– Jei galėtume palyginti klinikos ir žmogaus gyvenimą, kokį amžiaus tarpsnį šiandien išgyvena Baltijos ir Amerikos klinika?
– Nuo pirmosios dienos mūsų klinikoje pacientas yra svarbiausias. Turbūt banalus šis pasakymas, tačiau taip buvo, taip yra ir taip bus. Santykis tarp klinikos ir paciento mums ypatingas – turime begalę ilgamečių draugysčių. Galbūt dėl tokio santykio klinikos darbuotojai vertina savo darbo vietą. Yra čia dirbančių daugiau nei dvidešimt metų, kaip ir vienas iš klinikos įkūrėjų, plastikos chirurgas, medicinos mokslų daktaras, profesorius Saulius Špokevičius.
Mudvi su dabartine klinikos vadove Inga Grigiene prisijungėme prieš dvidešimt septynerius metus. Gerai žinau, kokį ilgą ir gana sunkų kelią turėjome nueiti, kad taptume pirmaujančia privačia medicinos įstaiga Lietuvoje. Buvome pionieriai, kupini jaunatviško maksimalizmo ir entuziazmo. Keliai atviri, daugiau laisvės kūrybai, tačiau sunkumai užgrūdino, o keletą kabinetų turinti mažytė klinika neabejotinai tapo svarbia Lietuvos medicinos istorijos dalimi. Taigi, po trisdešimties, prasideda mūsų klinikos brandos etapas.
– Kokią kliniką jūs radote, kai prieš 27-erius metus joje pradėjote dirbti?
– Į kliniką dirbti atėjau vadybininke. Svarbiausiu mano mokytoju tapo klinikos įkūrėjas, amerikiečių gydytojas Kennethas Leavittas. Jis mane išmokė ne tik verslo pagrindų, bet ir medicinos paslaugų kultūros. Klinikoje dirbo daug energingų, išsilavinusių žmonių, kurie buvo pasiruošę padėti – dieną ar naktį. Tai buvo beprotiško darbo, beprotiškų pastangų ir atsidavimo laikas.
K. Leavitto klinikoje sukurta taisyklė, kad medikai dirba pacientui ir dėl paciento vis dar yra svarbiausia Baltijos ir Amerikos klinikoje. Mums svarbu, kad pacientas ne tik jaustų rūpestį, malonų priėmimą nuo durų iki gydytojo kabineto, bet ir pasveiktų. Juk šito jis pas mus ir ateina.
– Ar galite prisiminti, kokioje aplinkoje kūrėte kliniką? Ar turėjote konkurentų?
– Turbūt mums pasisekė, nes pradžioje konkurentų nebuvo. Anuomet gal daugiau priešiškumo jautėme iš valstybinės medicinos sektoriaus, dažnai girdėdavome, kad esame rakštis, nusigriebiame grietinėlę. Tačiau nuo pirmųjų mūsų klinikos gyvavimo dienų sulaukdavome daugybės pacientų iš provincijos. Žmonės operuotis atvykdavo netgi ir atokiausių Lietuvos vietovių.
Išties, galima pasakyti, kad pirmuosius du dešimtmečius šalies sveikatos sistemai jautėmės visiškai nereikalingi, ir tai išgyventi nebuvo lengva. Šiek tiek palengvėjo, kai padaugėjo kitų privačių medicinos įstaigų. Aš visada prisiminsiu, kaip mažytę, kelių kabinetų mūsų kliniką stengėsi išgyvendinti iš nuomojamų patalpų. Anuomet mes naiviai galvojome, kad galime tapti pavyzdžiu, kaip rūpestingai tvarkytis ir ką galima nuveikti, turint tokias didžiules patalpas, kokias turėjo valstybinės ligoninės. Mūsų įkūrėjas, amerikietis pėdos chirurgas K. Leavittas taip ir nesugebėjo tuometiniams Sveikatos apsaugos ministerijos vadovams įrodyti, kad pėdos chirurgija yra atskira chirurgijos sritis. Jam nuolat teko kovoti, kad įrodytų, jog ir Lietuvoje jo amerikietiška licencija gali veikti. Vienu metu netgi JAV senatoriai buvo įsijungę, kad mus palaikytų. Turbūt nereikėtų per šventę prisiminti to neskanaus politinio prieskonio, tačiau tokia buvo istorija, o gydytojas ir klinikos įkūrėjas K. Leavittas 2001 metais paliko Lietuvą. Jo pasitraukimas mums buvo sunkus morališkai, tačiau jo sustyguota komanda dirbo, klinika veikė, o mums, norėjosi įrodyti, kad dirbti vakarietiškai galime net ir neturėdami vadovo.
– Tokie pasikeitimai, turbūt, išėjo į naudą – prasidėjo naujas Baltijos ir Amerikos klinikos etapas.
– Tuo metu mes jau žinojome, kad tuoj baigsis patalpų nuomos sutartis ir jos niekas nepratęs. Nejau atsidursime gatvėje? Tinkamų patalpų neradome, tačiau netoliese, Antakalnio pušyne, aptikome parduodamą žemės sklypą. Nusprendėme: statysime kliniką. Tai buvo 2003-ieji. Man tuomet, kaip šiandien klinikai, buvo lygiai trisdešimt. Prieš dvidešimt metų paskolą iš banko verslui buvo galima gauti kur kas lengviau, tai mums ir nutiesė kelią į svajonės išsipildymą.
– Minėjote, kad pradžioje nebuvo konkurentų, o kaip yra dabar, kai Lietuvoje veikia ne vienas tinklinis privatus medicinos paslaugų centras, kaip „Northway“, „InMedica“ ir kiti? Kuo skiriasi veikla, kai jau yra, su kuo konkuruoti – kokius sprendimus dėl to teko priimti?
– Nuo pat klinikos įkūrimo vadovavomės filosofija pagrįsta ilgalaikiais, šiltais medikų ir pacientų santykiais, profesionalumu ir itin aukšta darbuotojų kvalifikacija. Svarbiausias mūsų uždavinys – saugoti mūsų pacientų sveikatą ir ją gerinti: juk žinime, kad tai, kaip jaučiamės, dažnai lemia ir profesionali medicinos priežiūra ir tinkama ligų prevencija.
– Viešasis sveikatos paslaugų sektorius susiduria su medikų trūkumo problema. Kaip jūs tai sprendžiate – pakanka vietinių medikų, ar tenka ieškoti jų ir užsienyje?
– Stengiamės sudaryti geriausias sąlygas, susijusias su darbu, motyvuodami ir visuomet įsiklausydami į mūsų medikų prašymus ir pastabas. Todėl galime didžiuotis, kad klinikoje turime dirbančių ilgamečių medikų.
– Lietuva ilgą laiką buvo populiari sveikatos turizmo kryptis žmonėms iš Rusijos ar Baltarusijos. Kiek tokių klientų turėdavo jūsų klinika? Ar jau radote, kas galėtų juos „atsverti“, galbūt pradėjote daugiau dirbti kitomis kryptimis, daugiau investuoti į klientų pritraukimą iš Vakarų šalių?
– Klinika niekada nedirbo principu, kad Rusijos, ar Baltarusijos piliečiai išliks ilgamečiais mūsų pacientais. Todėl ir pasikeitus situacijai, pacientai iš šių šalių persikėlė gyventi į Lietuvą ir toliau sėkmingai gydosi mūsų klinikoje. Taip pat mes daugybę metų puoselėjame gražius santykius su Lietuvoje reziduojančių ambasadų darbuotojais ir užsienio piliečiais, kurie tuo laiku gyvena Lietuvoje.
– Vakarietiškose šalyse dabar labai ryški ilgaamžiškumo tema – žmonės stengiasi ne tik spręsti jau turimas sveikatos problemas, bet užkirsti joms kelią, skiria daugiau dėmesio sveikai gyvensenai, profilaktikai. Kiek tai pastebite savo darbe – ar jau įprasta kreiptis žmonėms, kurie tuo metu neserga, bet nori pasikonsultuoti, kaip galėtų gyventi dar sveikiau ir kokybiškiau?
– Ši tema aktuali yra ir mūsų šalyje. Šiuo metu mūsų medikai gilina savo žinias šia tema ir artimiausiu metu pradėsime teikti šias paslaugas mūsų klinikoje.
– Grįžtant atgal, ar prisimenate, kokią kliniką jūs kūrėte? Ar aiškiai žinojote, kaip ji turi atrodyti, galbūt dairėtės į užsienio pavyzdžius?
– Klinikos pavadinime nusprendėme išlaikyti Amerikos vardą. Jis tarsi patvirtino klinikos įkūrėjo mintį apie tai, kad mūsų paslaugos pirmiausia skirtos į pacientui. Keliavome apžiūrėti klinikų į JAV, važinėjome po Europą. Europos klinikos mums pasirodė šaltesnės, tiek aplinkos, tiek santykio prasme. O mes norėjome būti arčiau žmogaus.
– Paveikslai ant sienų ir kilimai naujojoje jūsų klinikoje buvo neįprastas vaizdas ne tik joje dirbantiems gydytojams, bet ir pacientams...
– Amerikoje mane nustebino VIP palatos su kilimais, gėlėmis ir paveikslais uždengta niša, kurioje stovi deguonies aparatas. Paveikslas automatiškai atsitraukia, aparatūra, kai reikia, išvažiuoja. Lietuvoje, be abejo, susidūrėme su pasipriešinimu – kilimų, negalima, užuolaidų negalima. Teko įrodinėti, kad egzistuoja specialios medžiagos ir specialūs priežiūros būdai. Neabejoju, kad mūsų žingsniai į priekį privertė pasitempti ir valstybines institucijas., Jos adaptavosi prie kintančių reikalavimų, taip pat žengė į šiandieną.
– Ar jums sekėsi eiti paskui pasaulio medicinos tendencijas, nesidairant, kas vyksta Lietuvoje?
– Turiu pasakyti, kad Lietuvos gydytojai – labai stiprūs. Tokį patvirtinimą mes gauname šiandien, nusiuntę užklausas į Europos ligonines dėl gydymo metodų ir kelių. „Mes nieko daugiau negalime pasiūlyti, jūs darote tai, ką reikia“, – tokį atsakymą gauname dažniausiai. Lieka tik džiaugtis lietuvių gydytojų atsidavimu ir pasirengimu, medikus gerbti ir vertinti.
Klinikoje esu tarp paciento ir mediko. Matau kasdienybę, džiaugiuosi sėkmės istorijomis. Kadangi klinika įsikūrusi prie įvažiavimo į Vilnių, esame turėję ne vieną atvejį, kai ligonį teko plėšti iš mirties nagų. Policininkas mums yra įnešęs užspringusį vaiką, artimieji atvežę vyrą, kurį infarktas ištiko važiuojat į Vilnių, už vairo, komanda padarė viską, kad gyvybės būtų išgelbėtos. Kai darai viską, ką tik gali, žmonės lieka dėkingi.
– Kuriuos klinikos metus galėtumėte pavadinti stipraus augimo metais? Patvirtinimu, kad jūsų sukurtas modelis veikia?
– Kasmet gauname bent po vieną pasiūlymą kliniką parduoti. Tikrai kuriuo nors vienu pasinaudotume, jei matytume, kad kažkas neveikia. Kaip ir visą pasaulį mus supurtė pandemijos laikas, tačiau netgi tuo metu gavome savo veiklos patvirtinimą – mus paskyrė rūpintis užsienio diplomatų korpuso darbuotojais. Tiesa, masės, įprastų savo lankytojų neturėjome, nerimavome, kaip viskas klostysis toliau. Pandemijai pasibaigus mes grįžome į savo įprastą rutiną ir planuojame naujus darbus. Įsigijome ligoninę Kaune, pradėjome jos renovaciją.
– Ar turite savo klinikos ateities viziją? Kokia ji bus dar po trisdešimties metų?
– Sunku numatyti, kas tavęs laukia po dviejų, trijų dešimtmečių. Artimiausi mūsų planai, mano gimtajame mieste, Kauno ligoninės atstatymas. Žinau, kad iššūkis bus nemenkas. Klinika, kuri įsikurs buvusioje Kauno žydų ligoninėje, bus netgi kiek didesnė nei Vilniuje, ypatingai gražioje vietoje, pro palatų langus matysis Kauno pilis. Mūsų tikslas – sėkmingai ją atstatyti, įveiklinti ir padaryti prieinamą būsimiems mūsų klinikos pacientams.. O paskui – žiūrėsim. K. Leavittas mus mokė, kad pačios geriausios medicinos klinikos Amerikoje nėra dideli tinklai, paprastai jos įsikūrusios kažkur – „in the middle of nowhere“. Prireikus specialisto, ar antros nuomonės, žmonės tiesiog jas susiranda, atvažiuoja, atskrenda. Lietuva – mažytė, o Vilnius ir Kaunas – lengvai pasiekiami.