Mašina buvo ne tik priemonė užsidirbti pinigų vežiojant prekes po Vokietijos, Lenkijos ir tuometinės Jugoslavijos turgus. Būtent joje, kai ne visai legaliai „taksavo“ po Vilnių, nes reikėjo užsidirbti pinigų linksmam gyvenimui, susipažino su dviem vokiečiais, kurie vėliau tapo verslo partneriais.
Išsamus interviu apie verslą, pramonę ir asmeninį gyvenimą – vaizdo reportaže.
– Kas šiandien yra Vidmantas Janulevičius?
– Šiandien aš pirmiausia esu pramonininkų vadovas, kuris siekia, kad pramonė Lietuvoje toliau būtų puoselėjama, vystytųsi, būtų tvari ir išliktų. Šiandien sprendžiame kertinį klausimą: ar Vakarai nori turėti pramonę su visa galutiniam produktui pagaminti reikalinga vertikale, ar visgi sumažinsime gamybą ir liksime tik vartotojų karta.
Turime gaminti tai, kas svarbiausia. Tai maistas, vaistai ir energetika. Mūsų bėda, kad mes – atvira ekonomika, kuri žaidžia pagal taisykles. Prieš mus laimi, nes ES esame naivūs. Kinai, indai veržiasi pas mus. Matome, kokia politinė ideologija Rusijoje ir Kinijoje.
Šitaip susiklostė, nes niekas nenorėjo gaminti „purvinų“ dalykų. Taip JAV užaugino Kiniją. Tačiau gyvenimas parodė, kad, pavyzdžiui, negamindamas puoduko, bėgant laikui prarandi sugebėjimą ir technologiją, kaip jį pagaminti. Kinai gavo atspirties tašką. Jie neturi iškastinio kuro ir investuoja į atsinaujinančią ekonomiką. Pinigai lieka pas juos, o mes kai kuriais metais už energetinius išteklius išsiųsdavome 12 proc. savo BVP kitoms šalims. Laimei, dalis šių lėšų atiteko ne Rusijai, o Norvegijai ir JAV.
– Koks Jūsų pirmasis verslas?
– Pirmas verslas buvo trečioje klasėje. Tada, sovietmečiu, buvo populiarūs automobilių modeliukai, kuriuos gamino Saratovo gamykla. Rašiau ilgus laiškus gamyklai, kodėl man reikia vieno ar kito modelio. Gaudavau rinkinių, kurie kainavo po 70 rublių. Tai buvo milžiniški pinigai – mano mamos mėnesio atlyginimas. Tada neturėjome jokio verslo. Mano šeima buvo ištremta ir sesuo gimė Sibire, kaip ir pusbroliai, vėliau tapę įmonės akcininkais. Aš – pirmas vaikas, gimęs čia. Į čia leido grįžti tik 1964 m., tačiau neleido grįžti į Lazdijų rajoną, iš kurio ištrėmė. Šeima įsikūrė netoli Vilniaus. Mano dėdė – vienas iš rezistencijos vadų, žuvęs 1946 m., kitas mamos brolis žuvo 1949 m. Dėl to mums leido grįžti taip vėlai.
Mama pinigų man paskolino 5 mėnesiams. Siuntos keliaudavo 2–3 savaites ir per tą laiką tikėjausi iš kolekcinių mašinėlių uždirbti. Taip ir padariau. Uždirbau 80 rublių, juos saugojau kelerius metus, nes labai norėjau nusipirkti mopedą. Sulaukęs trylikos metų tą ir padariau.
Kiekvieną vasarą dirbdavau. Arba staliumi, arba važiuodavau į Sibirą, kur buvo likusi gyventi teta. Ten galima uždirbti gana daug. Taip su tėvų pagalba nusipirkau „aštuntuką“ („VAZ-2108“), jų niekas nenorėjo pirkti. Teta 1986 m., atšventus mano 19 gimtadienį, iš Sibiro paskambino, kad yra paskyra, kurios niekas nenori, ir mes su tėveliu nuvažiavome mašinos. Ji kainavo 8246 rublius, tą atsimenu iki dabar. Man trūko dar trijų tūkstančių rublių, juos paskolino teta. Tai buvo pirmas raudonas „aštuntukas“ Lietuvoje. Visi jų bijojo, nes priekiniai varomieji ratai buvo neįprasta, keista kampuota forma. Vėliau mašina tapo labai populiari.
Mano žengimas į verslą ir buvo su šia mašina, kai su pagyrimu baigęs Vilniaus politechnikumą įstojau į Vilniaus universitetą, daugiakanalius elektros ryšius. Po politechnikumo tapau inžinieriumi tuometiniame „Telekome“, bet supratau, kad šis darbas man netinka. Buvo tikras socializmas. Už 21 darbo dieną mokėjo 122 rublius 40 kapeikų. Jokio stimulo. Po dviejų mėnesių supratau, kad degraduosiu.
Universitete studijavau tiekimą. Su tuo pačiu „aštuntuku“ važinėjau prekiauti į Rytų Vokietiją, Lenkiją. Tada uždirbdavau milžiniškus pinigus, kurie dabar atrodo juokingi. Vargu ar kas patikėtų, kiek galima uždirbti iš vieno reiso pardavus gumines valtis, kurios čia kainavo 50 rublių, o ten – 30–40 JAV dolerių. Už vieną dolerį mokėjo po 10 rublių. Mokslas kentėjo, bet mašina maitino. Vėliau prasidėjo Jugoslavijos turgūs.
1989 m. supratau, kad tiekėjo specialybė laisvoje rinkoje – tai specialybė „apie nieką“. Tačiau politechnikumas padėjo suvokti, kad tavo gyvenimas yra tavo gyvenimas ir nesimokydamas nieko nenuskriausi, tik save. Nors specialybė buvo nepritaikoma, tačiau chemijos ir medžiagotyros kursas labai stiprus. Reikėjo suprasti visų medžiagų, kurių būtų reikėję ieškoti, sudėtį. Vėliau tai davė pagrindą visam dabartiniam verslui.
Mes, kaip ir daugelis lietuvių, pradėjome nuo prekybos metalais.
– Turgūs gerai, o kaip patekote į didelį verslą?
Nuo 1992 m. pradėjau bendradarbiauti su vokiečiais, su kuriais susipažinau 1991 m. Tada vakarais, kad papildomai uždirbčiau, važinėdavau po miestą ir vežiodavau keleivius. Reikėjo merginas pavaišinti, o iš tėvų pinigų imti nenorėjau. Vairuodamas iki 2 nakties galėjai uždirbti 15–20 rublių. Pavežiau du vokiečius, kuriems, matyt, patikau. Su vienu iš jų iki šiol kartu dirbam ir draugaujam.
Vieno iš vokiečių šeima dirbo didelėje naftos įmonėje ir jis pasiūlė ieškoti sovietinėje pramonėje naudojamų katalizatorių, kurių sudėtyje buvo tauriųjų metalų, tačiau sovietinės technologijos neleido jų išgauti. Juos tiesiog užkasdavo žemėje, nors ten buvo 0,3–0,6 proc. paladžio ir kitų tauriųjų medžiagų. Katalizatorius naftos perdirbimo gamyklose keisdavome į vokiškus, kuriuose buvo mažiau tauriųjų medžiagų, tačiau jie leisdavo padidinti benzino oktaninį skaičių. Tada galėdavo jį atskiesti ir papildomai uždirbti. Todėl šių gamyklų direktoriai mus labai mėgo. Tai – sovietmečio grimasos.
Žiediškumas ir antrinis medžiagų panaudojimas buvo nuo pat pradžių. Tam, kad suprasčiau, kokia sovietinių katalizatorių sudėtis, man reikėjo labai gilių cheminių žinių. Apgauti mėgino nuolat, tačiau žinodamas formules to išvengdavau.
– Kada buvo lūžis?
– 1992 m. mums paskambino lietuviai, kurie buvo likę Sibire, kad Novosibirske yra daug paladžio ir galim atvažiuoti su vokiečiu jį nupirkti. Vien vokiečiui sutvarkyti vizą ir dokumentus buvo daug reikalų, bet pavyko. Atskridom ir mus pakvietė į „ofisą“, kuris buvo bendrabutyje. Vienas kambarys išnuomotas biurui. Stovėjo spinta, plyta paremtas stalas ir ant jo – fakso aparatas, jis tuo metu reiškė prabangą. Už stalo sėdėjo barzdotas vyriškis.
Vokietis iš karto atsiduso – manėme, kad nieko rimto čia negali būti, tačiau biuro šeimininkas pasikvietė dar du vaikinus, jie mums atnešė ir parodė vamzdelius. Tam, kad galėtume įsigyti šiuos produktus, iš mano mamos vadovo, gavusio palikimą iš JAV, pasiskolinome 3 tūkst. JAV dolerių su 10 proc. mėnesinių palūkanų. Tai buvo draugiška paskola, mat tais laikais mėnesinės palūkanos būdavo 15 proc.
Nieko nesitikėjome, bet vamzdelius davė patikrinti. Nuvežėme į chemijos institutą ir su spektometru patikrino. Patvirtino, kad ten 68 proc. paladžio, 18 proc. sidabro, šiek tiek radžio, bet pasitikėti negalėjome. Žmogų su vienu vamzdeliu išsiuntėme į Lietuvą ir čia patvirtino, kad ten tikrai paladis.
Paprašė 7 tūkst. JAV dolerių. Tiek neturėjome. Be to, jei tiek mokėtume, nieko neuždirbtume. Pradėjome derėtis, tada pardavėjai sutiko, kad jei atvarysime naują „Volgą“, ją iškeis į vamzdelius. Prisiminiau, kad tuo metu Lietuvoje turguje tokia kainavo 4–4,5 tūkst. JAV dolerių. Nižnij Novgorode per gimines radome žmogų, kuris sutiko naują mašiną parduoti už 3500 dolerių. Tėvai atsiuntė daugiau pinigų, pasiėmėm mašiną ir iš ten per Permę važiavome į Novosibirską. Tai 3500 km. Permėje ji pradėjo klibėti, nes buvo tinkamai nesurinkta. Užsukom į taksi parką, davėm 100 dolerių ir 6 mechanikai per kelias valandas ją sutvarkė. Tai buvo milžiniški pinigai. Aukščiausios kvalifikacijos mechanikas per mėnesį uždirbdavo 25 dolerius.
Pavyko grįžti ir mašiną iškeisti į vamzdelius. Juos traukiniu parsivežėm į Lietuvą kaip vandens valymo filtrus ir taip pat išvežėm į Vokietiją. Tai buvo pelningiausias sandoris mano gyvenime, iš jo uždirbome trigubai – 12 tūkst. dolerių. Vokietis, manau, uždirbo dar dvigubai.
Sėkmė apakino, tuo metu populiaru buvo prekiauti metalu. Mes ėmėmės aliuminio, kurio vilkikas kainavo 3–5 tūkst. dolerių, o turtingi žmonės prekiavo variu ir nikeliu, kurio vilkikas kainavo 50 tūkst. dolerių. Tiek pinigų neturėjome. Iš visų metalų uždirbdavo 100 proc.
– Kas buvo toliau?
– Grįžome į Novosibirską su dviem „Volgom“ ir dviem „Žiguliais“. Galų gale tarpininkai suvedė tiesiogiai su tiekėju ir paaiškėjo, kad tie vamzdeliai – tai tarpkontinentinių raketų „SS 20“ (rusai jas vadino РСД-10 „Пионер“), kurios turėjo būti sunaikintos pagal nusiginklavimo susitarimą su JAV, deguonies filtrai. Jei raketa skristų į JAV ir pakiltų stratosferą, kur nėra deguonies, ji pati jį gamintų, nes be deguonies nėra degimo proceso.
Vienoje raketoje buvo 22 filtrai, kiekviename – po 7 kg gryno paladžio. Susipažinome su generolu, kuris utilizavo šias raketas.
Niekada neužmiršiu, kaip mes dirbome taikai. Šachtose šalia Novosibirsko, kur stovėjo raketos, generolas, jo vairuotas, padėjėjas ir mes su pjūkliukais pjaustėme filtrus, kurie dar buvo neišimti. Rusai, kai pamatė „Volgas“ ir „Žiguli“, nelaukė kitos dienos ryto. Juos norėjo gauti čia ir dabar. Todėl iš karto važiavome į šachtas pjauti metalo.
Tai buvo geriausi sandoriai, tačiau karininkai nemokėjo slėpti, ką daro. Matyt, kai pradėjo važinėti naujomis mašinomis, išmetė iš tarnybos. Tačiau gavome pradinį kapitalą judėti toliau.
– Bet iš ten galėjote ir negrįžti.
– Buvo visko. Mano pusbroliui, kuris vežėsi 22 tūkst. JAV dolerių atsilyginti gamyklos direktoriui už katalizatorių keitimą, buvo peilį prie kaklo prikišę. Mane patį mėgino pagrobti čečėnai.
– Kokia čia istorija?
– 1994 m. Maskva. Dirbome vienam vokiečių koncernui ir norėjome sukeisti katalizatorius. Vežėme dovaną direktoriui.
Parodė katalizatorius, jų buvo labai daug, tačiau tai – spąstai. Pasitiko su automatais ir viešbutyje saugojo išėjimus. Pateikė versiją, kad apsauga reikalinga mums apsaugoti, ir visą laiką žiūrėjo į portfeliuką, kurį nešiojausi. Galvojo, kad ten pinigai. Šeštą ryto išbėgau iš viešbučio, čiupau taksi, nulėkiau į oro uostą ir iš karto išskridau į Vilnių. Iš čia jiems paskambinau ir pasakiau, kad man nebeįdomu. Sumušė tarpininkus. Kuo viskas būtų pasibaigę, neaišku.
Pradinis startas niekada nebuvo paprastas ir lengvas. Iš Rusijos taip ir negrįžo keli mano draugai, bendrakursiai. Pradėjome nuo nulio, nieko neapgavome. Žinios apie chemines medžiagas leido plėstis.
– Tačiau kompaktinių diskų gamyba – jau nebe chemija.
– Tas pats vokietis, su kuriuo susipažinome, kai vairavau taksi, 1996 m. įkūrė įmonę, jos esmė – skaitmenizuoti receptus, kurie iki tol buvo tik popieriuje. Vokietijos specifika ta, kad vaistinių skaičius ribotas, jos turi būti aiškiai išdėstytos ir naujų negali atsirasti. Tačiau vaistininkas, jei sužino naujų aplinkybių, gali keisti receptą. Dėl to ten vaistinėse būdavo milžiniškos bibliotekos su detaliais receptų aprašymais.
Šias knygas su aprašymais reikėjo perkelti į kompaktinius diskus. Mano darbas buvo rasti programuotojų buvusioje Sovietų Sąjungoje, nes vokiečių programuotojai labai brangūs. Nuotolinio darbo tais laikais nebuvo ir žmones reikėjo nuvežti į Vokietiją. Pusę jų atlyginimo atiduodavom valstybei.
1995–1998 m. užsiėmėme šiuo verslu. Mūsų klientai buvo didieji koncernai. Matėme, kad kompaktinių diskų kiekis auga ir per metus jų mums reikia iki vieno milijono. Juos gaminome vietinėse gamyklose. Nusprendėme, kad reikia statyti gamyklą, nes tokios Rytų Europoje praktiškai nebuvo, tik lenkai turėjo nedidelę įmonę.
Nusprendėme ją statyti Lietuvoje. Pirmas pavadinimas buvo „Garsų studija“ – reikėjo palaikyti „Garsų pasaulį“. Linijos buvo 5 milijonų diskų per metus galingumo. Vietos leidėjams pasiūlėme leisti muziką. Tuo metu visi naudojo kasetes ir tai buvo pagrindinis verslas. 2000 m. sertifikavomės „Microsoft“, bet ne A, o B ir C kategorijose ir tada pakeitėme pavadinimą į „Baltic Optical Disc“ (BOD).
2002 m. išsipirkau BOD. To reikėjo, nes labai sugriežtėjo vaistų receptų priežiūra. Be to, man buvo sunku dirbti dviejose šalyse. Programuotojų vežti į Vokietiją nebereikėjo, nes jie jau galėjo dirbti nuotoliniu būdu. Tai mažino sąnaudas. Čia manęs nebereikėjo ir aš visiškai užsiėmiau BOD.
2005 m. atidarėme gamyklą Taline. 2008 m. mūsų rinka Baltijos šalyse buvo 95 proc. laikmenų, mes pagaminome 55 mln. įrašytų laikmenų per metus. Skandinavijoje jau turėjome beveik 30 proc. rinkos.
– Tačiau laimė paprastai trunka trumpai... Kas nutiko?
– 2008 m. buvo visa vertikalė: turėjome įrašų studiją, vežėme filmus, pirkdavome teises platinti muzikinius kūrinius ir juos parduodavome įrašytus į diskus. Filmus rodydavome kino teatruose, paskui įrašydavome į laikmeną ir parduodavome. Baltijos šalyse turėjome 180 pardavimo taškų. Metinės pajamos – 75 mln. litų, pelningumas – 12 mln. litų.
Tarsi viskas gerai. Namai, 4 ar 5 prabangūs automobiliai. Visą gyvenimą dalyvaudavau varžybose. Kartingu važinėdavau nuo 9 iki 16 metų. Išlipau, kai netilpau. Tapau Lietuvos čempionu. Vėliau – žiedinės lenktynės.
Nuojauta kuždėjo, kad tai per gerai. Atėjo krizė. 2009 m. jau turėjome 32 milijonus. 80 proc. užsakovų neatsiskaito. Mūsų verslo modelis buvo toks, kad gamindavome sandėliui. Pavyzdžiui, užsakovas užsako kompaktinių plokštelių, tačiau su juo suderiname, kad gaminsime daugiau, o likutį jis nupirks vėliau. Taip tiesiog kur kas pigiau. Tokios produkcijos – įrašytų diskų, kurių niekam nebereikia, – buvo pilni sandėliai. Investavome didžiulis pinigus, o didžiausi Latvijos, Estijos ir Lietuvos leidėjai pradėjo bankrutuoti. Tai, kas kainavo 40–60 litų, parduodavome po 15. Šis sandėlis padėjo išgyventi, nors nemažai milijonų nurašėme. Milijonu svarų apgavo britai. Mūsų pajėgumas buvo beveik 70 mln. vienetų.
Sutapo ir tai, kad žmonės pradėjo „piratauti“ – siųstis internetu ir nebepirkti diskų. Mėginome kovoti, jungėmės su leidėjais, skenavome visą internetą, tačiau tai buvo Sizifo kova. Žmonės neturėjo pinigų, teismai gynė vartotojus. Supratome, kad su šiuo verslu – viskas. Galbūt per greitai, nes mūsų sena gamykla, kurią pardavėme tik 2019 m., iki šiol gamina kompaktinius diskus. Perka visa Europa, nes senesni žmonės įpratę turėti fizinį daiktą.
– Ką darėte?
– 2009 m. neatleidome nė vieno žmogaus. Išdėsčiau kolektyvui, kad turime kelis kelius. Vienas variantas – atleidžiame 40 proc. žmonių, likusiems paliekame tuos pačius atlyginimus ir dirbame viena pamaina. Arba visi 30 proc. susimažiname atlyginimą. Pirmą kartą pamačiau žmonių sąmoningumą. Visi 89 žmonės nubalsavo „už“. Tais metais patyrėme 9 milijonų litų nuostolį.
Susėdome su inžinieriais aptarti, ką galime daryti toliau. Čia mūsų grupės stiprybė – rasti naują nišą remiantis tais dalykais, kuriuos jau gerai žinome. Daugelis nesupranta, kad kompaktinio disko ir saulės modulio gamyba yra tokia pati. Tai lietuviškai – nusodinimas, kai vakuume nusėda plonas aliuminio sluoksnis. Tuo metu Vokietijoje saulės energetika buvo subsidijuojama ir kilo. Mes visą laiką orientavomės į Vakarų Europą ir eksportą. Ir dabar 93 proc. saulės modulių iškeliauja iš Baltijos šalių.
Inžinieriai pasakė, kad iš 9 žingsnių gaminant saulės elementus 5–6 tie patys, kaip ir gaminant kompaktinius diskus. Ta pati technologija, kurią mes išmanome puikiai, naudojama ir gaminant akinių lęšius bei kaupiklius ir baterijas.
Supratome, kad turime turėti kelias skirtingas kryptis, nes bet kurioje srityje gali atsirasti problema, tačiau procesas turi būti panašus.
– Statėte naują gamyklą?
– Ši gamykla yra unikali ir mūsų moduliai – vieninteliai pasaulyje, turi tvarumo aukso sertifikatą, nes ji ekologiška. 2013 m. ją atidarė tuometinis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas. Po pastatu – 17 km gręžinių, 300 tūkst. tonų pastatas stovi ant slystančių guolių. Visa tai – mūsų inžinierių ir vadovybės įsigilinimas į kiekvieną technologiją.
Šilumą ir šaltį mes pagaminame patys sau. Tuo metu tai buvo tris kartus pigiau šaldytis ir šešis kartus šildytis. Pastatas neišskiria jokios šilumos. Ją surenkame ir šildome žemę per gręžinius. Iki rudens ji įšyla. Visa sistema atsipirko maždaug per 3 metus. Tai buvo pirma 1 megavato šilumos siurblio instaliacija Europoje. Buvome pirmieji ir daug dalykų patentavome.
– Tačiau sakėte, kad kompaktinius diskus palaidojote per anksti?
– Po krizės buvo atsigavimas ir kai kurios gamyklos plėtėsi. Mes neplėtėme gamybos, nors 2012–2013 m. nespėjome gaminti. 2019 m. pardavėme gamyklą ir ji dirba iki šiol. Pamoka, kad nereikia skubėti atsisakyti technologijos. Ją reikia gręžti iki galo.
– Tačiau saulės moduliai – tai gamyklos Kinijoje sinonimas.
– Pamatėme, kad gamindami standartinius modulius negalime konkuruoti, todėl gaminame statybines medžiagas. Pirmieji pradėjome gaminti stiklinius saulės elementus, nes supratome, jog abi jo pusės gali gaminti energiją. Juos galima naudoti fasaduose, stiklinių stogų konstrukcijoje. Be to, stiklą kur kas lengviau sumalti nei plastiką ir perdirbti. Tai žiedinė ekonomika.
Jei naudojame sekimo sistemas, kurios modulius suka paskui saulę, tai Lietuvoje energijos išgauname tiek pat, kiek Afrikoje.
Dirbame su 7–8 Europos universitetais, jiems tapome pagrindine bandymų baze.
Ieškome nišinių sprendimų: integruoti į pastatus, stogus, garso izoliacines sieneles. Geras pavyzdys – „Rail Baltica“. Tokia sienelė ne tik slopina garsą, bet ir gamina elektrą.
– Kodėl reikia gamyklos Italijoje?
– Mūsų sieneles galima naudoti prie greitųjų traukinių vėžės, nes kiniški produktai nuo slėgio, kai prasilenkia traukiniai, tiesiog išlaksto. Sienelės turi atlaikyti didžiulį slėgį, mat traukiniai prasilenkia 300 km per valandą greičiu. Mūsų sienelės atlaiko 12 metrų sniego sluoksnį. Jei tokios sienelės prie geležinkelio, elektrą iš karto atiduodame elektriniams traukiniams, jei prie autostradų, renkamos į kaupiklius ir kraunami elektromobiliai tose vietose, kur nėra įkrovimo stotelių, nes Italijoje kalnuose įvesti elektrą arba padidinti linijos galingumą labai sudėtinga. Geriau lokalizuoti jos gamybą automobiliams krauti ar, pavyzdžiui, tuneliui, slidinėjimo trasai.
– Kokio dydžio gamykla Italijoje?
– Tris kartus didesnė nei Lietuvoje. Be modulių ir baterijų, ten numatytas ir 8 tūkst. t ličio jonų baterijų perdirbimas. Bus perdirbami moduliai.
Mes ten neplanavome kurtis. Norėjome tiekti iš Lietuvos, tačiau jie vis gerino sąlygas ir mes apsisprendėme. Kol kas vėluojame, nes didžiulė konkurencija su kinais, tačiau turėsime gamyklų. Lietuvoje dirba 240 žmonių, apyvarta – virš 50 mln. eurų. Ten apyvarta tris kartus didesnė, o žmonių panašiai kaip Lietuvoje, nes linijos bus visiškai automatizuotos. Automatizavimo lygmuo bus trigubai didesnis.
– Vien saule ir elektra neapsiribojate.
– Gaminame lęšius. 16 dangos sluoksnių 3–5 mikronų sluoksnyje – aukščiausias pilotažas. Akiniai gaminami iš plastiko, pritaikome konkrečiam žmogui. Negaminame masinių produktų. Kaip su saulės elementais – kiekvienas jų gaminamas atskiram konkrečiam objektui. Tai mums leidžia konkuruoti su kinais, kurie gamina standartinius produktus.
Tačiau viskas sukasi apie tą pačią technologiją. Taip pat ir su ateities baterijomis, kurias gamindami ant aliuminio ar vario folijos nusodiname litį, ir ši plati juosta supjaustoma bei surenkami įvairaus dydžio moduliai. Sumaniosios baterijos – naujausias mūsų verslas. Jos leidžia pirkti elektrą, kai ji pigi, ir parduoti, kai brangi. Kiekvienas namų ūkis taip gali uždirbti. Patys kūrėme ir valdymo sistemą.
– Tačiau saulės elementai jau nebėra labai nauja technologija.
– Mūsų ateitis – apsaugoti pietines šalis nuo perdėto saulės spinduliavo. Italijoje, Sicilijoje, auginti vynuoges jau per karšta, ir nauja mūsų kryptis – šaltnamiai. Saulės elementus ir stiklą galime pagaminti taip, kad ant augalo po juo patektų tik tiek saulės, kiek jam reikia. Tokiais elementais turėsime padengti pusę savo planetos, kad sumažintume klimato kaitos poveikį. Šiuo aspektu Europoje mes lyderiai: reikia suskaičiuoti, kiek saulės būtina konkrečioje vietoje konkrečiam augalui. Ateityje net šalyse, kur dabar per karšta, bus galima gaminti maistą ir tam naudoti jūros vandenį, iš kurio saulės energija padės pašalinti druską. Einame į uždarą ciklą. Manau, ši kryptis bus vienas iš pagrindinių mūsų verslų. Vyno Sicilijoje greitai neturėsime.
Kinai mus kopijuoja. Parodose prie mūsų stendo ateidavo su paslėptomis kameromis ir po dvejų metų pristatė tokį pat produktą. Dėl to svarbus mūsų bendravimas su universitetais.
Turime suvokti, kad atiduodami technologijas nužudome savo pramonę. Laimei, Europa pradeda busti ir bando apsisaugoti. Trečiosiose šalyse subsidijos tose srityse, kurios turi ateitį, milžiniškos. Jų noras paprastas – užkariauti rinką ir tada susigrąžinti investicijas. Privalome siekti, kad maisto, vaistų ir energetikos gamyklos vertikalės pas mus turi išlikti bent 30–40 proc. Naujas ES įstatymas sako, kad 40 proc. ES vykstančių viešųjų pirkimų turi būti skirti ES produktams. Tai leis dalį gaminių atsivežti iš Azijos, kad kaina nebūtų per daug padidinta, bet ir apsaugoti vietos pramonę.
Turėjome pavyzdį, kai prasidėjus pandemijai negalėjome pasigaminti aspirino. Veikliosios medžiagos turėjome, tačiau užpildo – ne. Reikia, kad kritiniu atveju mūsų nešokdintų. ES tą pradeda suvokti, nes viskas labai greitai keičiasi ir bėgti reikia vis greičiau.
– Ar ne per didelė prabanga skirti tokias subsidijas?
– Visos naujos sritys subsidijuojamos, tačiau pažiūrėkime, kas atsitiko. Šiandien atsinaujinanti energija – pigiausias energetikos šaltinis. Vėjo kilovatvalandės savikaina – mažiau nei 4 centai. Priminsiu: pradžioje supirkimas buvo 70 centų. Saulės pagaminta kilovatvalandė vienu metu pirkta po eurą, dabar – 6–7 centai. ES subsidijuoja pramonę, kuri turi ateitį. Paskui ji tampa tvari. Mes neturime iškastinio kuro, o jo turi nedemokratinės Rytų valstybės. 2022 m. išleidome 1,1 trilijono euro energetikai, kurią pirkome išorėje. Tai 8 proc. mūsų BVP. Pinigai galėjo likti vietoje. Iš dalies tai kiniškas modelis.
Mano įmonės ateitis – sukurti kelias technologijas ir didesnę pridėtinę vertę, kaip ir šis pastatas, arba kitas pastatas, kuris neprijungtas prie miesto šilumos tinklų. Užtenka energijos, kurią gamina jis pats.
Negalime bėgti strimgalviais ir „užsidusinti“ su žalumu, tačiau tam reikia ruoštis. Baigsis nafta ir teks perdirbti užkastą plastiką bei kitus paslėptus dalykus. Žiediškumas būtinas.
– Ačiū už pokalbį.