Karšta tema
Kalbamės Astravo atominės elektrinės (Astravo AE) starto išvakarėse, todėl ši karšta tema garsiam energetikui neduoda ramybės.
„Ko mes siekiame, sakydami, kad nepirksime elektros energijos iš baltarusių ir spaudžiame, kad latviai bei estai jos nepirktų? Ar norime, kad vieną dieną Vilniaus nebeliktų? Siekiame, kad Astravo AE neturėtų apkrovimo, neva, tada ji dirbtų neekonomiškai. Mes nepirksime elektros energijos, nes norime kad elektrinė dirbtų kintamu režimu, – naktį nusikrautų, o dieną – užsikrautų. Bet AE yra toks sudėtingas objektas, kad su ja taip žaisti – nukrauti ar iškrauti – negalima.
Dauguma lėktuvų avarijų nutinka leidžiantis arba kylant. Tas pats ir su atomine jėgaine. Černobylio AE avarija nutiko reaktorių stabdant.
Avarijos, kurios nutinka pereinamuose procesuose, yra ypač pavojingos. Tai ko mes to siekiame? Kad ji dirbtų neekonomiškai ir sukeltų avariją?“ – klausimus žeria patyręs energetikas.
Specialistams spręsti, kiek tiesos šiuose A. Stumbro žodžiuose. Bet į juos įsiklausyti verta.
Pirmą kartą ligoninėje – tik pernai
„Turbūt ten aukštai mane pamiršo“, – juokiasi rugsėjį 93-ąjį gimtadienį švęsiantis energetikas. Jis nustebina prisipažindamas, kad pirmą kartą per ilgus savo gyvenimo metus ligoninėje atsidūrė tik pernai.
Ant stalo – Juozo Baltušio atsiminimai. Sako, ir pats šį rašytoją pažinojęs, ir daugelį ten aprašytų žmonių, todėl skaityti šią knygą jam – vienas malonumas.
Žvalgausi po svetainę, kurioje daug nuotraukų, jubiliejinių apdovanojimų.
Jis sako, kad žmona Jolanta kepdavo puikų obuolių pyragą, tai per gimtadienį, kuris sutapdavo su obuolių derliumi, visada nunešdavo jį į darbovietę. Tokia tradicija tęsėsi visą gyvenimą ir tik prieš keletą metų nutrūko, kai 66 metus kartu nugyvenęs, Algirdas savo moterį išlydėjo į paskutinę kelionę.
Kas jiems padėjo tiek metų nugyventi kartu?
„Visą laiką buvau labai užsiėmęs, nebuvo laiko pyktis“, – tokį paaiškinimą rado pašnekovas.
Vos netapo baleto šokėju
A. Stumbras – asfalto vaikas. Gimė Kaune, meniškoje šeimoje. Tėvas buvo Kauno operos režisierius, mama dainavo J. Naujalio chore, Karmelitų bažnyčioje.
Rūpindamasi savo dviejų sūnų lavinimu, keletą metų juos leido į vaikų darželį prie Karmelitų bažnyčios, kur berniukai mokėsi ne tik katekizmo, bet ir gražių manierų.
Karo metai, praleisti Kaune paliko savo žymę. Vyresniajam broliui kai tik atėjo šaukimo metas, jis pasislėpė nuo mobilizacijos. Bet jaunas vaikinas nenorėjo visą laiką sėdėti užsidaręs. Nuėjo Kaune į pliažą, ten buvo surengtos gaudynės, jį suėmė ir jis buvo priverstas važiuoti į reicho darbo tarnybą.
Brolis atgalios grįžo jau karui pasibaigus.
Algirdas jau nuo trylikos metų lankė baleto studiją. Ten jis šoko su tokiais garsiais baleto šokėjais, kaip Henrichas Kunavičius bei Vytautas Brazdylis. Per karą daug baleto šokėjų emigravo, nebuvo kam šokti. Tuomet Algirdui buvo pasiūlytas baleto šokėjo etatas.
„Buvau trečiame Kauno politechnikumo kurse. Iš ryto repeticijos, dieną paskaitos, vakare baletas. Vadinasi, reikia mesti mokslus. Man užteko proto, kad mesčiau baleto studiją. Bet su teatru visą laiką draugavau. Pas tėvus gyveno ir pakvailioti mėgstantis Romanas Marijošius, buvome puikūs draugai“, – prisiminė pašnekovas.
Nuo mažens besisukančiam teatre Algirdui neretai tekdavo pabūti statistu, jis gaudavo ir mažų vaidmenų. Ne viename spektaklyje tuometinio berniuko keliai persipindavo ir su Kipro Petrausko.
„Teatre gerai gyvena tiktai žvaigždės. Jeigu tu neturi ypatingų gabumų, tai galvoji, kad tavęs nepripažįsta ir tuomet būsi amžinai nelaimingas. Tu negauni vaidmenų, neturi daug draugų. Tą supratau dar prieš mesdamas studiją. Fizinių gabumų tapti geru baleto šokėju aš neturėjau, buvau neaukštas, silpnokas, todėl supratau, kad pagrindiniu šokėju nebūsiu. Taigi, solistu nebūsiu, o eiliniu būti yra blogas darbas“, – svarsto pokalbininkas.
Šokio sūkury užgimusi meilė
Taip pavadintas vienas jo prisiminimų knygos skyrius. Jis – apie susitikimą su ilgamete gyvenimo bendražyge Jolanta.
„Per šokius universitete ir susipažinome. 1949 m. operą iš Kauno perkėlė į Vilnių. Tėvai taip pat persikėlė, o aš dar kurį laiką pasilikau vienas, dirbau Petrašiūnuose, studijavau. Pasidarė per sunku, nieko nespėdavau. Buvo pagrindiniai trys kursai baigti, karinis rengimas – taip pat, o tai reiškė, kad į kariuomenę jau nepaims, tai 1951 m. persikėliau dirbti į Vilnių ir neakivaizdiniu būdu įstojau į Maskvos energetikos institutą“, – prisiminė A. Stumbras.
Algirdas atvažiavo į Vilnių, o visi draugai buvo likę Kaune. Buvo azartiškas šokėjas, juose ir pastebėjo patrauklią merginą.
Jolanta Keliuotytė buvo garsios aktorės Galinos Jackevičiūtės dukra. Du jaunus žmones dar labiau suvienijo meilė teatrui.
Algirdas su Jolanta užaugino sūnų Algirdą, kurį pasiglemžė liga, ir dukrą Daivą, kuri nuo 1992 m. gyvena Olandijoje. Todėl dabar vieninteliai artimiausi žmonės yra du anūkai su šeimomis.
A. Stumbras nesiskundžia atmintimi, prisimena visų bendradarbių vardus pavardes. Daug skaito, būdamas septyniasdešimties išmoko dirbti su kompiuteriu.
Ypatingus įvykius jis pasižymi užrašų knygelėje, sako, kad taip neleidžia pamiršti daug svarbių dalykų.
„Visko, kas užrašyta, atsiminti nereikia, reikia tik atsiminti, kur užrašyta“, – juokiasi A. Stumbras.
Pavasarį paskelbtas karantinas A. Stumbrą ilgam įkalino namuose. Prireikus sutvarkyti kokius nors reikalus jis pasinaudoja taksisto Juzefo paslaugomis. „Paskambinu, atvažiuoja, nuveža ten, kur man reikia“, – apie retus išėjimus iš namų pasakojo pokalbininkas.
Du kartus per savaitę socialinė darbuotoja jam atneša maisto produktų. Taip pat du kartus ateina ir namų tvarkytoja, kuri paruošia visai savaitei pietus.
Energetika – viso gyvenimo meilė
Kaip atsirado elektra jo gyvenime?
Priešingai nei didžioji Lietuvos dalis, gyvendama Kaune A. Stumbro šeima savo bute elektrą jau turėjo. Algirdą viliojo tas anuomet dar labai paslaptingas ir savotiška romantika dvelkiantis elektriko darbas.
Baigęs tris gimnazijos klases vyresnėlis Algirdo brolis įstojo į Kauno aukštesnę technikos mokyklą, kuri turėjo gerą vardą.
„Jis mane įkvėpė, uždegė, kad reikia eiti ten mokytis.
1944-ųjų gruodį, (kai tik galvoju, kad kitąmet jau aštuoniolika, bus šaukimas, o karas dar nesibaigė, eina į pabaigą, o kam norisi paskutiniais karo metais žūti), taigi pamaniau, kad reikia įsidarbinti į energetikos valdybą, iš kur nešaukia į karinę tarnybą“, – darbinės karjeros pradžią prisiminė pašnekovas.
Jis buvo priimtas į avarinę brigadą dirbti vakarais. Reikėjo kontoliuoti elektros energijos tiekimą, surašyti, kokius rajonus prijungti, kokius atjungti, nes visiems elektros neužtekdavo.
Areštuotas kaip kontrrevoliucionierius
A. Stumbras papasakojo vieną istoriją, kuri galėjo baigtis ir daug liūdniau.
„Atjungiau elektrą komendantūrai, kadangi pagal planą nebuvo numatyta tuo metu ten tiekti elektros. Atėjo pareigūnas, suėmė mane ir nuvedė pas komendantą. Jis sako: „Aš gi miesto komendantas. Kai būsiu kokia mazgotė, galėsite elektros neduoti“. Aš jam aiškinu, kad partijos miesto komiteto patvirtintame grafike komendatūros nėra“, – prisiminė pašnekovas.
Tačiau jokie aiškinimai nesuveikė.
„Nakties metu jis mane su sargybiniu nusiuntė į KGB. Pasakė, kad esu kontrrevoliucionierius, kad pasakiau, jog šviesos neduosiu, tegul jums šviesą duoda partija. KGB viršininkas paklausė, koks reikalas, naktį paskambino energetikos valdybos viršininkui. Tas paaiškino, kad negalima dispečerio nuimti nuo darbo, kad gali bet kas nutikti. Rytą paleido energotraukinį, jau turėjau elektros, bet pagavojau, kad komendantui specialiai neduosiu. Kol baigėsi mano pamaina, komendantūra turėjo gyventi be elektros“, – apie mažytį kerštą pasakojo energetikas.
Skaičių ekvilibristika pusiau juokais
Toks buvo pirmasis jo darbas. Pasibaigus pirmam darbo mėnesiui vaikinas tikėjosi gauti pirmąją algą, atėjo atsiimti, o jo nėra sąraše, brigadininkas neįtraukė, bet pažadėjo kitą mėnesį sumokėti.
Po mėnesio jis gavo 22 červoncus – sovietų okupacijos metu naudotus pinigus, kitaip – 300 rublių.
„Kad suprastumėte, kokia tai suma, tai papasakosiu tokią istoriją. Kiemsargis Skirgaila pardavinėjo samagoną. O du mano bendradarbiai, laukė pirmosios mano algos, kad pastatyčiau po šimtą gramų. Tvarka, einam ten. Skirgailos paprašėme pusės litro samagono, jis dar davė gabaliuką duonos ir svogūną. Ir visa tai kainavo 22 červoncus. Tryse išgeriame tą „algą“, o jiems dar trūksta. Sakau: „Vyrai, daugiau pinigų neturiu“. Jie sako: „Svarbu, kad tu nepasikiaulinai ir su mumis išgėrei, o dabar eik namo, nes tau ryte reikės eiti į mokslus, o mes čia dar pabūsime“.
Kai buvo švenčiamas A. Stumbro 90-metis, visiems susirinkusiems jis pusiau juokais pažėrė tokius skaičius: „Pasakiau: kadangi mokėdami man pirmąją algą, sumokėjo mažai pinigų, tai ir elektros gamyba buvo maža. 1945 m. Lietuvoje buvo pagaminta 35 mln. kilovatvalandžių (kWh) elektros energijos. Dabar tiek sunaudojama per vieną dieną. 1950 m., kai tapau dispečeriu ir man pakėlė algą iki 600 rublių, tada pagaminome 221 mln. kWh. 1960 m., kai jau dirbau Vilniuje, man mokėjo 900 rublių, todėl buvo pagaminta 1,222 mlrd. kWh. O štai 1991 m. buvo pagaminta daugiausia – 29 mlrd. kWh, už tai man ir atitinkamai mokėjo. 1992 m., kai mane pervedė ant pusės etato, tai ir gamyba krito perpus – liko 15 mlrd., o 2000 m., kai aš likau dirbti tik „Sodrai”, nes ji tik viena dabar man pinigus moka, elektros gamyba krito iki 3 mlrd. kWh. Taigi tuo periodu, kai aš dirbau ir augau, gamyba padidėjo 830 kartų, o paskui nuo 1991 m. iki dabar sumažėjo 8 kartus”, – iš savo skaičiavimų juokiasi A. Stumbras.
Sako, jog dabar Lietuva sunaudoja 12 mlrd. kWh, o pagamina tik 3 mlrd. kWh, – tiek, kiek pagamindavo 1975 m.: „Man skauda širdį, kad dabar yra laikomasi politikos, kad geriau pirkti, negu elektros energiją gaminti patiems. Tai darykime tą patį su žemės ūkiu, likviduokime jį, važiuokime į Lenkiją, pirkime ir bus pigiau. Mums nieko nereikia. Bet kiti tai gamina. Bet iš kur pirksime, jei kiti tokios politikos laikysis?“
Elektros istorija A. Stumbro akimis
Iki rusų okupacijos, sako A. Stumbras, elektrą turėjo tik didieji miestai. 1940 m. Lietuvoje (įskaitant Vilniaus kraštą ir Klaipėdą), buvo pagaminta 80 mln. kWh. 1945 m. jau pasibaigus karui beliko 35 mln. kWh.
Pasak A. Stumbro, Lietuvos elektrifikacija buvo baigta 1964 m. Tais metais buvo elektrifikuotas paskutinis kolūkis. Tiesa, daugybė kaimų sodybų dar nebuvo aprūpintos elektra, iki nuošalesnių trobų ji keliavo dar apie dvidešimtį metų.
„Iš pradžių net buvo draudžiama jas elektrifikuoti. Mes pradėjome šį klausimą judinti. Žmonės juk dirbo kolūkiuose. Tai kur logika, kad vaikai ateina į fermą, į raudonąjį kampelį, kur melžėjos persirengia ir ruošia ten pamokas, nes ten yra elektra, o namuose – ne. Ėjome pas Ministrų tarybos pirmininką Motiejų Šumauską. Jis palaikė šią idėją“, – prisiminė pašnekovas.
Galingų elektrinių epocha
„Kieno galvose kilo sumanymas statyti Lietuvos elektrinę Elektrėnuose bei Ignalinos atominę jėgainę?“, – klausiu to meto liudininko.
„Tam, kad pilnai elektrifikuotume Lietuvos ūkį, reikėjo Lietuvoje pastatyti stambią elektrinę. Tačiau Energetikos ministerija buvo kategoriškai prieš. Jie sakė, kad reikia statyti Pabaltijo elektrinę, kuri būtų bendra visoms Baltijos šalims. Kilo didelis ginčas. Sąjunginiam plano komitetui pavyko įrodyti tą būtinybę. Reikėjo paruošti papildomą medžiagą, ją ruošė Ministrų tarybos referentas, vėliau tapęs Lietuvos elektrinės vadovu Pranas Noreika, buvęs Petrašiūnų elektrinės vyriausiasis inžinierius Juozas Linkaitis ir aš.
Paruošėme medžiagą, ją apgynėme, o paskui ir pati Energetikos ministerija pamatė, kad čia yra labai gerai“, – Lietuvos elektrinės užuomazgas prisiminė A. Stumbras.
1960 m. sudarant perspektyvinį planą iki 1980 m., A. Stumbras buvo tos komisijos narys: „Buvo aišku, kad 1980 m. Lietuvos elektrinės galingumo neužteks. Reikėjo statyti naują atominę elektrinę. Tada kai tik atomas buvo ant bangos.
Plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys man sakė: „Tu gi protingas žmogus, kam tau ta atominė reikalinga, kam čia tie ruskiai Lietuvai reikalingi?“. O aš sakiau, kad Lietuvai reikalinga energija“.
Ignalinos AE statybų ėmėsi Vidutinių mašinų statybos ministerija „Sredmaš“. Pasak pašnekovo, jie buvo ir atominių bombų statytojai, kurie prie progos statė atomines elektrines.
„Tai buvo labai turtinga ministerija. IAE statybos buvo finansuojamos per Valstybinį banką, kuris skyrė daug pinigų. Jei tik pritrūkdavo, duodavo daugiau.
Algirdas Brazauskas, kuris buvo IAE statybos kuratorius, sakė: „Net nežinau, kiek jie tų pinigų turi, bet jokių problemų dėl finansavimo niekada nekilo.“
Taigi, IAE statybos buvo bendra iniciatyva. Už jos statybą pasisakė ir Mokslų akademijos viceprezidentas Algirdas Žukauskas, energetikai, bet Plano komitetas su tuo nesutiko. Atvykęs pas tuometinį valstybinio plano komiteto vadą A. Drobnys pasakė, kad gal nereikia statyti, tai tas atkirto: „Kai jūs atnešite dokumentus su Antano Sniečkaus ir M. Šumausko parašais, kad AE Lietuvoje nereikalinga, tada su jumis kalbėsiu, dabar turiu priešingą dokumentą“.
Išrinkti ir patvirtinti statybų aikštelę su Valstybinio plano komiteto atstovais į Lietuvą atvyko toks Grešnovas, pasidaminęs visais medaliais ir žvaigždutėmis“, – prisiminė tame procese dalyvavęs „Lietuvos energijos“ pradžiamotės, o tuo metu Lietuvos energetikos ir elektrifikavimo gamybinio susivienijimo vyriausiuoju inžinieriumi dirbęs A. Stumbras.
Ježovčina pagal A. Stumbrą
Reikia pridurti, kad energetikoje vyriausiasis inžinierius buvo kartu ir valdytojo pavaduotojas ir jų algos būdavo vienodos. Valdytojas užsiiminėdavo finansais ir personalu, o vyriausiasis inžinierius – gamyba. Tokiose pareigose A. Stumbras dirbo 34-erius metus.
Ilgą laiką jis buvo pavaldus Justinui Nekrašui, kuris vėliau buvo pakviestas dirbti į Maskvą ministro pavaduotoju.
„Prie mano lovos visada buvo telefonas. Nuolat palaikydavau tiesioginį ryšį su dispečeriais. Iš ryto 8 val. jie skambina ir praneša, kas įvyko naktį. Jeigu įvyko avarija ar atliekamas koks nors derinimas, jie turėdavo darbus pabaigti, viską sutvarkyti, tik tuomet perduoti pamainą kitiems. Buvo geležinė tvarka. Vieną kartą būnant Maskvoje komandiruotėje į viešbutį paskambino dispečeris. Gyvenau viename kambaryje su valdytoju iš Turkmenistano, jis nusistebėjo: „Na ir tvarka pas tave, tikra ježovčina“ (Nikolajus Ježovas buvo Sovietų Sąjungos NKVD vadas – red.).
Tokios tvarkos sako išmokęs iš vieno vokiečio, kuris atveždavo į Petrašiūnus belaisvius iš VI forto.
„Tuo metu ten dirbo toks Gaidelis, kuris dejuodavo: „Ajajaj, tvarkos nėra, valdžia pasikeitė, niekas nenori dirbti“. Tai tas vokietis manęs ir klausia, ko tas čia skeryčiojasi. Gimnazijoje buvau pramokęs vokiečių kalbos ir persakiau jam, ką tas kalba. O jis: „Valdžios gali keistis, bet Ordnung ist Ordnung („Tvarka yra tvarka“ – red.). Ko jis čia maišo valdžią su tvarka“.
Klausiu, ar būta avarijų.
Būdavo sako, bet tos avarijos, kurio buvo susijusios su įrengimų gedimais, gyventojams neturėjo poveikio. Bet A. Stumbras tikina niekada dėl to nekeldavo panikos. Atsitiko, tai atsitiko, dirbti reikia, tvarkyti.
Apdovanojimų gausa
Tiek apdovanojimų, kiek yra sukaupęs A. Stumbras, man dar niekur neteko matyti. Nebent per televiziją, per Sovietų Sąjungoje vykstančius karinius paradus.
Bet šitie – kitokie. Ką čia slėpti, yra ir dar Sovietų Sąjungos laikais gautų.
Tarp jų ir du – Darbo raudonosios vėliavos ordinai. Tai buvo antras pagal anuometinius vertinimus sovietinis ordinas. Jis buvo skiriamas už darbo nuopelnus, o pirmasis – Lenino ordinas būdavo daugiau politinis apdovanojimas.
A. Stumbras taip pat turi nusipelniusio inžinieriaus ordiną, kurį labai vertina.
1996 m. per Energetikų dieną A. Stumbras ir A. Brazauskas buvo apdovanoti Pasaulio energetikos tarybos ir tapo jos garbės nariais.
A. Brazauską priėmė į darbą
Čia mūsų pokalbis pakrypsta apie žmones, su kuriais persipynė garsaus energetiko keliai.
Pasak jo, geras bičiulis buvo A. Brazauskas. Jo žodžiais, tai – išskirtinė asmenybė, labai padorus žmogus.
Viename minėjime, skirtame A. Brazauskui, A. Stumbras pacitavo vieną šio pasakymą, kad Lietuva gausi talentų, tarp jų – ir intrigos.
„Jis buvo per geras dabartinei epochai, buvo padorus žmogus“, – tvirtina A. Stumbras.
Pasak pašnekovo, judviejų keliai persipynė dar tuomet, kai nutiko vienas įvykis.
„Galiu pasigirti, kad pats jį priėmiau į darbą. Tai nutiko 1958 m. man dirbant valdyboje. Petrašiūnų statybos montavimo valdybos vadovas Šalomas Grodzenskis buvo paskirtas Energetikos statybos tresto valdytoju, o vietoj jo reikėjo naujo žmogaus. Aš su J. Nekrašu buvau kabinete, kai atėjo Šalomas ir atvedė jauną vyrą. Sako: „Čia A. Brazauskas, siūlau jį vietoj savęs. Pasišnekėjome ir patvirtinome“, – prisiminė A. Stumbras.
Kvietė KGB
Pokalbininkas neslėpė, per savo gyvenimą sulaukė ne vieno darbo pasiūlymo, tarp jų – ir dirbti KGB. Tuo metu kaip tik buvo paskelbta lietuviškų kadrų mobilizacija. Taip norėta sustiprinti KGB struktūrą.
„Pasakiau, kad aš ir čia gerai uždirbu“, – tokį sprendimą priėmė pašnekovas.
Tačiau su KGB jis turėjo nemažai tiesioginių reikalų, nes šalia visada darbuodavosi KGB kuratorius, kuris šefavo energetiką.
„Jeigu dabar man kas duotų užpildyti anketą, kur būtų klausimas, ar aš bendradarbiavau su KGB, tai logiškai galvojant, turėčiau parašyti, kad bendradarbiavau, nes gi su juo reikėjo bendrauti, jį domindavo, kokios avarijos nutiko, kokios jų priežastys. Taigi, toks saugumo kuratorius būdavo visą laiką ir visi tą žinojo“, – atviravo pašnekovas.
Jis prisiminė Ministrų tarybos pirmininką M. Šumauską, su kuriuo teko turėti nemažai reikalų.
„Š. Grodzenskis mane paprotino, kaip galima greitai tvarkyti reikalus. Reikia ateiti be penkiolikos minučių devintą prie Ministrų tarybos durų, atsistoti ir laukti, kol M. Šumauskas pėsčiomis ateis į darbą. Ateina, pamato mane, sako: „Pas mane?“ Sakau: „Taip“. „Tai užeik“. Taip buvo tvarkomi reikalai, nes jei reikėtų pakliūti per sekretorę, tai dienotvarkė tokia, kad niekaip neprasibrausi“, – žydiška išmintimi dalijosi A. Stumbras.
Jo draugai pasakoja, kad A. Stumbras buvo vienintelis, kuris prie žydų galėjo pasakoti anekdotus apie juos ir tie neįsižeisdavo.
„Atėjo pas mane vienas žydas, kuris dirbo namų statybos kombinate vyriausiuoju energetiku. Tuo metu kai tik tame kombinate mes gaminome gelžbetonines atramas, kitaip – elektros stulpus.
Tai su kombinato vadovybe buvo geri santykiai. Pasinaudodamas tuo, tas energetikas paprašė duoti leidimą priimti naują namą Lazdynuose, kur pagrindinis elektros kabelis nebuvo paklotas, tik nuo gretmo namo – guminis. Sako: „Duokit leidimą laikinai, o paskui mes tą kabelį paklosime“. Klausiu, kiek to kabelio reikia. Tas sako, kad 70 metrų. Tai aš ir sakau: „Koks tu žydas, jei negali gauti 70 metrų kabelio“. Tas išėjo atbulas ir tą kabelį kaipmat paklojo“ – juokiasi pokalbininkas.
Liepė išeiti
Kai premjeru tapo Gediminas Vagnorius, tiek A. Stumbrui, tiek energetikos viceministrui Sauliui Kutui, tiek pašnekovo tiesioginiam vadovui A. Mikužiui liepė išeiti iš darbo.
„Tačiau aš buvau pavaldus ministerijai, o tuometinis energetikos ministras Leonas Ašmantas nepasirašė atleidimo ir viskas. Sako, kad nėra už ką atleisti.
Palaukiau dešimt dienų, nuėjau pas L. Ašmantą pasikalbėti. Sakau, kad negaliu dirbti, jei manimi valdžia nepasitiki, maža kas gali atsitikti. Geriau išeisiu savo noru. Kadangi buvo žiema, pasakiau, kad padirbėsiu iki kovo pabaigos. O paskui prasideda pasiruošimo kitai žiemai kompanija ir turi atsirasti naujas žmogus, kuris paruoštų sistemą, kad pats galėtų kitą žiemą dirbti. Taip ir sutarėme. Mane pakeitė buvęs pavaduotojas Vladas Paškevičius“, – apie skaudų atsisveikinimą su savo gyvenimo meile energetika prisiminė pašnekovas.
Tiesa, dar ketverius metus jis buvo valstybės konsultantu energetikos reikalais, o iki 2000-ųjų – ir Pramonininkų konfederacijos ekspertu konsultantu.
Apie IAE uždarymą ir Astravo AE
Pasak A. Stumbro, IAE uždarymas – didelė nesąmonė.
A. Stumbras įsitikinęs, kad reikėjo išnaudoti jai skirtą darbo laiką. Reikėjo palaukti, kad atidirbtų resursus ir tik tada sustabdyti.
Kalbėdamas apie Astravo AE, jis sako, kad jeigu toji elektrinė jau pastatyta, tai reikia mums stengtis, kad ji nuolat turėtų pastovų režimą ir nereikia jos erzinti, nereikia tampyti liūto už ūsų, nes vieną kartą jis gali išsiveržti iš narvo.
Kalbėdamas apie Lietuvos užmojį atsijungti nuo Šiaurės Vakarų energetinės sistemos ir buvusius Lietuvos ketinimus statyti 1350 megavatų MW bendrosios galios jėgainę, jis įsitikinęs, kad toks sumanymas – irgi ne mažesnė nesąmonė: „Tai būtų nesuderinami dalykai. Tai lygiai tas pats, kad vaikui pradėjus lankyti mokyklą, jam būtų nupirktas kostiumas, kuris tiks išleistuvėms. Tada tai jis tiks, bet su kuo dabar vaikui eiti į mokyklą. Nes tai būtų buvęs per didelis galingumas vienai Baltijos šalių sistemai. Pagal veikiančius normatyvus mes galime statyti vos 200 megavatų elektrinę. Priešingu atveju jai atsijungus, užgesintume visą Lietuvą ir visas Baltijos šalis“.
Savo išgėrė
A. Stumbras pripažįsta, kad šeimai gyventi su juo buvo išties nelengva.
„Vienas dalykas, tai buvau labai aktyvus, kitas – mėgau išgerti. Bet žmona man negalėjo prikišti jokių meilužių. Neturėjau joms laiko. O ir vairuotojas visada būdavo greta“, – kvatojo energetikas.
O su gėrimu nutiko įdomus dalykas: dabar jau kokius penkerius metus jis negeria nė lašo. Prisimena, kaip tai nutiko. Buvo renginyje su Rymantu Juozaičiu, paskui nutarė nueiti išlenkti po taurelę. Galop nusipirko butelį ir nutarė išgerti pas A. Stumbrą namuose. Sako, kita rytą paprastai kamuodavo pagirios. O šį kartą buvo dingęs bet koks noras. Ir nuo to laiko – nė lašo.
„Matyt, savo jau išgėriau“, – šypsosi pokalbininkas.
Kas gali užgesinti Lietuvą
Pakrypus pokalbiui apie karštąjį 1991-ųjų sausį, žinomas energetikas neslepia, kad jie gyveno labai įtemptai.
„Nei iš šio, nei iš to apie sausio devintą Kaišiadorių pastotėje įvyko trumpas jungimas. Iš ten elektra buvo maitinami du Kaišiadorių paukštynai. Jie galėjo patirti milžiniškus nuostolius. O trumpas jungimas įvyko tokioje vietoje, kur tik išmanantis gali tai padaryti.
Taip pat buvo užgesintos Santaros klinikos.
Aukščiausioji taryba buvo maitinama trimis kabeliais, ten irgi bandyta užgesinti, vienas kabelis buvo atjungtas“, – anų laikų įvykius priminė pašnekovas.
O kokie dalykai dabar galėtų užgesinti Lietuvą, klausiu.
„Sakau jums, kad vienas kartas nemeluos. Vieną dieną mes visiškai užgesinsime Lietuvą, – tokiu įspėjimu pasidalino garsusis energetikas. – Nes negalima pirkti tiek daug elektros energijos. Juk patys pasigaminame tik apie 30 proc. 800 megavatų linija iš Švedijos dirba pilnu apkrovimu. Užtektų jai atsijungti ir visas apkrovimas atitektų linijai iš Latvijos, kuri nuo perkrovos irgi gali atsijungti. Ir liktume tamsoje“.
Gidas ir sodininkas
A. Stumbras garsėja savo žiniomis apie Lietuvą, apie Vilniaus architektūrą.
„Esu tikras, kad reikia žinoti, kur gyveni. Kai atvažiavau į Vilnių, įsijungiau į ekskursijas po miestą, skaičiau knygas, ypač – apie visas bažnyčias. Svečiai pradėjo sakyti, kad esu geras gidas. Vienas iš Maskvos atvykusių energetikų sako savo draugui: „Tu iš Lvovo. Ką tu apie jį gali mums papasakoti? Nieko. Aš leningradietis, bet irgi nieko negaliu papasakoti, tik apie savo specialybę. Ne, taip kalbėti, kaip Stumbras apie Lietuvą, mes nesugebėtume“, – šypsosi ne vieno pagiriamojo žodžio už savo žinias iš svečių sulaukęs pašnekovas.
Kai kuriais dalykais A. Stumbras tikrai negali skųstis. Tarkime, pensija. Lietuvos masteliais ji išties solidi.
„Dirbti reikia, tada ir nesiskųsime“, – sako 56 metų darbo stažą turintis A. Stumbras.
Pokalbio metu jis ne kartą prisipažįsta, kad viena didžiausių jo gyvenimo meilių buvo energetika. Jo nesuviliojo nei žvejyba, nei medžioklė, nei kiti užsiėmimai. Tiesa, draugams buvo juokinga, kai A. Stumbras tapo sodininku. Kai darbe nutildavo telefonai, kurį laiką jis jausdavosi nejaukiai. Negi dabar jau niekam nereikalingas? Bet tuomet sėsdavo į automobilį, vairuotojas nuveždavo porai valandų į sodą ir jis ten atsigaudavo.
Paskutinį kartą ten lankėsi prieš porą metų.
Vaistas nuo rutinos
Klausiu, o kas gi nepatinka dabartinėje Lietuvoje.
„Specialistų paruošimas ir jų kaita, – sako garsiausias Lietuvos energetikas. – Dabar madinga nuolat keisti žmones. Kaip galima taip elgtis? Aš asmeniškai pradėjau susigaudyti visoje sistemoje tik išdirbęs 10-15 metų. O dabar po penkerių metų žiūrėk žmogų jau ir keičia, arba dar vienai kadenciją palaiko ir viskas. Bet tu tik pradedi įsijausti“.
A. Stumbras sako, kad vienintelis dalykas, padedantis nepapulti į rutinos spąstus, yra sau išsikelti papildomi uždaviniai: „Man tai buvo, tarkime, žemės ūkio elektrifikacija. Tai buvo mano arkliukas. O paskui išsikeldavau naujus. Tarkime, gelžbetoninių atramų gamyba“, – gyvenimiška patirtimi pasidalijo Lietuvos energetikos tėvu tituluojamas A. Stumbras.