Gamykla neveikė visą blokados laiką.
Vis dėlto, tuometis gamyklos direktoriui Bronislavui Vainorai Maskvoje pavyko „išmušti“ 3 mln. rublių, tad darbuotojai visą blokados laikotarpį gaudavo atlyginimus.
Po dešimtmečio (1984–1994 m.) praleisto „Mažeikių naftos“ – kuri iš pradžių vadinosi „Nafta“, o dabar – „Orlen Lietuva“ – vadovo kėdėje, B. Vainora ėmėsi verslo.
Šiuo metu „Centrum Hotels“ viešbučių grupės įkūrėjas ir akcininkas B. Vainora, perleidęs generalinio direktoriaus pozicijas savo sūnui Artūrui Vainorai, nemažai laiko leidžia užsienyje, kur turi įsigijęs nekilnojamojo turto.
Lėmė asmeniniai ryšiai
Buvęs „Mažeikių naftos“ vadovas sutiko prisiminti laikotarpį, kai jam teko vadovauti „Mažeikių naftai“ ir papasakoti, ką teko patirti per 2,5 mėnesio, kai bendrovė, negaudama naftos iš tuometinės Sovietų Sąjungos, buvo priversta stabdyti darbus.
– Prisiminkime dienas iki Kovo 11-os ir iš karto po jų. Ar ir anksčiau buvo kokių naftos tiekimo trikdžių, blogų signalų iš Maskvos?
– Iki Michailo Gorbačiovo pradėtos perestroikos naftos tiekimo problemų nebuvo.
„Mažeikių nafta“ tuo metu perdirbdavo daugiau kaip 13 mln. tonų naftos per metus. Naftos tiekimą reguliavo sąjunginė įmonė „Transneft“, kuri buvo pavaldi Naftos pramonės ministerijai („Minnefteshiprom“).
1989 m. įmonėje buvo pradėtas eksploatuoti didžiausias ir sudėtingiausias giluminio mazuto perdirbimo įrenginys KT-1. Jo statybos ir paleidimo metu sulaukėme didelio Lietuvos žaliųjų sąjūdžio pasipriešinimo, tačiau KT-1 buvo paleistas laiku, nesustabdžius įrengimų tiekimo iš sąjunginės Naftos pramonės ministerijos.
Komplekso KT-1 įvedimas į eksploataciją „Mažeikių naftą“ pavertė moderniausia naftos perdirbimo įmone Sovietų Sąjungoje, nes iš mažaverčio mazuto pradėjome gaminti papildomus kiekius benzino, dyzelinio kuro.
Naftos tiekimas pradėjo strigti gerokai prieš blokadą – tiekimo klausimus nuolat reikėjo derinti su Maskva, betarpiškai, tiesiogiai bendraujant su už naftos tiekimą atsakingais žmonėmis.
Laikas buvo labai neramus, Maskvoje gerai žinojo apie Sąjūdį, tad dažnai klausdavo: „Ko jums trūksta? Be mūsų jūs pražūsite.“
– Balandžio 18 dieną Sovietų Sąjunga Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą ir iš karto užsuko kranelius. Kuriam laikui dar turėjote sukaupę žaliavos, kaip vyko įmonės veiklos sustabdymo procesas? Ar iki tol, jums vadovaujant, būta tokių atvejų, jog reikėjo stabdyti gamybą?
– Kai per blokadą buvo nutrauktas naftos tiekimas, įmonė rezervuaruose naftos turėjo tik kelioms paroms. Mat per parą ji perdirbdavo apie 50 tūkst. tonų naftos, o dėl riboto rezervuarų tūrio galimybių sukaupti naftos atsargų nebuvo.
Buvome priversti visiškai sustabdyti gamyklą. Tai – ne elektros lemputė, kurią gali išjungti mygtuko paspaudimu, stabdymo darbai užtruko apie savaitę, tiek pat truko ir jos paleidimas. Mums tai nebuvo naujiena. Teko ir ankščiau stabdyti gamyklą kapitaliniam remontui.
– Ar bandėte kaip nors susitarti su Maskva? Ar turėjote atitinkamų įgaliojimų?
– Po blokados pradėjome ieškoti kitų – ne valstybinių naftos tiekimo šaltinių. Užmezgėme tiesioginius ryšius su Sibiro naftos verslovėmis, kurios veikė Surgute, Kogalyme, Juganske, su valstybine kompanija „Lukoil“.
Su visais šių verslovių vadovais buvau gerai pažįstamas. Anuomet asmeniniai ryšiai lėmė labai daug ką. Pavyko su visais susitarti ir gauti naftos konsignacijos pagrindais, t. y. už gautą naftą atsiskaitydavome pardavę naftos produktus – benziną, dyzelinį kurą, mazutą.
Specialių įgaliojimų sudarinėti naftos tiekimo sutartis neturėjau, buvau gamyklos generalinis direktorius, bet šito užteko, mat naftos verslovių vadovai manimi pasitikėjo.
– Kokią blokadinę Lietuvą prisimenate, kaip į gamyklos sustabdymą reagavo gamyklos darbininkai?
– Blokadinę Lietuvą prisimenu tuščiomis gatvėmis ir keliais. Važiuojant iš Mažeikių į Vilnių sutikdavau vos kelis automobilius. Priežastis buvo aiški – trūko degalų.
Reikėjo išsaugoti įmonės darbininkus, inžinierius, rasti išeitį, kaip sumokėti atlyginimus.
Nuvažiavau į Maskvą, pas tuometinį Naftos pramonės ministrą Nikolajų Lemajevą, paaiškinau situaciją, kurią jis ir taip žinojo. Tuomet egzistavo toks Mokos fondas. Sakau: „Padėkite, reikia žmonėms mokėti atlyginimus“. Pažiūrėjo jis į mane ir sako: „Gerai, aš tau padėsiu, bet tu vis tiek iš mūsų išeisi.“ Turėjo omenyje, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę.
Tuomet atlyginimams skyrė 3 mln. rublių. Šitų pinigų pakako visam blokados periodui.
– Kaip vertinate pirmosios Vyriausybės darbą blokados metu?
– Vyriausybės blokados metu labai daug nuveikė, kad Lietuva išgyventų ir žengtų į priekį. Tačiau naftos tiekimo klausimai, sakyčiau, buvo per daug politizuojami.
Vienintelės rimtos pagalbos vėliau sulaukiau iš premjero Bronislovo Lubio, kuris mane paragino: „Paruošk raštus, kur reikia kreiptis, kad būtų stabiliai tiekiama nafta.“
Pavyko organizuoti pasitarimą pas tuometį Rusijos premjerą Viktorą Černomyrdiną. Jame taip pat dalyvavo naftos tiekėjai, ekonomikos ministrai ir kiti suinteresuoti asmenys. Iš Lietuvos pusės dalyvavo B. Lubys, Energetikos ministerijos atstovas ir aš.
– Lietuva ilgą laiką laukė milijonieriaus Juozo Kazicko pažadėto naftos žaliava užpildyto tanklaivio. Kodėl jis taip ir neatplaukė?
– Blokados metu atsirado įvairių mitų ir pažadų. Vienas jų – mistinis tanklaivis, kuris turėjo išgelbėti Lietuvą. Beje, jeigu tas tanklaivis ir būtų atplaukęs, tarkime, su 100 tūkst. tonų naftos, gamyklai jos būtų pakakę vos dviem paroms.
Tačiau buvo sukeltas ažiotažas – reikalauta, kad gamykla pasiruoštų naftos priėmimui. Tanklaivis turėjo atplaukti į Klaipėdą. Kadangi vamzdžio iš uosto nebuvo, nafta iš ten į „Mažeikių naftą“ turėjo būti gabenama geležinkeliu cisternomis.
Tačiau „Mažeikių nafta“ buvo nepritaikyta naftos priėmimui iš geležinkelio cisternų.
Suprojektavome ir sumontavome sistemą, kuri padėtų priimti geležinkeliu atgabentą naftą. Nežinau, kas nutiko, tačiau kažkas įskundė, kad gamykla nesiruošia priimti mistiniu tanklaiviu gabenamos naftos.
– Jūsų bendražygiai pasakojo, kad turite gerą humoro jausmą. Jie prisiminė, kad kiekviename posėdyje, kuriame jums tekdavo dalyvauti, savo kalbą jūs pradėdavote fraze: „Mažeikių nafta“ – pasiruošusi priimti naftą, tik kada gi tas tanklaivis atplauks?“
– Mane į Vilnių išsikvietė „ant kilimėlio“. Norėjo išklausyti, kaip mes ruošiamės, kas padaryta. Posėdyje dalyvavo Vyriausybės atstovai, Seimo nariai, – visų ir neprisimenu.
Tuomet aš paklausiau: „Prašau man aiškiai pasakyti, kiek naftos atplauks, kokia naftos kokybė, kada tas tanklaivis bus Klaipėdoje, kas iš Lietuvos pusės atsakingas už šią operaciją? „Mažeikių nafta“ yra pasiruošusi – tik duokite startą.“
Mano klausimai beveik visus nuvylė, nes niekas negalėjo į juos atsakyti. Vienintelis šviesios atminties Romualdas Ozolas pasakė, kad privalome tikėti generalinio direktoriaus žodžiais.
– Kaip vertintumėte „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes?
– Gamykla buvo privatizuota be konkurso. Bet visa tai – politika, negaliu komentuoti politinių sprendimų, nes ne viską žinau ir nenoriu į ją veltis.
Ne metalo laužo krūva
2004 metais, pirmojo “Mažeikių naftos” privatizavimo – sandorio su „Williams“ aplinkybes tyrusi laikinoji Seimo komisija B. Vainorą iškvietė į apklausą.
Tada verslininkas tikino, kad, nepaisant sudėtingų aplinkybių, „Mažeikių nafta“ buvo tvarkoma pakankamai sėkmingai ir visą laiką buvo pelninga. Padėtį, esą, apsunkindavo tik kai kurie valdžios institucijų sprendimai, kai, siekiant išlaikyti žemas degalų kainas ar pigiu kuru aprūpinti šilumą gaminančias įmones, nuostoliai buvo kraunami ant „Mažeikių naftos“ pečių.
„Galiu patvirtinti, kad ši naftos perdirbimo gamykla tuo metu ne tik buvo moderniausia visoje SSRS, bet ir tokia išliko iki šiol. Vienintelė problema buvo stabilus žaliavų tiekimas – ji ypač paaštrėjo Sąjūdžio laikais. Kita vertus, tai netrukdė pradėti gaminti neetiliuotą benziną bei europinius standartus atitinkantį dyzelinį kurą, vos tik šie reikalavimai atsirado”, – liudijo B. Vainora.
Jis teigė, kad „Mažeikių nafta“ niekada nebuvo panaši į „metalo laužo krūvą“, kaip kad buvo kalbama sandorio su „Williams“ išvakarėse.
Verslininkas teigė, kad dar 1990-aisiais viena Prancūzijos konsultacinė kompanija buvo atlikusi įmonės turto vertinimą ir nurodė, jog „Mažeikių naftos“ rinkos kaina ne mažesnė kaip 700 mln. JAV dolerių.
Draugystė nutrūko visiems laikams
Ilgainiui privatizuotos „Mažeikių naftos“ akcininkais tapusią amerikiečių „Williams“ kompaniją pakeitė rusų „Jukos“. Kai ši užsitraukė Rusijos valdžios nemalonę ir buvo sužlugdyta, o turtas – nusavintas, 2006 m. liepos 29 d. naftos perdirbimo gamykla Mažeikiuose, po ilgų kautynių rinkoje, buvo parduota dabartiniams jos savininkams – lenkų bendrovei „PKN Orlen“.
Toks sprendimas ne juokais užrūstijo aktyviai dėl jos kovojusią Rusiją. Ilgai laukti nereikėjo – netrukus nutrūko naftos tiekimas vamzdynu „Družba“.
Tokį Rusijos sprendimą politikas Vytautas Landsbergis anuomet pavadino ketvirtąja Lietuvos blokada.
Rusija pateikė versiją, kad naftotiekyje įvyko avarija. Vėliau pareiškė, kad vamzdyno techninė būklė – bloga, todėl juo tiekti naftą į Mažeikius yra nenaudinga dėl didelių remonto išlaidų.
Tuometis Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas teigė, kad „Mažeikių nafta“ jam iš karto išaiškino, jog įvykus naftotiekio avarijai aplink pažeistą vietą tiesiamas laikinas vamzdis, o remontas vyksta nesutrikdžius naftotiekio darbo.
Netrukus Rusijos dienraštis „Novaja Gazeta“ paskelbė „Wikileaks“ paviešintą JAV diplomatinio susirašinėjimo dokumentą, kuriame Amerikos ambasados Maskvoje atstovai svarstė, ar viena pagrindinių priežasčių Rusijai nutraukti naftos tiekimą “Družbos” vamzdynu buvo kerštas.
Pasak minėto dokumento, tuometis Rusijos vicepremjeras Igoris Sečinas, 2006 m. vadovavęs kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybai ir ėjęs pareigas prezidento administracijoje, spaudė naftos kompanijas neteikti žaliavos lenkams parduotai „Mažeikių naftai“.
Lietuva, demonstruodama, kad ji gali puikiai išsiversti ir be naftotiekio, į gamykla Mažeikiuose naftą pradėjo gabenti tanklaiviais, per terminalą Būtingėje, taip pat – per „Klaipėdos naftą“.
„Družba” yra didžiausias naftotiekis pasaulyje, jis buvo nutiestas dar 1960 metais. Bendras jo ilgis – beveik 9 tūkst. kilometrų.
1966 m. per Lietuvą buvo pradėta tiesti „Družbos” atšaka Polockas-Biržai-Ventspilis, kurios ilgis Lietuvos teritorijoje siekė per 87 km. 1979 m. baigta atšaka Polockas-Biržai-Mažeikiai, kurios ilgis Lietuvos teritorijoje 225,5 km. Vėliau ji pratęsta dar 91,5 km, iki Būtingės.
Lietuviškosios naftotiekio atkarpos veikla taip ir nebuvo atnaujinta.