– Ar nemanote, kad stipriai vėluojame priimdami sprendimus ne tik kovodami su pandemija, bet ir bandydami gelbėti verslą bei visuomenę?
– Taip teigti negaliu, nes sprendimus priimti nėra taip lengva. Aš žiūrėčiau kitaip. Ekonomika yra ir darbas su žmonėmis, jų psichologija, emocijomis.
Manau, kad Lietuvai reikėtų aiškaus, lengvai suprantamo plano, kuriame būtų numatyta, kas ir kaip bus daroma. Šio dalyko pasigedau jau anksčiau, dar prieš kelias savaites, kai buvo žadami milijardai, kuriuos įlies į šalies ekonomiką.
Prieš porą savaičių Vyriausybė patvirtino ekonomikos skatinimo ir pagalbos verslui planą, tačiau tik šį pirmadienį prabilta, kad bus teikiamos garantijos paskoloms, remiamas verslas.
Manau, jog dvi savaites mes jau praradome. Priešingai – dabar jau girdžiu, kad mes neskubėsime skolintis, pažiūrėsime, kaip čia viskas klostysis. Dabar turime veiksmų, kurie numatyti balandžio, gal birželio mėnesiams, paletę. Bet situacija neįprasta, todėl tiek delsti negalima.
Mes, ekonomistai, pasikalbame, kad reikalingi tikrai greitesni veiksmai, jog žmonėms būtų pademonstruota, kas yra ir bus daroma. Mums reikia numatyti nors kelis žingsnius į priekį. Taip pat žiūrėti, ką daro kitos šalys ir naudoti geriausią jų taktiką.
– Viena sudėtinių Vyriausybės ekonomikos skatinimo ir pagalbos verslui plano dalių buvo įmonių likvidumo užtikrinimas. Tam numatyta daugiau nei 1 mlrd. eurų, iš kurių didžiausia suma bus skiriama garantijoms. Valstybė verslą gelbės trimis priemonėmis: atsiras paskolų atostogos, bus suteikiamos garantijos skolinantis bei paskolos. Kaip vertinate tokį planą?
– Man tenka nemažai bendrauti su Šveicarijoje dirbančiais žmonėmis. Šios šalies Vyriausybė ėmėsi skubių veiksmų nepaisydama jokios. Ji garantavo, kad įmonės iš bankų gali pasiskolinti penkeriems metams už nulines palūkanas, 10 proc. nuo įmonės apyvartos. Jau tą pačią dieną, kai buvo priimtas toks sprendimas, keliasdešimt įmonių pasiėmė šias paskolas. Tai buvo vienos dienos veiksmas.
Pas mus bus duodama po kažkiek laiko, bet kol kas dar žiūrima, kokia gi toji situacija, vertinamas įmonių mokumas, tikrinama, ar nebuvo atleistas nors vienas žmogus. O pasibaigus karantinui, įmonės turės viską sugrąžinti vos per tris mėnesius. Bet juk verslas taip greitai neatsistatys. Ne veltui Šveicarija leido skolintis penkeriems metams. Ir dar reikės džiaugtis, jei tie pinigai grįš – juk kompanijų būklė bus sudėtinga.
Tos įmonės, kurios skolinasi dabar, neplanuoja, kad tuos pinigus prasuks ir uždirbs. Jos skolinasi tam, kad išgyventų, mokėtų atlyginimus, nusipirktų žaliavų ar pan. Juk tiekimo grandinė jau stringa. Taigi kelių mėnesių viskam atstatyti nepakaks. Geriausiu atveju prireiks metų, o gal ir kelių.
Lietuvoje aš labai pasigendu tokių planų. Nematau tų ekonominių žingsnių, kurie būtų žengti. Valdžia tvarkosi, bet klausimas, ar jie pritraukia specialistų, konsultantų. Ministras Aurelijus Veryga sako: „Kreipsimės į medikus, kad jie pasakytų, kiek ir ko jiems reikia“. Vėl daroma klaida – medikai neturi galvoti apie tai, ko jiems trūksta. Jie turi būti viskuo aprūpinti ir turi galvoti tik apie vieną dalyką – kaip gydyti bei gelbėti žmones.
Mums reikia logistikos specialisto, kuris užtikrintų visų būtinų medicininių priemonių tiekimą. Būtent ne kariškio, ne mediko ar psichiatro, o logisto, kuris organizuotų šiuos darbus.
Man dėl to ir keista, ir pikta. Džiaugiuosi dėl verslo, žmonių, kurie nuperka apsaugos kaukes, reikalingus preparatus ir asmeniškai atveža ligoninėms. O kur valdžia? Ji gi tam skiria krūvas pinigų. Ji kalba, jog neranda priemonių arba, kad bus atgabenta po savaitės ar dviejų. Verslas sugeba prasisukti per dieną.
Nesąmonė, kad verslui reikia laukti leidimo tam, jog būtų galima pagaminti reikalingas priemones, po to koordinuoti, kaip viską paskirstyti. Tarkime, kaip „Vilniaus degtinei“ nutiko su dezinfekciniu skysčiu.
– O kur mūsų ypatingiems atvejams skirti rezervai?
– Neseniai imitavome, kaip būtų evakuojami mūsų žmonės, jei Astravo AE nutiktų avarija. Galima prisiminti ir avariją Jonavos „Azote“ – dabar paaiškėjo, kad mes net neturime kaukių, kitų būtinų dalykų. Tai kaip mes būtume tada gyvenę, kaip būtume išsigelbėję?
– Skirti penki milijardai. Ką, jūsų manymu, su jais būtų galima padaryti?
– Siūlau sudaryti sąlygas įmonėms leisti obligacijas, kurių pusę išpirktų valstybė.
Europoje, palaikant didžiųjų kompanijų likvidumą, yra superkamos jų obligacijos. Su mažesnėmis įmonėmis gal ir sunkiau, tačiau – įmanoma. Mes verslui sakome: „Susiraskite, kas jus galėtų finansuoti be Vyriausybės“. Juk turime fondus, investuotojus, kurie šiuo sunkiu metu gali rizikuoti investuoti į įmones. Valstybė sako: „Duodame jums pinigų, jokių palūkanų neimsime su sąlyga, kad jūs nemokėsite jokių dividendų ir mums vėliau grąžinsite“.
Tokių ir panašių mechanizmų yra, tik to proceso nesužiūrės nei „Invega“, nei valdžia. Tam reikia pasitelkti fondų valdytojus.
Aišku, rizikuosime, kad dalis pinigų bus prarasta, kad dalis įmonių pasinaudos parama, tačiau vis tiek bankrutuos. Bet tai negali būti stabdžiu. Pinigai turi pasiekti verslą ir žmones, kurie gaus atlyginimus, už kuriuos bus perkamos prekės.
Finansuokime verslą, nors ir suprantame, kad galime prarasti dalį pinigų – bet kokiu atveju jie privalo pasiekti ekonomiką. Pinigai turi dirbti.
Pamenu, kaip „Sodra“ gyrėsi, kad iš visų įmonėms iškeltų bankrotų, 50 proc. yra paskelbti jos iniciatyva. O kas iš to? Tie patys žmonės kartu su bankrutavusiu savininku kitą dieną ateina pašalpų. Bala nematė, tai gal bent dabar tegu nemoka tų mokesčių kelis mėnesius. Svarbiausia, kad vėliau neateitų su ištiesta ranka.
– Pažvelkime, kokių priemonių imasi kitos Europos valstybės – Švedija apmokės biuletenius, kad to nereikėtų daryti darbdaviams, Nyderlandai ketina išmokėti 90 proc. atlyginimų tiems, kurie dėl karantino negali dirbti. Tuo tarpu Danija apmokės 75 proc. atlyginimo, jeigu darbdavys neatleidinės darbuotojo, o Norvegijos valdžia nusprendė padengti išeitines išmokas atleidžiamiems darbuotojams. Kokį kelią renkamės mes?
– Tai – konkretūs ir paprasti sprendimai, kokių labai trūksta Lietuvoje. Kitos valstybės demonstruoja, kaip galima greitai priimti sprendimus ir juos įgyvendinti.
Pirmiausia, daugelis šalių supaprastina visą procesą, braukia nereikalingą biurokratiją, net jei tai siejasi su rizika. O štai, ką sako Lietuvos bankas. Finansavimas patvirtintas, tačiau turi būti pateikiamos garantijos, kad pinigai bus gražinti, finansinės įstaigos turi įvertinti, kiek galima skolinti. Tad mes dabar sėdėsime, nemiegosime naktimis, žiūrėsime balansus, o realiai verslą ir žmones pinigai pasieks tik po kelių mėnesių.
Tiek to, kad kažkur kažkas bus prarasta, tiek to, kad gal ne viskas bus teisingai padaryta, bet pinigai turi kuo greičiau pasiekti ekonomiką – ji neturi sustoti. Žmonės turėtų leisti tuos pinigus, pirkti prekes ir paslaugas, o ne daryti tai iš savo paskutinių santaupų, kurių dauguma net neturi. Niekas nežino, kada šis virusas išsikvėps. Gal tik po kelių mėnesių. Kaip tada atsities verslas? Jis negalės taip greitai atsigauti.
Turbūt daugelis pastebėjote, kokį sprendimą priėmė JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Penktadienį jis pasirašė didžiausią per šalies istoriją ekonomikos gaivinimo planą, kuriuo numatoma skirti 1,84 trln. eurų nuo koronaviruso krizės nukentėjusiems amerikiečiams, išteklių stokojančioms ligoninėms ir paralyžiuotam verslui. Nuspręsta, kad dėl koronaviruso krizės visi gyventojai, kurie per metus uždirba iki 75 tūkst. dolerių, gaus po vienkartinę 1,2 tūkst. dolerių išmoką. Tokioje didelėje šalyje viskas buvo atlikta per kelias dienas.
Kodėl šiuo pavyzdžiu nepasekus Lietuvai? Mums būtų gerai ir po šimtą ar du šimtus eurų – daugeliui žmonių kuriam laikui tai būtų ir stimulas, ir paguoda.
– Ar tai nebūtų, kaip dabar mėgstama sakyti, pinigų mėtymu iš malūnsparnio?
– Bet juk tai irgi turi prasmę. Jeigu po tuos kelis šimtus eurų padalinsime neturintiems darbo, tie pinigai iš karto nukeliaus į vartojimą, į prekes. O valstybė iš to gaus 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Štai jau ir sugrįžta pinigai.
Beje, maistas yra pirmojo būtinumo prekė. Tai gal valstybė dabar gali žengti žingsnį ir sumažinti tą 21 proc. PVM iki 5 ar 8 proc.? Noriu priminti, kad tas PVM iki 21 proc. turėjo būti pakeltas tik laikinai. Tai sumažinkime bent dabar. Pagalvokime apie ateitį. Juk žinome, kad Lenkijoje PVM yra mažesnis. Kiek šimtų milijonų lietuviai jau paliko Lenkijoje, o kiek dar jų paliks po krizės? Tokie veiksmai galėtų sumažinti smūgį, kurį patirs mūsų ekonomika. Ir pinigų suma, skiriama gyventojams, būtų mažesnė.
– Mes dabar matome kalbančius pavienius asmenis, kurie kažką bando daryti ir dalyti. Ar ne pats metas turėti antikrizinę, strateginę grupę, kuri galėtų imti reikalus į savo rankas ir prisiimti atsakomybę?
– Norėčiau tikėti, kad yra grupė, kuri tai sprendžia, derina veiksmus. Norėčiau matyti įmonių vadovus, žinomus asmenis, kurie krizes yra suvaldę anksčiau, išvedę mūsų kompanijas į užsienio rinkas. Girdėti jų rimtus argumentus. Ekonomiką sustabdyti labai lengva. Paskelbėme karantiną ir verslas sustojo. Bet tai yra visa grandinė. Jei viena įmonė sustojo, sustos dar dešimt. Tai vieną savaitę gal ir galime taip gyventi, bet kas bus po mėnesio, po dviejų. Negirdžiu jokių svarstymų ar diskusijų.