Iškart po Černobylio AE avarijos radiacijos pažeistų teritorijų tyrimais užsiėmusi moteris turi ką pasakyti tiems, kuriems baimę kelia netrukus veikti pradėsianti Astravo atominė jėgainė.
Vieno artimiausių Antano Sniečkaus draugų, generolo Prano Petronio duktė, mokslininkė D. Marčiulionienė leido paminėti ir kai kuriuos faktus, už kuriuos Lietuvos nepriklausomybės laikais jai vos neteko atsisveikinti su moksline veikla.
Sovietinio generolo palikuonė
D. Marčiulionienės tėvas buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas, o vėliau – sovietinės armijos generolas Pranas Petronis.
1941 m. prasidėjus karui jis pasitraukė su sovietine kariuomene ir tapo Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos žvalgybos viršininku, vėliau – divizijos artilerijos vadu. Po karo tapo Minsko karo mokyklos viršininku, o taip pat ėjo aukštas pareigas Babruisko tankų daliniuose. Ten jau netrukus turėjo gauti generolo pulkininko laipsnį, bet jam pasiūlė grįžti į Lietuvą ir tapti respublikos kariniu komisaru.
Dėl jo grįžimo labai tarpininkavo geras jo draugas. Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus. Kariniu komisaru P. Petronis išbuvo penkiolika metų, o po to dar dešimtmetį iki 1986 metų – Tėviškės draugijos valdybos prezidiumo pirmininku.
Pašnekovės tėvas taip pat priklausė Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, ilgus metus buvo LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas.
Mama su mergaite slapstėsi
D. Marčiulionienė sako, kad prasidėjus karui, rusai jos tėvą suėmė ir jis, kaip priešiškos valstybės kariškis, buvo pastatytas prie sienos sušaudyti.
„Bet atsitiktinumas lėmė, kad jis liko gyvas. Jį išgelbėjo kažkoks rusų kariškis, su kuriuo 1940 metais tėtis buvo susitikęs, kai į Vilnių įžengė Rusijos kariuomenė“, – sakė pokalbininkė.
Tuo metu, kai tėvas kovėsi kare, motina su Danute gyveno Kaune:
„Mama dėl tėvo buvo nuolat persekiojama. Ateidavo karininkai, kurie liko vokiečių pusėje. Ji buvo priversta slapstytis, kad nebūtų išvežta į Vokietiją“, – tą metą prisiminė anuomet pirmą dešimtmetį skaičiavusi Danutė.
Ji taip pat prisimena, kaip pasibaigus karui, tėvas grįžo į Kauną. Netrukus ji su tėvu ir mama važiavo į Latviją pasitikti su triumfu į Lietuvą grįžtančios lietuviškosios divizijos.
„Man buvo septyneri. Gerai atsimenu, kai su visa divizija, su sustojimais, keliavome iki Vilniaus. Mes važiavome amerikietiška karine mašina, atsimenu, kaip ir į Vilnių įvažiavome“, – to meto prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Jau po karo gimė dar dvi Danutės seserys.
Sesuo Nijolė Kazlauskienė – taip pat mokslininkė, ji dirba Gamtos mokslinių tyrimų centre. Kartu su ja Danutė yra gavusi valstybinę mokslo premiją.
Jaunesnioji sesuo Jolanta Balčiūnienė dirba gydytoja Santaros klinikose.
Močiutė globojo V. Sladkevičių
Tarp Danutės prisiminimų – ir pažintis su vyskupu, o vėliau kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Ji rodo nuotrauką, kur jos senelės namuose vyskupas krikštija vaikelį – dėdės sūnų, kurio krikštamote tapo dar studentė Danutė.
„V. Sladkevičius, mokydamasis vyresnėse klasėse, gyveno pas mano senelę, kuri, turėdama aštuonis savo vaikus ir būdama našle, priėmė Vincentą ir globojo kaip savo sūnų. Jau būdamas pripažintas, jis Kalėdas ir Velykas leido pas močiutę. Senelė sakė, kad Vincukas turės ją palaidoti. Bet tuo metu, kai ji mirė , V. Sladkevičius buvo tremtyje“, – prisiminė pašnekovė.
Danutė tuo metu jau buvo studentė, o tėvai ir mažesnės seserys gyveno Bobruiske, taigi visas šventes ji leido pas močiutę Žaliakalnyje, ten ir sutikdavo V. Sladkevičių. Tiesa, juos skyrė ir amžius, ir vyskupo statusas.
„Labai šiltas paprastas žmogus buvo“, – sakė pašnekovė.
Po Nagasakio ir Hirosimos – naujos studijos
Danutė pasirinko studijuoti biologiją ir teigia, kad niekada dėl to nesigailėjo.
Aspirantūros studijoms rinkosi radiobiologiją, o tokios specialybės dar Lietuvoje nebuvo.
„Profesorius Boleslovas Styra, atmosferos fizikos specialistas, pradėjo dirbti su gamtiniais radionuklidais, kuriuos galima nustatyti atmosferoje. Jis nutarė, kad reikalinga vystyti naują – radiobiologijos sritį ir pradėti dirbti su radioaktyviomis medžiagomis. Lietuvoje tokių mokslų dar nebuvo. O tai jau buvo aktualu, nes buvo nutikusi Hirosima ir Nagasakis, jau vystėsi branduolinė energetika, buvo pastatytos pirmosios atominės elektrinės“, – pasakojo mokslininkė.
Danutė pasirinko būtent tokias studijas. Kadangi tinkamų vadovų jos disertacijai Lietuvoje nebuvo, ją išsiuntė į Sevastopolį, Pietų jūrų biologijos institutą. Moksliniam jos darbui vadovavo profesorius Polikarpovas, kuris pats buvo ką tik pradėjęs tą sritį tyrinėti. Jis buvo jūrinių organizmų radioekologijos pradininkas.
Tiesa, tarp biologijos mokslų ir aspirantūros ji dar dirbo Arvydų žuvininkystės ūkyje žuvininke. Čia ištekėjo už Vytauto Marčiulionio, pagimdė dukterį Danutę. Po motinystės atostogų nuėjo dirbti į Tiekimo realizavomo valdybą chemike, o tada ir nusprendė, kad toliau nenori tokio gyvenimo gyventi ir abu su vyru nusprendė toliau tęsti mokslus.
Apsigynusi disertaciją ji pradėjo dirbti Botanikos institute. Ten ji įsteigė Radioekologijos grupę, paskui sektorių, paskui – laborotoriją. Ji tapo viso to pradininke.
Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais D. Marčiulionienė apsigynė habilituotos daktarės vardą. Prisimena, kad disertaciją turėjo gintis Botanikos institute, bet tuo metu jai paskambino kažkas ir neprisistatęs pasakė, kad ji keistų gynimo vietą, nes kažkas ruošiamasi sužlugdyti jos gynimo darbą:
„Lietuva, kai tik buvo atgavusi nepriklausomybę, man pradėjo kaišioti kojas, kad buvau generolo duktė. Prasidėjo puolimas. Aš bendradarbiavau su atomine elektrine, buvau tos srities specialistė, mano tyrimai toje aplinkoje prasidėjo dar iki atominės elektrinės statybos. Dar tada pradėjau imti mėginius ir nustatinėti radioaktyvias medžiagas, nustatinėti foninius lygius. Kai jau buvo pastatyta Ignalinos AE, visą laiką dirbau su AE specialistais“.
Danutė prisiminė, kad prie Ignalinos AE buvo įkurdinta jų bazė. Mokslininkai pirmiausia glaudėsi vagonėliuose. Kitaip visas gyvenimas vyko lauke, gamtoje, jie tik miegodavo vagonėliuose. Sovietiniais laikais toks gyvenimas nieko nestebino.
Kiek vėliau buvo pastatyta tyrimo bazė – trys nameliai, skirti Botanikos, Energetikos ir Ekologijos institutams.
„Taigi, dalis mano gyvenimo ir mokslinės veiklos praėjo prie atominės elektrinės“,– konstatavo pašnekovė.
Kuršių marių teršėjai
Tiesa, iki tol D. Marčiulionienė su mokslininkų bendraminčių grupe tyrinėjo Kuršių marias. Jų bazė buvo Juodkrantėje, ten jie praleisdavo daugumą vasarų.
Mokslininkė pasakoja, kad ji tyrinėjo ekologinę situaciją Kuršių mariose, kuri tuomet buvo labai prasta.
„Pagrindinis teršėjas buvo Klaipėdos celiuliozės popieriaus kombinatas. Tai buvo gerokai blogiau už dabartinį „Grigeo“. Atlikome toksikologinius tyrimus, rašėme visur, kad yra didelė tarša, bet sovietmečiu į tokius dalykus niekas nenorėjo reaguoti, nes, matyt, ir galimybių, ir technologijų ką nors pagerinti nebuvo. Kuršių marioms buvo kilęs didelis pavojus. Jas gelbėjo tik tai, kad kai papūsdavo vėjas nuo jūros, į jas patekdavo sūrus vanduo ir jis veikė, kaip savotiška valymo sistema“.
Pasak mokslininkės, dėl Klaipėdos fabrikų sukeltos taršos pradėjo nykti rūšys, kurioms ji ypač kenkia. Juodkrantėje išnyko nitellopsis obtusa – gėlavandenis dumblis. Jis taip pat žinomas kaip žvaigždėtasis akmenslydis. Šie dumbliai užauga daugiau nei 1,5 metro ilgio, yra ryškiai permatomi žali ir turi šakas, augančias šluotelėse nuo pagrindinės ašies. Tai yra kaip indikatorius, kuris parodo, ar vanduo švarus, ar ne.
Dėl šio dumblio mokslininkė kartu su kolege vieną dieną valtele išsiruošė iš Juodkrantės nuplaukti iki Drevernos. Mat, tasai nitellopsis obtusa ten dar buvo išlikęs. Po to gavo daug pylos, nes mariose per dešimt minučių gali pasikeisti oro sąlygos ir moterys galėjo nepasiekti kranto.
Deja, bet dabar Kuršių mariose to dumblio jau nebėra.
Drūkšių ežeras – be gyvybės ženklų
Analogiškus tyrimus ji atliko ir Drūkšių ežere, prie kurios buvo pastatyta Ignalinos AE.
„Kai mes ten nuvažiavome, nei šių, nei kitų dumblių, kurie laikomi ekologiniais indikatoriais, nebuvo likę. Tiesa, Baltarusijos dalyje, mokslininkai dar jo rasdavo.
Apie 2015-uosius, kai IAE jau buvo uždaryta, iš Baltarusijos buvo atvykusi mokslininkų delegacija, kurie tyrė Drūkšių ežero dugno nuosėdas ir ieškojo įvairių vabaliukų. Tai jos buvo be jokių gyvybės ženklų. Bet čia kaltos ne radioaktyvios medžiagos. Drūkšių ežero pagrindinė tarša buvo šiluminė, šilto vandens sukelti pokyčiai. Radioaktyvi tarša ežere buvo minimali“, – sako mokslininkė.
Po Černobylio avarijos
Intensyviausi sausumos tyrimai buvo atliekami po Černobylio avarijos ir jie truko ne vienerius metus.
„Turėjome tyrimų stotis prie Plungės, Varėnos ir Ignalinos rajonuose. Didžiausią taršą nustatėme Plungės rajone, o mažiausią, praktiškai nulinę – Ignalinos rajone. Varėnos rajone – smėlis, ir ten greitai viskas išsiskirstė. Smėlis gi nekaupia radiacijos, nuo jo viskas nuplaukia. Lieka tik tiek, kiek sukaupia augalų šaknys. Po penkerių šešerių metų nieko neliko. O štai Plungės rajone – kitoks dirvožemis, jame – daug organinės medžiagos“, – pasakojo mokslininkė, kuri tokius tyrimus po Černobylio avarijos atlikinėjo beveik dešimtmetį.
Ji sako, kad iš karto po avarijos ir Plungėje, ir Varėnoje buvo pastebimas ypač didelis radioaktyvumas, didelė cezio, stroncio koncentracija, bet Varėnoje smėliui talkinant greitai viskas išsivalė, o Plungėje jis laikėsi ilgokai.
Apie Černobylio avariją mokslininkė teigia greitai sužinojusi, nors irgi ne taip greitai, kaip būtų reikėję.
Šeštadienį, iškart po avarijos, ji su vyru, kaip ir daugelis lietuvių, kapstėsi sode.
„Pirmadienį Fizikos institute jau visi žinojo, kad kažkas nutiko. Kai tik tą dieną fizikai nuiminėjo radiacinį foną fiksuojančius filtrus ir išsigando. Iš pradžių galvojo, kad klaida, o tada – kad kažkas nutiko Ignalinos AE. Ir visa informacija sklido tik iš lūpų į lūpas.
Tuoj pat paskambinau seserims, pasakiau, kad vaikų neleistų į darželį ir jokiu būdu nevestų jų į lauką. Pradėjome aiškinti, kad negalima langų atidarinėti, kad būtina skalbti užuolaidas. Juk pagrindinis kaupėjas buvo tos sintetinės užuolaidos, kurios kabo ant mūsų langų. Jos įsielektrina ir traukia visokias daleles. Ir jeigu kada nors, neduok Dieve, koks nors įvykis nutiks Astrave, tai žinokite, kad jūsų namuose pirmiausia viską surinks tos užuolaidos“, – įspėjo mokslininkė.
Ji prisimena, kad pradėjus aplinkiniams pasakoti, kaip viskas yra negerai ir ką daryti, kad jokiu būdu nesėdėti ant žolės, jos nešienauti, kad soduose mažiau leisti laiko, iš karto prisistatė saugumiečiai:
„Jie pasakė, kad jei ir toliau skleisime panašią informaciją ir gąsdinsime žmones, mums blogai baigsis.
Įsivaizduokite, atvažiuoju į Botanikos institutą, o ten kaip tik nuiminėja tinką nuo sienų. Ką tik po Černobylio avarijos, o visas institutas paskendęs dulkėse, visi jomis kvėpuoja, nes kažkam svarbiau remontas. O ant to tinko visos dalelės nusėdusios. Šaukiau, grūmojau, bet kažkam atrodė, kad tik paniką keliu. O tame institute dirbo ir mano vyras. Jis mirė nuo vėžio. Gal ne konkrečiai nuo radiacijos, bet mokslininkų seniai nustatyta, kad ji pagreitina vėžinius, skydliaukės susirgimus.
Pamenu, po kiek laiko į Vilnių atvyko amerikietis mokslininkas, kuris pradėjo mus kaltinti, kad tylėjome. Atsistojau ir pasakiau, kokia toji buvo organizacija, kuri visus greitai nutildė. Jam tokie dalykai nebuvo suprantami, o štai mums net labai“, – su nuoskauda kalbėjo mokslininkė.
Ji sako, laimė, kad tą mirtiną debesį nuo Lietuvos nunešė pro šalį. Gegužę jis grįžo atgalios, bet jau kiek apsilpęs. Ir būtent tada Lietuva gavo didesnę radiacijos dozę, bet jau žmonės žinojo, kas vyksta.
Slapta išsivežė mėginius
Tais pačiais metais po Černobylio avarijos D. Marčiulionienė iškeliavo į konferenciją, kuri vyko Kijeve. Ten susirinkusiems buvo konkrečiai pasakyta, kur galima vaikščioti, o kur – ne. Nebuvo galima žengti nė žingsnio į šoną, eiti tik šaligatviais, kurie buvo plaunami:
„Kijevas buvo ypatingai užterštas. Buvo renkami lapai nuo medžių, nes visi jie buvo radioaktyvūs“.
Po dešimties metų, dar tuomet, kai turistų ten neįleisdavo, su grupe mokslininkų iš viso pasaulio ji apsilankė Černobylyje. Sako, kad labiausiai ją pribloškė, kad nepamatė nė vieno paukščio. Paukščiai, pasak jos – vienas stipriausių taršos indikatorių.
Iš griežtai saugomos teritorijos mokslininkė slapta parsivežė rinkinį Pripetėje prisirinktų mėginių – labiausiai radiaciją kaupiančių samanų, grunto, vandens, pušų spyglių ir kitų pavyzdžių. Jai buvo svarbu patyrinėti augalų genetinius pokyčius.
„Įsitikinau, kad radioaktyvios medžiagos skatina augalų gigantizmą. Iš pradžių ne visi mokslininkai su tuo sutiko, bet laikas parodė, kad tai tiesa“, – sako mokslininkė.
O man, daugiau kaip prieš metus aplankiusiai Černobylio teritorijoje, belieka mokslininkei tik antrinti – žemuogės ten buvo braškių dydžio, Pripetėje augantys beržai ir pušys savo ūgiu neretai prašaudavo penkiaaukščius namus, o balandos – žmones.
Paklausta apie Astravą ir jos keliamas grėsmes, moteris sako:
„Prieš baigdama savo darbinę karjerą su mokslininkais važiavau prie Baltarusijos pasienio ir ėmiau mėginius, kurie galėtų tapti išeities tašku ateities kartoms. Kad būtų galima užfiksuoti, kas buvo tuomet, kol elektrinė dar neveikė.
Manau, jeigu elektrinė veiks švariai ir be jokių avarijų, tai jokio pavojaus nėra. Juk ją statant buvo panaudotos naujausios technologijos, įvertintos visos ankstesnės pamokos. Baltarusiai gi nežino, į kurią pusę vėjas pūs, jeigu nutiks avarija. Taigi, man atrodo, kad dabar tiesiog reikia kartu atlikinėti stebėseną ir laiku viską fiksuoti, nes jei mes juos ignoruosime, jie gali mums ne viską pasakyti. Juk dabar galutinai įsitikinome, kad pas juos gi dar baisiau nei sovietų valdžia“.
Kaip teigia D. Marčiulionienė, ji pasisakė prieš pirmalaikį Ignalinos AE uždarymą, o vėliau – už naujos elektrinės statybą, nes ji tikra, kad branduolinės jėgainės taršos požiūriu yra daug švaresnės už tas, kurios yra anglimi, ar dujomis kūrenamos.
Prisimenant Černobylį, ji papasakojo apie garsųjį naujausio filmo „Černobylis“ herojų ir realų mokslininką Valerijų Legasovą. Ji prisiminė, kaip jis lankėsi Vilniuje ir Mokslų akademijoje pasakojo apie atominę energetiką:
„Buvau toje konferencijoje ir pati girdėjau pranešimą, kurio metu jis aiškino, kokia atominė energetika yra saugi ir kad tokių jėgainių avarijos tikimybė yra viena prie tūkstančio. Asmeniškai man gaila to žmogaus, nes jis tikrai tikėjo tuo, ką kalbėjo“.
Nomenklatūrinio gyvenimo skonis
Pokalbio pabaigoje mes vėl grįžome prie to gyvenimo, kurio jai teko ragauti anuomet, sovietmečiu. To, kurį mes vadiname nomenklatūriniu sovietiniu gyvenimu.
Kai mano pašnekovė įsikūrė naujame bute, A. Sniečkus su žmona atėjo švęsti įkurtuvių.
„Turniškėse visą vasarą mes gyvendavome viename name: mūsų šeima – pirmame aukšte, jis – antrame. Palangoje, vyriausybiniuose namuose irgi gyvendavome kartu. Būdavo šaukia: „Danute, jau yra vakarienė“, – prisimena pašnekovė.
Ji prisimena, kad maistas buvo tiekiamas iš vienos sanatorijos.
„Mes kartu žaisdavome stalo tenisą, – sako pokalbio metu kartu buvusi mokslininkės duktė, menotyrininkė Danutė. – Jis jau tuo metu turėjo žingsniamatį. Aš jį vaikydavau kaip reikiant, kad jis kuo daugiau tų žingsnių padarytų, kad kuo daugiau judėtų“.
D. Marčiulionienė prisiminė, kaip vieną vakarą ji kartu su vyru ir A. Sniečkumi bei jo žmona išėjo pasivaikščioti:
„Vakaras, tamsu, nors į akį durk, Palangos parkas, mes keturiese ir jokios apsaugos. Negana to, kad Antanas eitų pagrindiniais kelias, bet ne – kažkokiais šunkeliais. Mano vyras ir sako: „O jeigu kas nors dabar įvyks, ką mes darysime?“ O Antanas eina ir kaip niekur nieko“.
Danutė pasakoja, kaip Turniškėse A. Sniečkus mėgo savo darže kapstytis:
„Ateina Ringaudas Songaila – CK sekretorius. Prašo, kad nueičiau ir pasižiūrėčiau, kokia A. Sniečkaus nuotaika, ar gali jis į akis lįsti ir su juo pasikalbėti. Einu į žvalgybą. Daržą buvome pasidalinę, tai ir aš ten pasikrapštau. Jis jau kalbina mane, vadinasi, nuotaika gera“.
Gerai pažinojusi šį žmogų, mokslininkė tvirtina, kad šis žmogus buvo principingas ir anuomet daug padaręs, kad būtų išsaugotas lietuviškumas.
„Jis viską padarė, kad prie Lietuvos nebūtų prijungtas Kaliningradas. Jei būtų tai padaryta, vargu, ar būtume atgavę nepriklaudomybę. Kaliningrado rusai būtų priešinęsi taip pat, kaip Donbaso, Donecko rusai. Dar vienas pavyzdys. Vienas CK sekretorius į Lietuvą visada būdavo atsiųstas iš Maskvos. Paskutinis buvo toks Valerijus Charazovas. (Šis žmogus vykdė rusinimo politiką Lietuvoje. 1972 m. susideginus Romui Kalantai, jis buvo vienas jėgos panaudojimo prieš demonstrantus Kaune iniciatorių. Vėliau Lietuvoje organizavo šmeižto kampaniją prieš Aleksandrą Solženicyną. Vėliau jis tapo Leonido Brežnevo patarėju – red.). Jeigu A. Sniečkus važiuodavo medžioti ar žuvauti, tai visada – tik atskirtose zonose. Buvo mirtina takoskyra: vieta – V. Charazovui, ir vieta A. Sniečkui, ir jo kompanijai, kurioje dažnai būdavo ir mano tėtis, kuris buvo kompanijos žmogus, puikiai palaikė pokalbį, turėjo gerą jumoro jausmą “, – pasakojo garsi mokslininkė ir anų laikų liudininkė.