Šio restorano kieme, po pušimis ir susėdame pasikalbėti apie žinomai verslininkei svarbius dalykus.
Pirmosios privačios medicinos įstaigos Lietuvoje – Baltijos ir Amerikos klinikos – savininkė I. Malinauskienė, kadaise joje dirbusi samdoma darbuotoja, patikina nesuprantanti tų žmonių, kurie per gyvenimą eina aimanuodami.
Jos gyvenimo programa buvo ir yra kitokia. Alkis gyvenimui, alkis verslui veda kitų nepramintais keliais. Ir iš pirmo žvilgsnio – pavydėtinai sėkmingai.
– Ruošdamasi susitikimui perskaičiau ne vieną jūsų interviu. Juose tiek pozityvaus žvilgsnio į gyvenimą ir tiek sėkmių – pradedant šeima, baigiant verslu, kad peršasi mintis, jog jūsų kelias vien tik rožėmis klotas. Bet juk taip nebūna: kažkas nepasiseka, kažkas nuvilia?
– Pozityvumas man yra labai svarbus gyvenime – jis mane visada veda į priekį.
Į viską stengiuosi žiūrėti pozityviai ir eiti į priekį su gera emocija.
Negatyvas atima energiją ir tada nelieka jėgų niekam kitam. Todėl aš vengiu prie jo net liestis. Sakoma: „Duokit pavyzdžių“. Tai ir duokime tų teigiamų, gerų pavyzdžių.
– Tas pozityvas šiame sutvarkytame pušyne, restorano viduje – kaip ant delno. Visi restoraną puošiantys daiktai jūsų supirkti, interjeras pačios sukurtas. Iš kur tas talentas pamatyti, atrasti ir padėti daiktus į tą vietą, kur atrodo niekas kitas ir negalėtų ten tikti, ar tinkamoje vietoje pasodinti tinkamą gėlę?
– Tiek interjeras ir tinkamai sudėlioti daiktai, tiek skoningas aprangos stilius man irgi yra savotiškas menas.
Nors pati esu labiau tiksliųjų mokslų asmenybė, bet ilgainiui atradau savyje kūrybos gyslelę.
Pajutau, kad kūryba, erdvės užpildymas prie jos derančiais elementais, formomis man suteikia didelį malonumą.
Man ypač patiko šio restorano kūrybinis procesas. Jis įdomus jau vien tuo, kad jį supa įkvepianti gamta – šimtus metų skaičiuojančios pušys, čiulbantys paukščiai. Ji leidžia pasisemti neįvardijamos, neapčiuopiamos energijos. Gamta man yra labai svarbi nuo pat vaikystės, nors gimiau mieste, Kaune. Tad, ir kurdami restoraną, išsaugojome pušis, augmeniją.
– Smalsu, kodėl kiekvieną sezoną kone visą interjerą pakeičiate ir pritaikote prie esamų oro sąlygų ir gamtos diktuojamų spalvų? Juk tai reikalauja daug laiko, darbo ir papildomų investicijų?
– Aš mėgaujuosi kurdama. Man patinka keisti šio baro-restorano aplinką bei interjerą, įliejant visa tai į gamtą. Kiekvienas metų laikas yra savaip gražus, įdomus ir tuo pačiu labai kontrastingas. Bet tai mane ir žavi, kad besikeičianti gamta man leidžia dar labiau į ją įsilieti ir atrasti prie jos derančias interjero spalvas, detales bei formas.
Mėgstu augalus, tad man smagu matyti, kaip jie auga, keičiasi jų forma, spalvos. Tai teikia didelį malonumą, atgaivą sielai.
– Matau ir lietuviškų detalių, tarkime kompozicijas iš rąstų, bet didžioji dalis daiktų parsigabenti iš užsienio. Tai kiek čia to lietuviškumo be pačios aplinkos?
– Aš pati širdyje esu didelė lietuvė. Niekada nenorėčiau išvažiuoti gyventi kitur, myliu savo šalį ir noriu kurti čia, o ne kažkur svetimoje žemėje.
Esame turėję ne vieną sodybą, tai jose buvo daug lietuviškų detalių, o čia norėjosi atverti fantazijai duris. Dizainas juk toks įvairialypis ir nenusakomas. Kūrybiškam žmogui norisi jo visokio. Kita vertus, vienu gyvenimo periodu atrodo viena kryptis labiau priimtina, kitu – jau visai kita. Viskas kinta. Juk net ir mūsų skonio receptoriai gyvenimo eigoje keičiasi. Norėjosi kažko kitokio, tad į lietuvišką gryčią atvežiau egzotikos ir tas suteikė šiai vietai išskirtinumo. Man smagu, kai čia užsukę svečiai nustemba, kartais net aikteli ir patiria geras emocijas. Man tai yra svarbus mano darbo įvertinimas.
Norėjosi, kad žmonės, kurie skuba, bėga, būdami mieste, atitrūktų nuo įtemptos kasdienybės ir bent akimirkai užsuktų į gamtą. Vos keli žingsniai ir jau esi kitoje aplinkoje.
– Ar įsigydama šį sklypą ir namą jau galvojote apie restoraną, ar tik kaip apie sporto aikštyną?
– Ne, tikrai to negalvojau. Tik nenorėjau, kad tokioje gražioje vietoje atsirastų dar vienas didelis pastatas, apjuostas betonu.
O idėja apie restoraną atsirado daug vėliau. Praėjo keletas mėnesių ir staiga pagalvojome, – o kodėl gi ne, juk namas yra, tereikia tik jį sutvarkyti, nes pati namo forma be galo įdomi. Jei tai būtų buvęs primityvus statinys, gal ir nebūtume nieko panašaus darę. Bet jis buvo kitoks.
– Žinome nemažai pavyzdžių, kai garsūs žmonės atidarė savo restoraną, kurį laiką jis gyvuodavo, netgi tapdavo traukos vieta, bet vieną dieną ant jo atsirasdavo spyna. O jūsiškiui, dar nespėjusiam įsivažiuoti dar driokstelėjo karantinas. Kaip atsilaikėte?
– Sakyčiau, kad mūsų atveju nutiko netgi priešingai. Prasidėjus karantinui mes labai greitai persiorientavome į kitokią koncepciją – supratome, kad turime gaminti maistą išsinešimui.
Restorano kūrimo eigoje įsigijome picų kepimo krosnį, kurios nenaudojome, tad atsirado proga ją užkurti ir padėti kepti tikras neapolietiškas picas. Mūsų klientai tai įvertino, kolektyvas vos spėjo gaminti. Taigi, mes sėkmingai išgyvenome karantiną.
Svarbiausia, kad darbuotojai norėjo dirbti. Mačiau tą didelį norą ir susikaupimą naujam restorano gyvavimo etapui. Jeigu nebūtų to noro, tai gal tikrai būtume pasirinkę lengviausią kelią – uždaryti restorano duris. Daug kas taip ir padarė. O mes nusprendėme nepasiduoti. Netgi atvirkščiai, pradėjome dirbti visas savaitės dienas. Krūvis buvo nemenkas, buvo daug nežinios, neaiškumo, bet žmonės suprato, kad reikia palaikyti tuos, kurie dirba ir stengiasi. Turėjome nemažai užsakymų ir vos spėjome suktis.
O kai baigėsi oficialusis karantinas, atidarėme lauko terasas. Oras mums buvo palankus, teritorija didelė, taigi visiškai atitikome saugaus atstumo reikalavimus. Žmonės buvo išsiilgę bendravimo, buvimo kartu, tai vos spėjome priiminėti rezervacijas.
– Čia kūryba alsuoja kiekvienas kampelis. Esate sakiusi, kad ir klinikoje esate kūrėja, vystytoja. Kaip būnant vadove lydere išsaugoti tą kūrybos gyslelę?
– Kai esi lyderis, suvoki, kad viskas priklauso nuo to, kokią kryptį pasirinksi, kuria viskas ir judės. Vadovas prisiima visą atsakomybę ant savo pečių.
Kūryba versle prasideda nuo idėjos. Jei ja tiki, ieškai būdų ir resursų ją įgyvendinti. Labai svarbu turėti stiprią ir patikimą komandą, kuriai galėtum deleguoti, paskirstyti užduotis ir kartu pasidžiaugti rezultatais.
– Kokia ta aplinka, kur jums geriausia mąstyti, priimti sprendimus, veiklos kryptis?
– Mano sprendimai gimsta bet kur ir bet kada. Jie gali gimti ir naktį, ir važiuojant automobiliu, ir būnant darbe, ir gamtoje. Kiekvieną dieną atsiranda daug įdomių idėjų ir sprendimų. Mano pagrindinis darbo kriterijus yra greitis. Ir medicinoje tai yra labai svarbu.
Aišku, būna situacijų, kai tu nerandi sprendimo, bet tuomet ieškai kitų kelių. Negali būti padėties be išeities.
– O tai jums teikia didelį pasitenkinimą? Tarkime, parašau straipsnį ir jeigu jis vykęs, jaučiu kūrybinį džiaugsmą. O kaip yra versle?
– Taip, tokį neapčiuopiamą jausmą ir aš jaučiu. Stengiuosi gyventi taip, kad dienos pabaigoje sau pasakyčiau, kad šiandien nuveikiau daug, tad diena nepraėjo veltui.
Tiesa, būna dienų, kurias vadinu kūrybinėmis atostogomis, kai darau tik tai, kas man malonu.
– Prieš metus įsigijote ypatingą Vilniaus architektūros statinį – kultūros paveldui priklausantį namą vadinamojoje Montvilos kolonijoje ir džiaugėtės, kaip bus įdomu jį restauruoti ir įrengti. Kaip sekasi su tais darbais?
– Išties, tai vienas unikaliausių pastatų Vilniuje, įsikūręs anapus Lukiškių aikštės šalia Užsienio reikalų ministerijos.
Šiuo metu laukiame įvairių leidimų. Jie stringa nepriklausomai nuo mūsų.
Turime unikalų kultūros paveldo statinį, kuriam norime suteikti antrą gyvenimą, išsaugant ir atkuriant visą jo istorinį palikimą, tačiau susiduriame su įvairiomis kliūtimis. Niekaip nerandame kalbos su atsakingomis institucijomis. Projektas paruoštas jau seniai, esminis planas yra, bet dabar mes sėdime ir laukiame. Viliuosi, kad kitų metų vasaros pradžioje visi darbai bus atlikti. Manau, kad visos kliūtys bus įveiktos, bei miestiečiai galės džiaugtis dar vienu atstatytu unikaliu kūriniu.
– Baltijos ir Amerikos klinika yra gavusi leidimą gydyti COVID-19. Kaip sekasi su šia misija ir kokius sunkumus teko įveikti? Ar sunkiai gavote leidimą?
– Leidimą gavome ne iš karto. Buvo nesuprantama, kodėl tokiomis karo lauko sąlygomis, kai visi turime susitelkti ir geriausiai išnaudoti tai, ką turime, iš pradžių į mus niekas nesikreipė. Juk klinikoje yra sukurta atitinkama infrastruktūra, turime pastatą, reikiamą personalą, visas reikalingas licencijas. Reikėjo tik atlikti minimalias korekcijas, kad atitiktume gydymo nuo koronaviruso reikalavimus.
Tokią situaciją visi išgyvenome pirmą kartą, tad natūralu, kad ir mūsų šalies valdžia turėjo nemenkų iššūkių. Sumaištis buvo didelė, o reikėjo priiminėti skubius ir gerai apgalvotus sprendimus.
Džiaugiamės gavę leidimą gydyti diplomatinio korpuso narius. Tai mums buvo savotiškas įvertinimas, kad esame pajėgūs prisidėti prie situacijos suvaldymo ir padėti sergantiems.
– Ar diplomatams irgi prireikė jūsų paslaugų?
– Prireikė. Man tik gaila, kad santykis tarp valdžios, valstybinio ir privataus sektoriaus nėra toks glaudus, koks turėtų būti. Norisi turėti partnerystę, kad esant ekstremaliai situacijai kartu galėtume priimti sprendimus ir veikti išvien.
Juk iš verslo valstybė gauna didžiulę naudą, o sukurti sėkmingą verslą reikia daug pastangų. Sėkmė tai yra didelio, metų metais įdėto triūso, bemiegių naktų ir streso rezultatas.
– Sunku suvokti, iš kur jums atsirado tiek drąsos plynoje vietoje statyti kliniką, imtis sudėtingo medicinos verslo arba girioje atidaryti restoraną.
– Yra ne vienus metus formuota verslo nuojauta, – tiesiog jauti, kurioje vietoje, kas ir kaip gali įvykti.
Nauja sritis – nauja rizika. Nežinai srities ir nežinai, kaip tu galėsi ten darbuotis. Tik žinau, kad visada ieškosiu išeičių, galvosiu, mąstysiu. Jeigu kažkas nesiseka, galvosiu, ką reikia daryti, ką reikia pakeisti, ką reikia patobulinti.
Prisipažinsiu, iš pradžių buvo sunku suburti restorano komandą, tačiau dabar jau viskas sustyguota.
Jeigu nori būti išskirtiniu, kokybės kartelė turi būti užkelta, o kad ją pasiektum yra būtinas reiklumas. Mes neturime tikslo būti tik vienais iš daugelio, mūsų tikslas – būti išskirtiniais. Atėjęs klientas turi matyti, kad mes kitokie. Praeina nemažai laiko, kol viskas atranda savo vietas. Bet svarbiausia, kad žmogus norėtų dirbti ir dirbtų kaip sau.
– Sakote, kad žmogus turi norėti dirbti. Kokius reikalavimus keliate savo darbuotojams, kokių dalykų jam neatleistumėte?
– Be jokios abejonės turi būti darbo rezultatai. Jeigu darbuotojas pradeda daryti daug klaidų, jei nesusitelkia į tai, ką daro, jeigu nesistengia, tada matau žmogų, kuris nenori eiti į priekį, nenori tobulėti. Nėra taip, kad atėjo dirbti ir jau visiškai tobulas. Bet jei jis nėra tobulas atitinkamai pozicijai, tai turi daug labiau stengtis, kad būtų įvertintas.
Vis dažniau susiduriu su tuo, kai žmonės save pervertina. Darbo pokalbio metu žmogus vienaip apie save pasakoja, o jau po dviejų trijų savaičių prasideda kitos kalbos.
Šalia manęs turi būti stiprios, norinčios daug nuveikti asmenybės.
– Buvo etapas, kad kai bandėte kiek pasitraukti nuo aktyvaus, kasdieninio vadovavimo verslui. Kokių patirčių ir suvokimą tai davė?
– Dabar klinika yra gerose rankose. Tačiau nėra taip, kad sustojau ir nedirbu, tik turiu laisvesnį grafiką. Galiu vieną dieną dirbti iki nukritimo, o kitą dieną sau leisti kažkur išvykti, arba skirti laiko jėgoms atgauti.
Esu darboholikė ir manau, kad niekada taip nenutiks, kad neturėsiu veiklos.
– Smalsu, kokia ta jūsų tradicinė darbo diena. Kaip ją pradedate, kokius ritualus turite?
– Ilgai naktinėju. Einu miegoti apie vidurnaktį ir vėliau. Man svarbu nuveikti tai, kas tą dieną suplanuota.
Vasaros metu stengiuosi skirti laiko pasižvalgyti, pasigrožėti gamta. Mano namus supa gamta, taigi net valgydama pusryčius kieme grožiuosi rytmečiu, mėgaujuosi čiulbančiais paukščiais.
Ir vis dažniau savęs paklausiu, kodėl reikia visą laiką skubėti ir nespėti pasidžiaugti tuo, ką sukūrė pati gamta.
– Garsėjate aistra kelionėms. Ką nuveikėte karantino metu, kai kelionės nebuvo įmanomos?
– Buvo planų, bet negaliu skųstis, kad jie sugriuvo. Žinote, gyvenime nėra kada skųstis, reikia prisitaikyti prie situacijos. Buvo labai dėkingas periodas, nes tuo metu atėjo pavasaris, dabar vasara. Kai visa tai regi niekur neišvykdamas, irgi nėra blogai. O juk tuo metu galėjome išvykti į ne vieną kelionę ir viso to nematyti.
Šiemet dažniau važinėjome į sodybas, į Nidą, kuri yra nuostabus gamtos kampelis.
– Iš kur atėjo tas alkis darbui, alkis gyvenimui, sugebėjimas juo mėgautis pilna burna?
– Aš tai pavadinčiau alkanos kartos bruožu. Negaliu sakyti, kad mano vaikystė buvo su nepritekliais. Ji buvo normali. Nebuvo tų minčių, kad labai kažko trūktų, kad kažkas gali būti kitaip.
Baigiau mokyklą jau prasidėjus pokyčiams Lietuvoje. Ir pačios gyvenime jų buvo nemažai. Studijavome, ėjome į priekį, išsirinkome antrąsias puses, atsirado vaikai. Buvome jauna šeima, buvome viskam alkani. Matėme, kad užsienyje daug kas yra kitaip, – žmonės turi namus, sodybas, verslus. Jie kitaip džiaugiasi gyvenimu. Ir mums norėjosi keliauti, įsigyti tai, ko norisi, nueiti į restoraną, paskanauti gero ir gražiai patiekto maisto, pasimaudyti šiltoje jūroje. Buvo daugybė dalykų, kuriuos norėjosi išbandyti. Bet tam reikėjo pinigų. Todėl pradėjau galvoti, kaip visa tai sudėti į visumą. Tik neįsivaizduoju, kaip be darbo būtų įmanoma visa tai sukurti.
– Prisiminkite akimirką, kaip ir kodėl atėjote dirbti į Baltijos ir Amerikos kliniką? Kaip susidūrė jūsų keliai su klinikos įkūrėju ir tuometiniu jos savininku Kennethu Leavittu?
– Man kažkas pranešė, kad yra tokia klinika, kuri ieško reikalingo specialisto. Sako, gal tu nori pabandyti? Tai aš ir pabandžiau.
Tada galvojau, kad jei tu dirbi su kažkuo, tai turi prisitaikyti prie situacijos, įsiklausyti ir išgirsti, ko iš tavęs tikisi. Tai buvo 1997-ieji. Kai pirmąją darbo savaitę paklausiau to paties klausimo, man buvo pasakyta, kad to paties atsakymo antrą kartą nekartos. Tada daug ką pradėjau suprasti ir prisitaikiau.
Buvo daug dalykų, kurių absoliučiai nežinojau. Buvau tik ką po studijų, ir turėjau begalinį norą dirbti. Dirbau daug, neskaičiuodama valandų.
– Šeima nuo to nenukentėjo?
– Pastaruoju metu yra labai sureikšminama šeima. Nesakau, kad tai yra blogai, bet tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas – arba renkiesi tik ją, arba viską derini. Jeigu žmogus negali be darbo, tu jo nesustabdysi. Tarkime, jeigu yra nepadarytų darbų, tai aš blogai jaučiuosi. Tai geriau imu ir darau.
Sūnų gimdžiau šeštadienį, o penktadienį dar dirbau. Nėštumas – gi ne liga. Pagimdžiau, buvo gruodžio pradžia, o jau nuo sausio vėl buvau darbe. Tais laikais buvo daug tokių moterų. Niekas nenorėjo prarasti pozicijų, nes už nugaros laukė potencialūs konkurentai, kurie jas galėjo perimti. O jei nenori jų užleisti, turi rinktis. Buvo daug bemiegių naktų, tačiau jauni žmonės gali didelius krūvius pavežti.
Labai daug ko išmokau iš klinikos įkūrėjo. Jis man sudėliojo verslo pamatus. Kas tu esi kaip darbuotojas, koks tu gali būti potencialus vadovas. Šalia savęs mačiau puikų vadovavimo pavyzdį. Taip pat tai buvo geras užsienio verslo ir kultūros pavyzdys. Tarkime, kad ir atitinkamas požiūris į labdarą. Žinau nemažai lietuvių verslininkų, kurie bet kokį labdaros prašymą iš karto atmeta. O aš iš K. Leavitto išmokau atrasti galimybių padėti.
– Esate sukūrusi darbo vietas didelei medikų komandai. Lietuvoje mušama pavojaus varpais, kad emigruoja daug medikų, kad gali nelikti kam dirbti. Ar jūs, kaip klinikos savininkė, tą jaučiate?
– Jaučiu jau nuo tada, kai tik pradėjau dirbti. Ir iki šiol noriu jiems suteikti tokias sąlygas, kad jie pasiliktų Lietuvoje. Visada sakau, kad medikas turi gauti orų atlyginimą. Mes galime suteikti jiems sąlygas dirbti ir uždirbti. Todėl manau, kad mūsų egzistavimas yra didžiulis pliusas. Kuo daugiau bus privačių klinikų, tuo bus didesnis pasitempimas ir ėjimas į priekį.
– Ką jums reiškia pinigai?
– Man svarbu žmonių santykiai ir pasitenkinimas tuo, ką darau kasdien ir vis dar sugebu stebinti tiek save, tiek aplinkinius. Kūrybingas darbas man geriau nei tuščias laisvalaikis.
Pinigai ateina patys. Jie sugrįžta jau kaip atpildas už tavo idėjas ir triūsą. O tu dirbi atsižvelgiant į tai, koks yra tavo siekis. Mano siekis buvo ir yra parodyti ir sau, ir kitiems, ką aš galiu sukurti, o ne tai, kiek galiu uždirbti.
Kai ėmiausi šio restorano, žmonės atkalbinėjo, sakė, kad bus labai nuostolinga. Bet žiūrint kaip vertinsi? Čia pabūname ir su savo darbuotojais, čia mielai užsuka ir mūsų pacientai. Taigi, ši vieta tai nėra vien tik finansų lentelė, kurioje žymima, kiek įdėjai ir kiek atsipirko. Ši investicija atsiperka įvairiomis prasmėmis. Nes čia sukūriau ne tik gražią jaukią aplinką, darbo vietas, bet ir tikiu, kad suteikiau postūmį ir įkvėpimą kitiems žmonėms, siekiantiems žengti pirmyn.