Valdžia irgi nori užsidirbti
Per pastarąjį dešimtmetį valdžia verslą išstūmė iš energetikos. Pirmiau iš elektros ir dujų tinklų, dabar stumia jau ir iš energetikos gamybos. Jei dėl privataus kapitalo dalyvavimo energetikos tinkluose dar galima ginčytis, tai valdiška energijos gamyba yra visiškas nesusipratimas. Juolab kad valdžia investuoja ne į ypatingos svarbos ar technologinio sudėtingumo gamybą (pvz., atominė elektrinė), o į paprastą vėją, saulę ar medienos ir atliekų deginimą.
Privataus kapitalo išstūmimas iš energetikos sektoriaus sutapo su pasauliniu naftos kainų mažėjimu. Kaip pasakytų lenkų reformatorius Leszekas Balcerowiczius, „blogiems berniukams dažnai sekasi“. Stumiant lauk investuotojus buvo galima pasinaudoti viena iš logikos klaidų, kad jei po įvykio A seka įvykis B, žmonėms atrodo, kad B įvyko dėl A, nors iš tikro – nebūtinai. Pasaulinės naftos kainos, dujų kainos ir šildymo kainos būtų kritusios nepriklausomai nuo to, kas vyko Lietuvoje. Nebent valdžia bandytų sau prisiimti nuopelnus ir dėl pasaulinio naftos kainų mažėjimo.
Transporto srityje žadėta „Lietuvos geležinkelių“ (LG) nuosavybės reforma taip ir neįvyko, nes tiek kairieji, tiek dešinieji vis rasdavo priežasčių, kodėl LG nereikia privačių investuotojų. Dabartinė geležinkelių reforma (LG išskaidymas į atskiras įmones, kurios visos priklausys valdžiai) yra tos pačios politikos tęsinys, skirtas išvengti dar vienų Europos Komisijos sankcijų.
Vos nepamiršau, nebeliko valdiškos krovinių plukdymo įmonės. Bet ne dėl to, kad valdžia kažką privatizavo. Tiesiog pagaliau subankrutavo „Lietuvos jūrų laivininkystė“. Jei ne bankrotas, valdiškas krovinių plukdymo verslas ir toliau dreifuotų.
Per pastarąjį dešimtmetį gimė valdiškas bevielis internetas, valdiškos duomenų centro paslaugos, valdiška įmonė ir toliau teikia telefonijos paslaugas. Kam to reikia? Ypač Lietuvoje, kurioje elektroninių ryšių paslaugų rinka yra itin konkurencinga, pagal kokybę ir kainą yra tarp lyderių tiek Europoje, tiek visame pasaulyje.
Pamenu, kaip prieš pastarąjį dešimtmetį valdžios apologetai dievagojosi, kad valdžia tiesiogiai veiks tik tose ūkio šakose, kurios ypatingai svarbios strateginiu ar nacionalinio saugumo požiūriu. Kokį nacionalinį saugumą užtikrina valstybei priklausanti UAB „Universiteto vaistinė“ ar UAB „Lietuvos žirgynas“?
Apetitas kyla bevalgant. Valdiškos vaistinės jau beveik įteisintos. Karts nuo karto vis pasigirsta siūlymai steigti valdiškas alkoholinių gėrimų parduotuves, tuo pačiu uždraudžiant gėrimus pardavinėti privačiose parduotuvėse. Net Nacionalinės energetikos strategijoje numatyta steigti gamtinių dujų kolonėles automobiliams, varomiems gamtinėmis dujomis. Nenustebčiau, jei bus nuspręsta, kad tai turi daryti valdiška įmonė, susijusi su gamtinių dujų terminalu. Tokiu atveju grėstų ir valdiškos degalinės.
O kur dar apie 270 savivaldybėms priklausančių įmonių (SVĮ) ir jų plėtros ambicijos? Ir SVĮ užsiima ne tik šildymu ar vandentiekiu. Populiariausia SVĮ veikla yra autotransporto ir technikos nuoma klientams. O kur dar savivaldybėms priklausančios knygų parduotuvės, pirtys, akvaparkai ir t. t. Matant, kaip elgiasi centrinė valdžia, vietinei irgi kyla apetitas. Geriausias to pavyzdys – tik įsikišus Konkurencijos tarybai buvo sustabdyti vienos savivaldybės planai steigti transporto priemonių plovyklą.
Dar didesnė pakiša valdiškoms įmonėms yra taip vadinami „vidaus sandoriai“. Kai paaiškėjo, kad valstybinės įmonės iš savo dukterinių įmonių paslaugas perka išpūstomis kainomis, valstybei priklausančiose įmonėse vidaus sandoriai buvo uždrausti. Tačiau savivaldybėms ši landa – palikta. Savivaldybės už mokesčių mokėtojų pinigus ir toliau gali pirkti neviešai, be konkurso, iš savivaldybei priklausančių įmonių už neaišku kokią kainą.
Landos šalininkų argumentai, kodėl savivaldybei priklausančios įmonės neturėtų konkuruoti viešuosiuose pirkimuose kaip visi, pribloškia savo nuoširdumu. „Jei valdiška įmonė nelaimės konkurso, tai kaip ji pragyvens?“ – retoriškai klausė ne vienas Seimo narys? „Sveiki atvykę į realybę“ yra ko gero geriausias atsakymas.
Mokesčių mokėtojau – mokėk ir tylėk
Įžūlus valdžios lindimas į verslą – tik vienas atakos flangas. Šalia to sistema pasiruošusi atimti vartotojo pasirinkimo teisę ir tose srityse, kur už mokesčių mokėtojo pinigus jam teikiamos paslaugos, t. y. švietimas, gydymas ir pan. Konkurencija tarp valdiškų įstaigų, privačių alternatyvų atsiradimas privertė visus pasitempti, o mokesčių mokėtojas įgavo teisę rinktis, kur jam geriau. Bet toks mokesčių mokėtojų įgalinimas baisiai nervina tas įstaigas, kurios dešimtmečiais buvo įpratusios gauti pinigus vien dėl to, kad jos yra.
Štai, pavyzdžiui, švietime daug metų Lietuvoje galiojo „pinigai paskui mokinį“ principas, kurio esmė – vaikas eina į mokyklą, mokykla už tai gauna mokesčių mokėtojų pinigų. Savo esme mokinio krepšelis yra mokesčio mokėtojo pinigų paskirstymas įtraukiant patį mokesčių mokėtoją. Mokyklos finansuojamos ne pagal politikų ar biurokratų norus, įgeidžius ar politinę liniją, o pagal tai, kokią mokyklą pasirenka šeima. Kas tame negero, nesąžiningo ar neteisingo?
„Pinigai paskui mokinį“ veikia net ir be privačių mokyklų. Šis principas apdovanoja geras valdiškas mokyklas ir baudžia prastas. „Pinigai paskui mokinį“ principas, deja, neveda prie švietimo sistemos privatizavimo, jis tik į pirmą vietą iškelia šeimos pasirinkimą. Kaip ir turėtų būti bet kokioje sistemoje, ypač toje, kuri skelbiasi, kad yra sukurta žmonėms. Nejaugi iš tikro yra galvojančių, kad švietimo sistema sukurta ne moksleiviams ir jų tėvams, o mokykloms?
Bet politikams labiausiai nepatinka, kad „pinigai paskui mokinį“ sistemoje pinigus skirsto ne politikai, o tėvai, t. y. mokesčių mokėtojai, pasirinkdami vieną ar kitą mokyklą. Nes ką veiks politikas, jei negalės skirstyti kitų žmonių uždirbtų pinigų? Pavojus politiko egzistencijai! Nes dar ims kažkas ir sugalvos, kad švietimą galima finansuoti pagal tai, kokią mokyklą ar universitetą renkasi žmogus!
Siaubas politikus persmelkia pagalvojus ir apie kitas sritis. O jei žmogus savo pensijai kauptų pats. Ne pažadais, jei daug sumokėjai, tai kažką gausi (kaip yra dabar), ne virtualiais „taškais“, o savo sąskaitoje, savo pinigais, kiek sukaupė, tiek ir turi – ką tada veiks politikas? Kaip tada politikas „didins pensijas“? Ką politikas siūlys per rinkimus?
Todėl nuo pat 2003-iųjų, kai mokesčių mokėtojui buvo leista dalį savo pinigų nukreipti ne į „Sodrą“, o į savo sąskaitą, reforma buvo nuolat puolama. Didžiausias kaltinimas? Žmogus dalį savo uždirbtų pinigų nukreipia ne į „Sodrą“, o į asmeninę senatvės sąskaitą. Amžiaus nusikaltimas, ne kitaip!
Visas puolimas buvo pastatytas ant niekinio argumento, neva tai yra ne žmogaus, o „Sodros“ pinigai. O šis niekinis argumentas gimė iš nereikšmingos detalės: žmogus pinigus į savo pensijos fondą pervesdavo ne tiesiogiai, o pirma darbdavys pervesdavo „Sodrai“, o tada „Sodra“ pervesdavo pensijų fondui. Jei mąstyti, kad pinigai yra to, kas juos paskutinis lietė, tuomet išeitų, kad pinigai, kuriuos išsiimate iš bankomato, yra ne jūsų, o... banko. Mintis juokinga, bet būtent ši mintis ir yra kertinė atakos prieš tai, kad žmonės savo pinigus kaupia savo sąskaitoje, linija.
Panašus puolimas vyksta ir sveikatos srityje. Jei žmogus, kuris nuo 700 eurų į rankas atlyginimo sveikatos draudimui sumoka 80 eurų per mėnesį ar 960 eurus per metus, pradės pats rinktis, kokioje poliklinikoje ar ligoninėje jam gydytis? Ką veiks Sveikatos apsaugos ministerija, Ligonių kasos ir visas kitas sveikatos biurokratinis aparatas, kuris su gydymu neturi nieko bendro?
Dėl to dar praeitos vyriausybės sveikatos ministras pradėjo kryžiaus žygį prieš privačias poliklinikas ir ligonines. Pagal logiką „kas pinigus lietė paskutinis, tam pinigai ir priklauso“, paaiškėjo, kad jūsų mokamos sveikatos draudimo įmokos yra skirtos ne jums ir ne jūsų gydymui, o valdiškos sveikatos sistemos išlaikymui. Ir jei jūsų pasirinkimas, kur gydytis susirgus, trukdo sistemai – tuo blogiau jums. Įstatymas, nubraukiantis jūsų pasirinkimo teisę, neseniai buvo priimtas Seime ir tik Prezidentės veto jį laikinai sustabdė.
Laisvi žmonės valdžiai nereikalingi
Vienas iš valdžios tikslų – būti valdžioje. O kai būni valdžioje, naudoti galią ir mokesčių mokėtojų pinigus – išsilaikyti valdžioje. Leisti mokesčių mokėtojui pačiam spręsti, kur panaudojami jo mokesčiai kertasi su valdžios buvimo valdžioje tikslais.
Leidus mokesčių mokėtojui pačiam rinktis, kur panaudojami jo sumokėti pinigai, paaiškėtų, kad nereikia nei tokio didelio valdiško aparato, nei tokio skaičiaus valdiškų įmonių. O galbūt paaiškėtų, kad nereikia ir tokių aukštų mokesčių. Net neabejoju, kad atėmus iš politiko teisę spręsti už žmones, žmonės nuspręstų geriau. O čia tikrų tikriausia erezija! Grėsmė valdžios neklystamumui ir viršenybei!
Tad nenustebkite, kad valdžia pradėjo plataus masto kampaniją didinti valdžios įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui. Prieš dešimt metų pasiėmė strategines įmones, dabar ims paprastas parduotuves. Dar neseniai galėjote spręsti, kokį vaistą už savo pinigus norite pirkti. Dabar už jus nusprendžia valdžia ir per prievartą jums kiša pigiausią. Prieš dešimt metų visi būtume juokęsi iš valdiškų vaistinių, šiandien tas juokas tuoj virs įstatymu. Žmonių iškovotą laisvę valdžia pamažu verčia į laisvės iškamšą.