Antra, kiekvienais metais metodika yra šiek tiek keičiama. Bendraujant su savivaldybėmis, specialistais surandame vis naujų svarbių aspektų, kuriuos reikia įvertinti, ar tikslesnių rodiklių. To rezultatas – savivaldybės yra vertinamos jau net pagal 65 rodiklius. Neigiama to pusė – negalima tiesiogiai palyginti skirtingų metų rezultatų.
Tačiau, toks rodiklių kiekis reiškia, kad joks vienas rodiklis negali nusverti vertinimo. Savivaldybės užėmusios aukščiausias vietas geriausiai pasirodo beveik visuose vertinamose srityse. Tas pats galioja ir savivaldybėms užėmusias žemiausias vietas.
Aukštas pozicijas pelniusios savivaldybės, tokios kaip Kauno ar Klaipėdos rajonai, pritraukia daug investicijų, verslo aktyvumas – nemažas, tad ir nedarbo lygis jose žemas. Sąrašo gale atsidūrusiose savivaldybėse – priešingai: investicijų pritraukimas stagnuoja, verslo nedaug, o socialinė situacija išties kelia nerimą. Pavyzdžiui, paskutinėje vietoje atsidūrusioje Ignalinoje darbo neturi kas šeštas gyventojas, ją nedaug lenkiančiame Jurbarke kas septintas, Šalčininkuose – kas aštuntas.
Atotrūkis tarp geriausiai ir prasčiausiai įvertintų bado akis. Darbo neturinčių žmonių dalis skiriasi daugiau kaip 3 kartus, pašalpų gavėjų dalis – net 10 kartų! Kai kuriose indekso gale atsidūrusiose savivaldybėse bedarbystė taip įsisenėjusi, kad du trečdaliai bedarbių darbo neranda ilgiau kaip metus.
Aukštesnes vienas užėmusios savivaldybės šias problemas sprendžia geriau. Prastai įvertintoms lieka trys keliai. Pirmas, apsimesti, kad viskas gerai. Antras, pastoviai skųstis, kad tai turi išspręsti kažkas kitas - centrinė valdžia, Europos Sąjunga ar pan. Bet kam tada iš vis reikia savivaldos? Trečias kelias – pasimokyti iš savivaldybių, kurios šias problemas efektyviai sprendžia. Sprendimai dažnai yra sunkūs, o greitų rezultatų niekas negarantuoja. Bet alternatyva yra dar liūdnesnė ir be prošvaisčių.
Savivaldybių indekse taip pat skaičiuojama, kaip taupiai ir efektyviai valdoma savivaldybė. Kai kuriose tokio pat didumo savivaldybėse administracijos darbuotojų skaičius smarkiai skiriasi. Tai pateisinti sudėtinga, juolab, kad gyventojų prašymus kai kurios savivaldybės sugeba išnagrinėti greičiau net ir turėdamos mažiau darbuotojų. Na, o jei savivaldybės į administraciją įdarbina sargus, kūrikus ar santechnikus, tai reikia atskiros diskusijos, kas apskritai yra savivaldybės administracija.
Kitas pavyzdys: kodėl dar yra didžiųjų miestų, kur savivaldybei priklauso knygynai? Kodėl savivaldybės vis dar užsiima verslu? Vietoje to, kad kaip priklauso pagal ekonominę logiką ir Lietuvos Konstitucinius principus, ūkinę veiklą paliktų žmonių iniciatyvai ir privačiam verslui?
Juolab, kad savivaldai dažnai neužtenka laiko ar resursų pasirūpinti tomis sritimis, už kurias ji tikrai yra atsakinga. Kodėl net penkiuose rajonuose mokyklos yra tvarkomos taip neracionaliai, kad vienam moksleiviui tenka net 25 kvadratiniai metrai ploto? Šis skaičius – ne kažkokia viena ypatinga mokykla (pvz., su didele sporto sale ir baseinu), o visos savivaldybės vidurkis. Vadinasi, yra mokyklų, kur vienam moksleiviui tenka net daugiau nei 25 kvadratiniai metrai ploto. Pinigus išleidus pustuščių pastatų šildymui, pritrūksta lėšų mokymui.
Žinoma, galima atsikalbinėti ir džiaugtis, kad „vaikams yra kur palakstyti”, bet tai yra elementarus neūkiškumas. Ūkiškumo reikia ir savivaldybių valdomose įmonėse ar įstaigose. Dalis savivaldybių kažkaip sugeba pasiekti, kad įmonės ar įstaigos veiktų efektyviai, ir savo nuostolių neužkrautų mokesčių mokėtojams (beje, tokios savivaldybės indekse irgi yra vertinamos geriau). Na, o tiems, kas vienintelį būdą, kaip panaikinti nuostolius, mato lupikavimą iš gyventojų (pvz., pakeliant kainas), siūlau pirma kritiškai pažiūrėti į savivaldybių įmonių ar įstaigų administracijas. Ar tikrai ten reikia tiek darbuotojų? Ar visi jie yra specialistai, kuriantys vertę? Paprastai tariant, jei įmonė ar įstaiga priklauso savivaldybei, dar nereiškia, kad joje nereikia ūkiškumo.
Kuomet savivaldybė paslaugas perka atvirai, skaidriai, į konkursus pritraukiama daugiau dalyvių, mokesčių mokėtojams ir vartotojams viskas dažniausiai kainuoja pigiau. Apskritai, mokesčių mokėtojų pinigų išleidimas turėtų būti maksimaliai skaidrus ir atviras. Priešingu atveju, vėl televizijos laidose teks stebėtis, kaip čia yra: valdiška įstaiga neturi pinigų, bet vadovas perka naujus automobilius. Skaidrumas ir atvirumas turėtų būti visų politinių jėgų prioritetas. Nebent, yra politikų, kurie mano, kad tai, kaip leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai, yra ne mokesčių mokėtojų reikalas.
Arabų patarlė sako “protingas priešas – geriau, nei kvailas draugas”. Leidinių, kur savivaldybės save piešia vien teigiamomis spalvomis, ignoruojant realybę – ir taip apstu. Savivaldybių indeksas yra aštrus ir bejausmis skaičius (ir tikrai nematuoja, ar žmonės yra laimingi). Bet jei jums pavedė valdyti įmonę, kuo jūs vadovausitės: reklaminiais klipais ar veiklos ataskaita?