Prieš pusantro mėnesio šitame fotelyje kaip ir jūs sėdėjo „Grigeo“ prezidentas Pangonis ir mes labai gražiai kalbėjome apie ekologiją, apie atsakingą verslą. Ši laida vadinasi „Atsakingas požiūris“ – ja siekiame nuteisinti verslą. Likimo ironija – laida su „Grigeo“ buvo parodyta likus trims dienims iki „Grigeo Klaipėdos kartono“ vamzdžio skandalo. Kaip jūs manote, ką daryti tokiais atvejais? Juk tai dar vienas pleištas į santykius tarp verslo ir visuomenės.
Taip, tikrai. Bet, matote, tikėjimas ir apskritai kelias, kurį žmonės pasirenka į pokyčius, nebūtinai yra be pasipriešinimo. Kuo jis statesnis, tuo bus daugiau kliūčių. Visi žmonės skirstosi į dvi kategorijas – vieni kuria scenarijus, kiti juose dalyvauja. Tai jei jūs jau pasiryžote nuteisinti verslą, tai tos nesėkmės neturėtų jums kliudyti, nes jei turite strateginę idėją, turite turėti ir strateginės ištvermės. Ir tas įvykis su „Grigeo“ yra jūsų išbandymas – arba būsite išbandytas, arba nubaidytas, čia yra jūsų pasirinkimas.
Bet iš tiesų, tai nepralošiama pozicija Lietuvoje būtų keikti verslą paskutiniais žodžiais – tada tu niekada nepraloši. Ar uždavinys turėtų būti sakyti, kad verslas – bendrasis gėris, be kurio visuomenė negalėtų gyventi?
Aš nesutinku su tuo nepralošimu. Nebūtinai vartotojas yra teisus. Jei mes žiūrėtume tik į šiandieninį vartotojo požiūrį ir jo nuomonę, tai mes nieko nesukurtume, nebūtų naujų produktų bei revoliucijų. Fordas yra pasakęs: „Jei klausčiau, ko nori žmonės, tai gerų geriausiai sukurčiau motorizuota karietą.“
Mes visi pasirenkame, ar kursime savo naratyvą, ar dalyvausime kitų žaidime. Jei išlošimas – šokimas pagal kažkieno dūdelę, tai gerai, bet jei norite patys pūsti dūdelę, turite pasirinkti pats. Anksčiau būdavo, kad akis už akį, dantis už dantį, bet šiandien reikia išmokti nereaguoti į kiekvieną įvykį arba nereaguoti į jį simetriškai. Kartais verslininkai sako, kad jie tiek daug duoda, o nieko negauna. Tuomet aš sakau: palaukite, mes negalime tikėtis kažko gauti. Kiekvienas duodantis, pirmiausia, turi pamiršti šį simetriškumą. Nes davimas su tikėjimu gauti yra veidmainystė.
Kaip manote, ar verslininkas gali būti teigiamas herojus Lietuvoje?
Reikėtų apibrėžti, kas yra Lietuva. Ji nėra labai vientisas dalykas – joje gyvena įvairūs žmonės ir yra skirtingi socialiniai sluoksniai. Jų ir požiūriai į verslą yra skirtingi. Akivaizdu, kad didesnė visuomenės dalis, gyvenusi laikais, kai dar nebuvo verslo, į jį žiūri su įtarimu. Kita vertus, ir verslas, spręsdamas savo uždavinius, dažnai ignoruoja visuomenės nuomonę bei bėga greitai. Ne visi žmonės spėja prisitaikyti prie pokyčių – ypač šiais laikais. Taip ir didėja atstumas tarp tų, kurie inicijuoja pokyčius, ir tų, kurie stebi. Taip atsiranda labai skirtingos nuomonės.
Vienoje knygoje jūs nesate minimas kaip herojus. Čia tas asimetriškumas, kai nereikia tikėtis, kad būsite minimas geruoju?
Pasakyčiau taip: viešpatie atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro. Su žiniasklaida yra toks dalykas: kai tu atsiverti laikraštį, skaitai apie save ir matai, kad tai – netiesa, imi piktintis ir panašiai. Bet kai atsiverti laikraštį ir skaitai blogus dalykus apie Petrą, tai galvoji, kad galbūt ten ir yra truputis tiesos. Aš manau, kad informacija sklinda tokiu greičiu, jog jos negalima nei patikrinti, nei įvertinti. Galų gale, tai net nėra tiek svarbu, nes ją labai greitai visi pamiršta. Nieko naujo – taip jau buvo ir lietuvių liaudies pasakoje apie katiną, kuriam užkrito kopūsto lapas. Bėgo katinas ir sakė, kad dangus griūva. Tai mes ir kalbam apie greitą informacijos sklidimą ir žmonių reakciją.
Aš puikiai suprantu, kad žmonės, gavę neteisingą informaciją, padarė neteisingas išvadas. Bet toks jų darbas. O mano tikslas – padaryti, kad tie žmonės gautų apie mane teisingą informaciją.
Prisiminkime kontekstą, kokia tai istorija. Kalbama buvo apie energetikos bendrovės „Danpower Baltic“, kurios 50 proc. akcijų turite jūs, statomą papildomą elektrinę, su fiksuota galimybe jums gauti 9,5 cento už kilovatvalandę. Staiga prasideda karas su Vyriausybe, bet Vyriausybė stoja jūsų pusėn, o ji įprastai yra nusiteikusi prieš verslą ne ką mažiau nei visuomenė. Ir staiga – taikos sutartis. Kaip pavyko įtikinti Vyriausybę sudaryti šią sutartį, ypač turint omenyje, kad jūsų konkurentas – valstybinė įmonė „Lietuvos energija“?
Ačiū, kad palietėte šį klausimą. Pirmiausia, norėčiau pasakyti apie mūsų bendrovės ir investicinės grupės mąstymą bei filosofiją, į ką mes finansuojame. Turime penkis atraminius taškus, į kuriuos investuojame. Vienas iš jų – ieškome, kur galimas teigiamas pokytis – kur galima investuoti, kad įvyktų pokytis, kuris duotų realią naudą, pakeistų visuomenės požiūrį ar kažkokią technologiją. Šiandien daug investuojame į technologijas, skaitmeninę ekonomiką.
Prisiminkime 2010 metus, kai Lietuvoje karaliavo „Gazprom“ dujos – 97 proc. visos šilumos gaminome iš dujų. Sąskaitos tokios, kad prezidentė ir Seimas kėlė karus, kurie užsiėmė šildymu. Tada mes sėdėjome ir galvojome: o kaipgi Lietuva visada šildėsi iki tol? Šildėsi malkomis. Gyventojų buvo gerokai daugiau, jie gyveno mažiau izoliuotuose būstuose. Ar nevertėtų investuoti į biokurą? Šiandien 95 proc. Lietuvoje pagaminamos šilumos ateina nebe iš dujų. Ir kas įvyksta? Tai tos investicijos, kurias mes padarėme, paskatino įsijungti ir daugiau žaidėjų bei konkurentų. Ir dar tame dalyvavo Europos Sąjungos pinigai. O jie yra arti prie valdžios. Tai „Lietuvos energijos“ planas buvo neleisti privačiam verslui padaryti tą konversiją, o dalyvauti patiems. Įmonė nusprendė pastatyti du didžiulius fabrikus, kurie degintų šiukšles. Ne už savo pinigus, bet už Europos Sąjungos.
Bet juk gerai deginti šiukšles?
Aš manau, kad šiukšles deginti yra blogai. Pirma, reikia, kad šiukšlių neatsirastų. Europos Sąjunga išleido naują direktyvą dėl žiedinės ekonomikos, kuri sako, kad mes neturime šiukšlių naikinti, o turime padaryti viską, kad jų nebūtų. Aš įsitikinęs, kad atsižvelgiant į mūsų visuomenės nuostatas, jog atsakingas požiūris į savo aplinką yra pati stipriausia tendencija, mes anksčiau ar vėliau šiukšlių nebeturėsime.
Bet toj kovoj atsiranda negeriečių, kurie laimi aukcionus. Mums buvo pasakyta, kad norint investuoti į šiukšlių deginimą, tai gali padaryti tik valstybinės įmonės. Tada mūsų verslo partneris „Enercity“ iš Vokietijos klausė, kaip taip gali būti? Vokietija daugiausiai deda į Europos Sąjungą, Lietuva gauna lėšas iš jos, tačiau ji susiduria su tokiais apribojimais?
Norint Vyriausybės nutarimą apskųsti, reikia kreiptis ne į paprastą, o į Konstitucinį teismą. Bet kaip privati kompanija gali apskųsti Vyriausybę? Toje visoje kovoje vokiečių partneriai rado būdą – mums reikėtų kreiptis į Europos teisingumo teismą. Buvo paduotas skundas. Ir tik tada Lietuvos Vyriausybė pradėjo galvoti, ką reikėtų daryti, jei praloštų prieš Vokietijos kompaniją ir susidurtų su rizika, kai tektų grąžinti ES pinigus, investuotus į tuos projektus.Tuomet jau ne mes, o Vyriausybė nusprendė kažkaip susitarti.
Bet tada kodėl po tos taikos sutarties staiga parduodate 40 proc. akcijų prancūzų energetikos įmonei „Idex“?
Tuo metu, kai vyko teismai, pasikeitė „Enercity“ vadovai. Naujoji vadovė siekė turėti pokalbį su Lietuvos Vyriausybe. Buvo susitarta, kad ją priims ministras. Ji atskrenda, ateina į susitikimą ir sako, kad susitikimo nebus. Tad ji sugrįžo į koncerną ir pasakė, kad šitoje šalyje ji daugiau neinvestuos. Tada mes galvojome, kaip galime turėti bendrą įmonę, jei jūs nebesiruošiate investuoti? Kažką reikia daryti. Tai vienintelė išeitis – parduoti savo verslą. Šiandien verslas nėra parduotas, nes yra nauja įmonė tarp „Idex“ ir lietuviškos kompanijos „Geco“ – bus ir toliau investuojama Baltijos regione į atsinaujinančią energetiką. Planuojame investuoti apie milijardą eurų.
Anksčiau milijardieriai kalbėdavosi apie tai, kelinti yra turtingiausių sąraše. Vėliau lygindavosi pagal tai, kiek muziejų ir meno dirbinių turi įsigiję. Šiandien pagrindinis klausimas – kiek sumažinai anglies dioksido ir kiek prisidėjai prie planetos išsaugojimo?
Nors šios investicijos yra labai nepelningos ir jos atsiperka tik po labai daug metų, tai daro realų pokytį. Ir todėl tos investicijos tęsis.
Jūs dabar dirbate tam, kad būtų mažiau anglies dioksido. Kitaip sakant, pinigai jums nebėra svarbūs?
Šiandien yra baudžiama už pinigų turėjimą – jei turite pinigų, tai jūs kiekvieną dieną esate baudžiamas. Esate baudžiamas už neinvestavimą, už pasyvumą. Reikia nustoti pelnytis trumpalaikio didelio pelno – jis gaunamas didelis, bet trumpą laiką. O mūsų investicijų prasmė – kas bus mažiau, bet bus ilgai. Labiau už pinigus yra svarbiau pokytis, kurį tu darai. O su tuo geru pokyčiu atsiranda ir džiugesys – ne tik dėl banko sąskaitos.