainiai ir visi kiti saldūs produktai. Už tai sumokėtų vartotojai. Joks tai ne cukraus mokestis. Tai elementarus mokestis saldaus maisto valgytojams.
Kas bus apmokestinta? Bandelės? Saldainiai? Sausainiai? Produktai, kurie saldūs? Ar produktai, kuriuose daug cukraus? Ar tik produktai, kuriuose pridėta cukraus? Medus nebus apmokestintas? O spanguolės cukraus pudroje bus? Ar bus apmokestinti vaisvandeniai? O sirupas, iš kurio galima pasigaminti vaisvandenius pripylus vandens? Ir galiausiai kaip pats fasuotas cukrus – bus ar nebus apmokestintas?
Nepaisant to, kokie produktai bus pasirinkti, šis mokestis yra pagrįstas įsitikinimu, kad, jei valdžia pabrangins maisto prekes, žmonės tų prekių pirks mažiau. Logikos yra, bet ji baisi ir ciniška.
Žmonėms, kurių pajamos yra didelės, saldainių kaina nėra ta priežastis, kodėl jie juos valgo ar ne. O žmonėms su žemomis pajamomis, kaina tikrai gali būti pagrindinis veiksnys, kiek saldumynų jie išgalės nupirkti šeimai.
Sena ekonominė tiesa, kad į maisto kainų padidėjimą labiausiai reaguoja tie, kurie gauna mažiausias pajamas. Galima prognozuoti, kad šis mokestis jei ką ir paveiks, tai – sunkiausiai besiverčiančiuosius. Bet būtina paklausti, ar valdžia tikrai turi didinti kainas šalyje, kurios gyventojai didėjančias kainas įvardina kaip vieną iš trijų didžiausių problemų?
Koks gi valdžios tikslas? Kad žmonės valgytų mažiau? Ar, kad žmonės vietoje sausainių pirktų obuolius? Norint pasiekti, kad vietoje šokolado pirktum obuolius reikėtų labai smarkiai padidinti saldumynų kainas. Taip yra todėl, kad obuoliai nėra geri saldumynų pakaitalai.
Paprastai tariant, galima apmokestinti šokoladą ir sausainius, bet žmonės nepradės vietoje šokolado pirkti obuolių. Dauguma, greičiausiai, pirks pigesnį šokoladą.
Žinoma, tie, kam labai striuka su pinigais gal apskritai nebegalės įsigyti saldumynų. Bet ar tai yra valdžios tikslas? Kad nepasiturintys neįpirktų apmokestintų produktų?
Nereikia atmesti galimybės, kad valdžia, tiesiog imsis kokios nors parodomosios akcijos. Pavyzdžiui, apmokestins labai siaurą prekių grupę, pvz., gazuotus vaisvandenius, o negazuotų saldžių gėrimų nelies. Kas nutiks?
Dalis žmonių ir toliau pirks gazuotus gėrimus už aukštesnę kainą, dalis pirks pigesnius gazuotus gėrimus, dalis vietoje gazuotų rinksis negazuotus saldžius gėrimus.
Taip nutiko Meksikoje: įvedus vaisvandenių mokestį šiek tiek sumažėjo apmokestintų gėrimų vartojimas, bet išaugo kitų, daug kalorijų turinčių gėrimų vartojimas.
Jei valdžia smarkiai sukeltų visų prekių grupės kainas, pavyzdžiui, įvestų mokestį visiems daug kalorijų turintiems maisto produktams, toks mokestis turėtų žymiai didesnę įtaką. Bet tai nereiškia, kad žmonės vietoje saldainių rinktųsi salotas. Dalis vartotojų rinktųsi pigiausias tos grupės prekes, nes brangesnių neįpirktų. Dalis pradėtų ieškoti tų prekių kitose rinkose, pavyzdžiui, užsienyje, ypač tie, kas gyvena netoli pasienio.
Danai tai patyrė savo kailiu, kai jų valdžia 2011 metais įvedė mokestį produktams, turintiems daugiau nei 2,3 proc. sočiųjų riebalų. Išaugo pirkimai pigių prekių parduotuvėse ir apsipirkimai Vokietijoje. Tai matydama, Danijos valdžia šį mokestį 2013 metais atšaukė.
Galima bent pasidžiaugti, kad Danijos valdžia yra nepraradusi sveiko proto. Dėl mūsiškės – negarantuoju.
Žinoma, kiekvieną maistą, dietą ar valgytojus galima kritikuoti. Čia panašiai kaip su palyginimu, kad „pigiai, gerai ir greitai“ nebūna. Visada bus tik du iš trijų: jei bus gerai ir greitai, tai nebus pigu, jei bus pigiai ir greitai, tai nebus gerai.
Kažkas panašaus yra ir su maistu. Teoriškai galima sudėlioti labai sveiką dietą, bet ji bus arba neskani, arba nepigi. Lygiai tas pats yra su maisto apmokestinimu. Sėdint valdžios kabinete viskas gali pasirodyti labai paprasta – apmokestinsime saldumynus, žmonės pradės maitintis sveikai. Iš tikro, viskas yra daug sudėtingiau.
Ir galiausiai, svarbiausias dalykas. Kokią teisę turi valdžia suaugusiam žmogui nurodinėti, ką valgyti, o ko – ne? Ir kur riba? Šiandien cukrus, rytoj riebalai, o poryt druska?