Jis dirbo Valstybinėje derybų su Rusija delegacijoje, kuri rengė ir derėjosi dėl Lietuvai istorinių sutarčių, tarpvalstybinių santykių, okupacinės kariuomenės išvedimo ir kitų, atstovavo ir vadovavo ekonominėms deryboms su Rytais taip pat rūpinosi nacionalinės valiutos įvedimo, – išėjimo iš rublio zonos, reikalais.
V. Navickas taip pat buvo bandymo Lietuvai pasistatyti atominę elektrinę po Ignalinos AE uždarymo įvykių liudininkas ir dalyvis. Jo nuomone, jeigu ne rinkiminės batalijos ir nepagrįstas projekto menkinimas, šiandien su baime nesižvalgytume į Astravo pusę ir ne Baltarusija, o Lietuva kartu su sinchronizacija į Vakarų energetikos sistemą, švęstų naujos Lietuvos atominės elektrinės paleidimo šventę.
Klojo ekonominio savarankiškumo pamatus
Tačiau mūsų pokalbis pirmiausia rutuliojasi apie tai, kaip dar nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse solidi ir autoritetinga mokslininkų ir praktikų komanda klojo Lietuvos ekonominio savarankiškumo pamatus.
„Istorijos pradžia – labai paprasta. Prasidėjus perestroikai buvo bandoma imtis įvairių reformų, kad kiek nors pagerėtų gyvenimas. Viena iš tų reformų buvo siekis, kad trims Baltijos šalims būtų suteiktas ekonominis savarankiškumas, kad jos pačios tvarkytų savo ekonomiką ir tai būtų pavyzdys kitoms sąjunginėms respublikoms. Štai tuomet ir iškilo klausimas, kas gi jis yra tas ekonominis savarankiškumas“, – mūsų pokalbį pradeda ekonomistas.
V. Navickas tuo metu, po studijų Vilniaus universitete dirbo Mokslų Akademijos (MA) Ekonomikos institute. Pasak jo, jame darbavosi tokie šviesūs žmonės, kaip akademikas Antanas Buračas, akademikas Eduardas Vilkas, profesorius Kazimieras Antanavičius, Gediminas Vagnorius, Algis Dobravolskas ir kiti ekonomikos mokslo profesionalai.
Šių žmonių iniciatyva buvo suburtas kolektyvas ir numatytos sritys, kuriose reikalingas ekonominis savarankiškumas, aptarta, kokius įstatymus reikia parengti.
„Rutuliojantis ekonominiams sumanymams, neišvengiamai kilo mintis, kad Lietuva savarankiškai gali tvarkytis, tik būdama nepriklausoma. Tada kilo kitas klausimas – kaip greitai nepriklausoma. Prasidėjo intensyvios diskusijos. Vieni sakė, kad nepriklausomybės reikia siekti palaipsniui, kiti siūlė iš karto imtis to siekio“, – aną metą prisiminė pokalbininkas.
Tapo reformų įstatymų projektų rengimo grupių koordinatoriumi
Pasak V. Navicko, diskusijų metu buvo identifikuotos šešiolika sričių, kuriose pirmiausia reikia permainų: „Be abejo, tai buvo nuosavybės klausimas, nes viskas iki tol buvo suvalstybinta, reikėjo naujų įmonių formų. Be privačios nuosavybės ir verslo organizavimo formų įvairovės, kainų liberalizacijos rinkos ekonomika negalėtų veikti. Tada – finansai, biudžetas, užsienio ryšiai, valdymo reforma – štai tokios temos išsikristalizavo ir tada prasidėjo tų šešiolikos darbo grupių, kurios būrė po dešimt-penkiolika žmonių, darbas, įstatymų projektų gamyba“, – pasakojo grupių koordinatoriumi ir dviejų iš jų dalyviu tapęs V. Navickas.
Pasak pašnekovo, iki 1990-ųjų buvo padarytas nemažas įdirbis, taigi tuomet, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, nereikėjo visko nuo balto lapo pradėti. Jau buvo neblogai įsibėgėta, nemažai nuveikta, tik reikėjo patobulinti kai kuriuos dalykus.
Pamatus klojo patys
V. Navicko žodžiais, iš pradžių šie savarankiškos ekonomikos pamatai buvo išskirtinai vietos intelektualų, mokslininkų, praktikų idėjų rezultatas, nes jokios paramos iš užsienio nebuvo.
„Ji atsirado tik po 1991-ųjų pučo. Tik tada pradėjo į Lietuvą važiuoti ekspertai, įvairūs patarėjai. Nors iš pradžių atvažiuodavo tokie, kurie nesuvokė mūsų padėties, pas mus verdančio politinio katilo, kiek kitokios mūsų gyvenimo realybės. Todėl tie patarimai nebuvo labai vertingi. O pirmaisiais metais viskas buvo padaryta mūsų pačių“, – prisiminė ekonomistas.
Pasak pokalbininko, tuometinė sovietinė nomenklatūra tuose aptariamuose darbuose dalyvavo labai minimaliai ir atsargiai. Jo nuomone, bijojo rizikos, galvojo, kad gali ir nepavykti.
„Didžiausias krūvis ir kartu didžiausias indėlis teko dviem organizacijoms – Vilniaus universitetui su Stasiu Uosiu, Stasiu Kropu, Audriumi Rudžiu, Viliu Baldišiumi, Audriumi Misevičiumi priešakyje ir MA Ekonomikos institutui, kuriame darbavosi minėti A. Buračas, E. Vilkas, K. Antanavičius, G. Vagnorius, A. Dobravolskas“, – vardija daugiausiai prie naujų įstatymų rengimo prisidėjusius asmenis, kurie darbavosi vienoje ar kitoje įstatymų rengimo grupėje.
Pasak V. Navicko, aktyviai į tuos darbus įsijungė tuo metu Agrarinės ekonomikos institutui vadovavusi Kazimiera Prunskienė, kuri profesionaliai išmanė socialiai orientuotos rinkos esminius klausimus.
Už pramoninius reikalus, įmonių pertvarką buvo atsakingas Kęstutis Jaskelevičius, signatras Romualdas Rudzys, Rimvydas Jasinavičius, Klemensas Šeputis.
Šioje veikloje aktyviai dalyvavo Plano komiteto Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinių tyrimų institutas, kuriam vadovavo prof. Aleksandras Vasiliauskas ir akademikas Raimundas Rajackas.
Rinkosi Ministrų taryboje
Pasak V. Navicko, suprasdama nepriklausomybės neišvengiamumą, bet dar po ekonominio savarankiškumo priedanga, tuometinė valdžia nuo 1989 m. irgi prisidėjo.
Ministrų Taryba (MT), kurios pirmininku tuo metu buvo Vytautas Sakalauskas iš esmės perėmė iš MA Ekonomikos instituto visą iki tol atliktą ekonomikos reformos darbą ir jį tęsė.
„Profesorius K. Antanavičius mane, kaip koordinatorių, delegavo dirbti į tuometinę Ministrų Tarybą. Tapau Ekonomikos reformų skyriaus vedėju. Tuomet valdžia parodė dėmesį tiems mūsų darbams, skyrė šiek tiek finansų“, – prisiminė buvęs grupių koordinatorius.
Ministrų taryboje V. Navickas dirbo beveik metus iki nepriklausomybės paskelbimo. Ten rinkdavosi ir ekonomikos reformas ruošiantys žmonės. Pasak pašnekovo, ten buvo daugiau erdvės, jie galėjo naudotis geresniais nei institute ištekliais, tarkime, kopijavimo aparatais, nes kitur dėl to kildavo problemų, o juk kompiuterių ir interneto dar nebuvo ir teko visus projektų tekstus turėti popieriuje. Darbas gerokai palengvėjo. Įstatymų ruošimo procesas įsibėgėjo, gimė vis savarankiškesnės idėjos.
Svarbiausi įvykiai – per vieną dieną
Keisti sutapimai lydėjo V. Navicką. Tuo metu, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, jis buvo išvykęs į stažuotę Vokietijoje, Marburgo universitete. Grįžo iš ten tik balandį.
„Atėjau į darbą MT ir matau ant stalo gulintį atleidimo lapelį. Ir netrukus paskambino naujai paskirtoji premjerė K. Prunskienė, pakvietė pasikalbėti. Pasidomėjo stažuote ir pasiūlė tapti ekonomikos ministru.
Paklausiau, kiek turiu laiko pagalvoti. Sako valandą dvi. Sėdžiu ir galvoju, ką daryti. Mobiliųjų telefonų nebuvo, pasiskambinti ir pasitarti nebuvo galimybės. Buvo toks vyriausias amžiumi ekonomikos skyriaus darbuotojas, einu pas jį. Užėjau ir sakau: „Tu turi gyvenimiškos patirties. Gavau tokį pasiūlymą, gal gali man patarti, ką man atsakyti“. Jis ir pasiūlė sutikti, nes bet kada galėsiu atsistatydinti. Tada nuėjau pas K. Prunskienę ir pasakiau, kad sutinku. Ji parašė raštelį tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos (AT) prezidiumo sekretoriui Liudvikui Sabučiui: „Siunčiu gerą kandidatą į ekonomikos ministrus“. Su tuo rašteliu ir nuėjau į AT“, – pačiam neįtikėtinai susiklosčiusius įvykius prisiminė pašnekovas.
Sąjūdžio deputatų klubas tą pačią dieną surengė posėdį, kuriame V. Navickas prisistatė ir papasakojo, kaip įsivaizduoja savo darbą. Vėliau, dar tą pačią dieną jis praėjo ir plenarinio AT deputatų patikrą, atsakinėjo į įvairius klausimus ir buvo patvirtintas ekonomikos ministru. „Tai man nebuvo sudėtinga, žinojau būsimų ekonomikos reformų turinį, nes tai jau keletą metų buvo tiesioginis mano darbas.“
Ir visa tai nutiko per vieną dieną: „Grįžau į namus, o žmona klausia, kas naujo. Juk pirmą dieną išėjau į darbą po komandiruotės. Sakau: „Ką aš galiu tau pasakyti. Šiandien praktiškai suveikė didžiųjų skaičių dėsnis“. O dėsnis teigia, kad tam tikromis sąlygomis atsitiktinių veiksnių visuma ilgainiui nulemia rezultatą, nepriklausantį arba mažai priklausantį nuo atsitiktinumo. Kadangi esu ekonomistas matematikas, žinau panašią taisyklę – blogi įvykiai nuosekliai gali kartotis gausiai, bet po audros turi pasirodyti saulė. Aš jai ir pasakoju: „Rytą nueinu į mašinų aikštelę ir matau, kad žiguliuko padanga nuleista. Susitvarkęs, nuvažiuoju į darbą – randu atleidimo lapelį. Na, galvoju, nuo dabar jau turėtų keistis įvykių seka. Taip ir įvyko – pasiūlė tapti ministru.“ Žmona kiek papriekaištavo, kad nieko nepasakiau, nepasitariau, bet kad nei laiko, nei galimybių tam nebuvo“, – su šypsena lemtingąją dieną ir keistų sutapimų seką prisiminė pašnekovas.
Įstatymai priiminėjami žaibiškai
Pirmuoju nepriklausomos Lietuvos ekonomikos ministru V. Navickas tapo būdamas vos 38-erių. O tada ir užsisuko...
„Tas laikas buvo sklidinas įvairiausių įvykių. Buvo dvi sudedamosios to laiko dalys – didelis noras nuveikti labai daug. O tam, kad daug padarytume, reikėjo daug kalbėtis. Įvairioms diskusijoms, nuomonių derinimui buvo skiriama daug laiko, juoba, kad ekonomikos reformos vyko vykstant ir politinėms reformoms, todėl reikėjo politinius pokyčius integruoti į ekonomikos procesus“.
Jo žodžiais, AT deputatais tapo daug žmonių, kurie buvo anksčiau paruoštų įstatymų autoriai. Ir dėl to, o gal ir todėl, kad senoji biurokratija jau neveikė, o naujoji dar nebuvo sutvirtėjusi, o gal ir dėl kitokių priežasčių, nebuvo tokių ilgų jų nagrinėjimo procedūrų, kaip tai vyksta dabar – įstatymai buvo priimami labai greitai.
„Būdavo, eini į tribūną, pristatai kokį nors įstatymą, tai nekyla didelės diskusijos, kad jo nereikia, kad reikia ką nors iš esmės keisti. Taip, gal reikia kažką taisyti, bet tuoj pat po keleto dienų reikiamai patikslinus ir patvirtinamas. Dabar iš ekonominio taško žvelgiant į tą produktyvumą, priimtų įstatymų kiekį, tai ypač 1990-ųjų vasarą buvo pasiekta daug rezultatų“.
Vienas iš svarbesnių – sukurtos teisinės galimybės naujoms įmonėms steigtis ir savarankiškai veikti.
Pasak pašnekovo, sovietiniais laikais Lietuvoje buvo vos 6 tūkst. ūkio subjektų – 5 tūkst. valstybinių įmonių ir apie tūkstantis sovietinių tarybinių ūkių ir kolūkių. Dabar tų veikiančių ūkio subjektų yra apie 67 tūkstančiai. Tam, kad jie atsirastų, taip pat reikėjo sukurti juridinį pagrindą. Būtent tada, pirmaisiais nepriklausomybės metais ir buvo sukurta teisinė bazė, padėjusi atsirasti naujiems verslams ir ateiti užsienio investicijoms.
Pašnekovas juokiasi prisimindamas ne vieną atvejį, o ypač –- kai buvo svarstomas Užsienio investicijų įstatymas:
„Kalbant apie turizmo vystymą ir dalyvaujant užsieniečiams vienas parlamentaras papriekaištavo, neva, kam čia tos užsienio investicijos, juk lietuviai svetingi – moka lovą pakloti ir svečią priimti. Visokio lygio, išsilavinimo ir supratimo parlamentarų būta“. Bet visus juos vienijo noras padaryti Lietuvą stipria valstybe.
Driokstelėjo blokada
Prisimindamas netrukus po Kovo 11-osios driokstelėjusią blokadą, V. Navickas sako, kad iš pradžių buvo toks jausmas, kad Kremlius tik pagąsdins ir viskas tuo baigsis.
„Ne vienas galvojome, kad kitą dieną jiems vėl reikės to, ką mes pagaminame Lietuvoje, – negi jie tokie kvaili, kad patys sau kenktų. Pasirodo, kad būta rimtesnių nusiteikimų. Kai praėjo savaitė, pamatėme, kad jau ne juokai. Tada pradėjome galvoti, kaip išsisukti iš tos situacijos, kaip tvarkyti ekonomiką, kad žmonės, gamyklos, ligoninės, mokyklos veiktų, kad butai ir kiti pastatai, ypač socialinės sferos šildomi būtų. Juk negali sakyti, kad vėliau pagalvosime. Buvo be galo sudėtinga. Ir gamyklų vadovai, ir kai kurie ministrai, ir tas pats Algirdas Brazauskas turėjo ryšių nuo ankstesnių laikų su Rytais, tačiau blokados metu įsitikinta, kad jau neužtenka kokio pokalbio, susitarimo, kad reikalingas politinis sprendimas, kad tai bandymas užsmaugti Lietuvą per ekonomiką, kad mes atsisakytume savo nepriklausomybės. Buvo rimti dalykai. Tai buvo nelengvas klausimas, nelengvi sprendimai, kuriuos turėjo priimti Vyriausybė“, – svarstė pokalbininkas.
Blokados metu darbo valandų niekas neskaičiavo. Laikas buvo toks intensyvus, darbo valandos – neprognozuojamos.
„Sunku net įsivaizduoti, kad kas nors būtų vakare šeštą valandą į namus išvažiavęs. Vakare, arba šeštadienį susitikdavome pasikalbėti, pasikeisti nuomonėmis. Nebuvo nė kalbos, kad dar šeimoje galėtum kokius nors darbus nuveikti“, - sakė pašnekovas.
Asmeninis gyvenimas tuomet buvo nuėjęs į antrą planą, nors namuose tėčio nekantriai laukė aštuonmetė ir trimetė dukros.
Pašnekovas neslėpė, kad jau vėliau, per Sausio 13-osios įvykius, draugai pasirūpino, kad mergaitės būtų išvežtos į saugesnę aplinką.
„Nežinojome, kaip pakryps įvykiai. Naktį ir dieną buvome Vyriausybėje, po to Seime kartu su AT deputatais. Buvo neramus metas.
Atvažiavo žmonos studijų bendramokslė, paėmė ją ir mergaites ir išvežė į Kauną. Jeigu okupantai būtų puolę parlamentą, būtų gi išgaudę ir šeimos narius, – to meto įvykių atmosferą ir tvyrojusią nežinią prisiminė pašnekovas. – Buvau maloniai nustebintas Ekonomikos ministerijos darbuotojų patriotiškumu, kurie savo iniciatyva tomis 1991 sausio dienomis rizikuodami naktį saugojo ministeriją nuo užpuolikų“.
Pasak V. Navicko, dalis tų žmonių, kurie dirbo Plano komitete, toliau liko jo pastatą perėmusioje Ekonomikos ministerijoje. Tačiau laukė nauji ekonomikos reformos darbai, o planavimas ir centralizuotas išteklių skirstymas tapo nereikalingi.
Jie anksčiau buvo atsakingi už produktų, už ypatingų žaliavų, medžiagų tiekimą, jie turėjo kontaktus, tiesioginius ryšius su sąjunginėmis respublikomis ir Maskva. Trumpą laiką tai buvo svarbu, nes dvišaliai, sutartimis grįsti santykiai tik pradėjo formuotis.
„Žmogiškųjų ryšių dėka daugelis tų tiekimų buvo atliekama net nežiūrint to formalaus darbų tarp Ekonomikos ir Materialinių išteklių ministerijų pasidalijimo. Tai prisidėjo prie gyvybingų išteklių tiekimo Lietuvai.
Sudėtingiausia buvo parengti ekonomikos „gaisrų gesinimo“ planus. Tarkime, pritrūksime dujų, tai kokiais etapais ir kam pirmiausia jos bus užsuktos. Juk pirmiausia reikėjo pasirūpinti, kad jas gautų daugiabučiai, o tada galvoti, kokios įmonės galėtų sumažinti jų naudojimą ir kokios socialinės pasekmės dėl to gali kilti. Nes jeigu darbą stabdys daug darbuotojų turintys fabrikai, gali kilti socialinė įtampa. Toks planas buvo parengtas ir veiksmų eiga sumodeliuota, kai kurioms, ne tokioms reikšmingoms įmonėms tie ištekliai buvo sumažinti“, – tokį krizės valdymo mechanizmą taikė anuomet dirbusi Vyriausybė.
Gimsta legendos
Klausiu, iš kur gi toks pirmosios Vyriausybės, apie kurią dabar jau net legendos kuriamos, susitelkimas, darbštumas.
„Mus vienijo tai, kad niekas neįsivaizdavo, kad štai – esu ministras, todėl esu visažinis. Mokėmės vieni iš kitų. Vieni geriau žinojo praktinius dalykus, kiti – reformų klausimus. Mus vienijo pagarba ir žmogiškas supratimas, kad gali intelektualiai praturtėti, bendraudamas su kolega ir tai vedė prie glaudesnio bendradabiavimo. Kai komandoje yra aiškūs lyderiai, intelektualai, tarkime tokie, kaip Romualdas Ozolas, Algimantas Nasvytis arba su žmonės su neįkainojama patirtimi, tokie, kaip Romualdas Sikorskis, A. Brazauskas, tai gauni daug žinių, išmanymo ir apie kitas sritis. Tie pradai ir lėmė tokį ypatingą mūsų tarpusavio bendravimą. Be to palankią tokiam bendravimui atmosferą gebėjo sukurti premjerė K. Prunskienė. Visi prisimename jos garsiąją frazę: „Jūs, ministrai, esate savo sričių premjerai.“
Todėl ir dabar susitikę mes randame įvairiausių temų, – nebūtinai tik su politika susijusių. Galime kalbėtis apie meną, nagrinėti istorines temas. Knygų, kurias kolegos parašė gausa, jų turinys parodo, kad žmonės tikrai buvo iš didžiosios raidės. Pagarbos, supratimo dalykai padėjo spręsti ir reformų klausimus normaliai, be nervų, be tarpusavio vaidų ar pykčių. Darbavomės ranka rankon, suprasdami esančią situaciją, bendrai ieškodami atsakymų ir siekdami rezultatų“, – taip darbą su pirmosios Vyriausybės komanda prisiminė vienas iš jos tiesioginių dalyvių.
V. Navickas prisiminė, kad anuomet ne tik kolegos ministrai, ar viceministrai buvo kaip viena ranka, bet ir iš paprastų žmonių sulaukdavo supratimo ar pritarimo, – kiek leido žmonių jėgos, visi maksimaliai stengėsi atsiduoti bendram darbui.
„Pamenu ministerijoje anksti ryte gerokai prieš darbo pradžią atvykęs prie kabineto sutikau vieną jauną bendradarbį, kuris sako norintis prisidėti prie ekonomikos reformų darbų ir parašė apie tai savo pasiūlymus. Bet tai nebuvo tiesioginė šio darbuotojo darbo sritis, bet jis, kaip patriotas, norėjo savo gebėjimais prisidėti prie bendro darbo. Susipažinau su pasiūlymais ir norėdamas jį paskatinti už iniciatyvas skyriau jam simbolinę premiją.
Vėliau šis žmogus padarė įspūdingą tarptautinę karjerą. Džiaugiuosi dėl jo sėkmės.“
Kainos ir Vyriausybės griūtis
Paklaustas, kodėl griuvo pirmoji vyriausybė ir ar staigus kainų šuolis, jo akimis, buvo lemiama priežastis, V. Navickas atskleidė kai kuriuos niuansus.
Pasak jo, kainų didinimo vaizdas paprastas ir aiškus, – laisva rinka be laisvų kainų neįmanoma.
„Kainų kėlimas buvo neišvengiamas, nes sovietiniais laikais iš biudžeto gamintojams buvo padengiamos sąnaudos, – skirtumas tarp to, kiek kainuodavo pagaminti ir to, už kiek jie pardavė. O daug prekių parduodavo pigiau, nei kainavo pagaminti. Tai buvo taikoma ne viskam, bet, tarkime, maisto prekėms, grūdų, galvijų supirkimui, vaikiškoms prekėms ir pan. Jeigu lietuviškas fabrikas gamindavo ir veždavo prekes į visą Sovietų Sąjungą, o Lietuva jau buvo ekonomiškai savarankiška, tai negalėjome dengti kainų skirtumo iš savo biudžeto ir dotuoti kitų respublikų.
Vyriausybė priėmė sprendimą mokėti ne dotacijas gamintojams, o kompensacijas dėl kainų padidėjimo vartotojams.
Tai jas jau vien dėl to reikėjo tas kainas didinti. Taigi, naikinant dotacijas reikėjo paskaičiuoti kokios jos buvo dydžio ir tokiu laipsniu turi padidinti kainas, kad tie gamintojai gautų pinigų, kad jiems pasidengtų tai, ką jie pagamino. Jie turėjo gauti pajamų, o darbuotojai – atlyginimus. Nes jeigu jie negauna dotacijų iš biudžeto, turi tai gauti iš pirkėjų, iš vartotojų. Kai visa tai suskaičiavome, supratome, kad maisto kainas reikia didinti vidutiniškai tris kartus. Bet kai biudžetui nebereikia mokėti dotacijų, tai tą skirtumą reikia atiduoti žmonėms, kad jie turėtų pinigų, kad eidami apsipirkti, jie turėtų tą sumą, kuri neatiteko dotacijoms.
Pinigų biudžete tokioms dotacijoms ir tuo pačiu kompensacijoms nepakako. Buvo planuojama biudžete skirti 1 mlrd. rublių kainų skirtumui padengti. Kai vien tik maisto produktų kainų padidėjimui reikėjo 3 mlrd. rublių.
Tos išmokos buvo numatytos Vyriausybės sausio 4-osios nutarime. Tačiau štai kas nutiko: naujoji kompensavimo sistema buvo patvirtinta sausio 4 d., o kainos padidintos sausio 7 d., tuo tarpu išmokos buvo numatytos avansu šiek tiek vėliau. Buvo padaryta lemtinga klaida, kad išmokos nebuvo sumokėtos anksčiau, – dar iki kainų padidinimo.
Žmonės atėjo po sausio 7-osios į parduotuvę, pinigų piniginėje daugiau neatsirado, o jie išvydo kosmines kainas.“
Tačiau V. Navickas neslepia, kad tai nebuvo vienintelė kilusių neramumų ir pirmosios Vyriausybės griūties priežastis. Tiek latviai, tiek estai jau panašiai buvo padidinęs kainas ir nieko panašaus nenutiko:
„Matyt, priežastis slypėjo kitur, bet kažkam atsirado puiki proga kelti triukšmą ir panaudoti kainas, kaip kozirį.“
Pikčiausia, sako pašnekovas, kad paskui prasidėjo šnekos, neva žinojo, kad tankai važiuos, kad jie tik laukia, kad Vyriausybė žengs kokį neteisingą žingsnį, kad neva ji dalyvavusi sąmoksle ir prisidėjusi prie visko, kas vėliau nutiko.
„Visi tie šnekėtojai dalyvavo parlamento posėdžiuose, kur vaikščiojo ir Krašto apsaugos departamento ir saugumo vadai. Bet niekas nepasakė: „Palaukite, visa tai mums gręsia rimtais neramumais.“ Niekas nepasakė nė pusės žodžio, nebuvo jokios užuominos“, – ano meto neramumus ir Vyriausybės griūtį prisiminė pašnekovas.
Jis neslepia, kad jau tada buvo prasidėjusi kova tarp AT ir vyriausybės, tarp asmenybių.
„Būdavo, nueini į parlamentą, tai ne kainos, ne jų didėjimas, ne kiti svarbūs klausimai nagrinėjami, o ar cukriniai runkeliai nuimti, ar bulvės nukastos. Kainų klausimas parlamente taip ir nebuvo išsamiai nagrinėtas ir žmonėms išaiškintas, nors dar 1990 m. rugsėjį visą situaciją šiuo klausimu raštu Vyriausybei pateikiau. Nebebuvo likę darnos tarp parlamento, sprendimų nuoseklumo, bet buvo daug nepagrįstos kritikos Vyriausybei ir visa tai lėmė, kad tinkamas laikas buvo praleistas“, – konstatavo buvęs ekonomikos ministras.
Pasak pašnekovo, G. Vagnorius iš tos klaidos gerai pasimokė. Nuo 1991 m. kovo 26 d. jo nutarimu buvo padidintos kainos, bet gal dviem savaitėmis anksčiau žmonėms buvo išmokėtos išmokos, kad jie turėtų papildomų pinigų.
Auksinis koziris
Jau tuomet, kai nuo 1992 m. iki 1995 m. V. Navickas dirbo ekonomikos ministro pavaduotoju, jis buvo atsakingas už Rytų bloką, tuomet dažnai dalyvaudavo įvairiose derybose, o taip pat pasirašant susitarimus su pagrindinėmis Rytų valstybėmis.
Tarkime, G. Vagnorius, būdamas premjeru, važiavo pasirašyti susitarimą su Boriso Jelcino vyriausybės premjeru Jegoru Gaidaru.
V. Navickas prisiminė, kad derybų metu niekaip nepavyko rasti susitarimo dėl keleto Lietuvai svarbių produktų pirkimo iš Rusijos: „Tada G. Vagnorius su J. Gaidaru nuėjo į atskirą kambarėlį prie derybų salės, o mes, visa delegcija, likome laikti. Grįžta jie, matome, kad J. Gaidaro veido spalva pasikeitusi. G. Vagnorius tik linkteli mums, neva, kad viskas gerai, susitarta.
Grįžtame į Lietuvos atstovybę Maskvoje, klausiame G. Vagnoriaus: „Ką jūs jam pasakėte, kad palyginti greitai pavyko pasiekti tokių rezultatų“. O jis sako: „Žinokit, Lietuva nėra tokia jau nereikšminga šalis.“ Nors jis neįvardijo, kas nutiko, bet spėjome, kad tai lemtinga gaida tapo Kaliningrado tranzito klausimas. Daugelyje derybų su Rusijos Federacija tai būdavo mūsų auksinis koziris.“
Pasak pašnekovo, Rusija ir kitos sajunginės respublikos sunkiai vadavosi iš socializmo sukurtos skirstymo sistemos ir iki pat, berods, 1994 m. reikėjo kasmet sudaryti su jais ekonominio bendradarbiavimo sutartis.
Maskvoje – stebėtojo statusu
V. Navickas nuo Lietuvos buvo deleguotas į derybų su Rusija delegaciją. Vienas iš ten svarstytų klausimų buvo sovietų kariuomenės išvedimas iš Lietuvos.
„Maskvoje po pučo, kai žlugo TSRS Ministrų Taryba, vietos jos buvo įkurtas Operatyvaus liaudies ūkio valdymo komitetas, į kurį buvau pasiųstas nuo Lietuvos, kaip stebėtojas. Visos respublikos ten turėjo atstovus, o Baltijos šalių atstovai turėjo stebėtojų statusą. Ten teko susipažinti su svarbia informacija – su Sovietų Sąjungos užsienio skola, respublikų rodikliais, buvo aptariama, kiek kam ko skirti, netgi, kaip kovoti su Baltijos šalyse susiklosčiusia situacija. Tai buvo mums vertinga ruošiant derybinius dokumentus.
Mano tiesioginis darbas buvo pasirūpinti sutartimis ne tik su Rusija, bet ir su Kazachstanu, kitomis respublikomis.
Tarkime, iškilo klausimas, kaip padalinti TSRS užsienio skolą. Mes laikėmės pozicijos, kad jokios užsienio skolos nedengsime. Nors Lietuvos įmonės buvo gavusios kreditus ir už juos nusipirkusios įrangą, technologijas, bet „Vnešekonom“ banke pražuvo visų mūsų pinigai, – ir įmonių, ir žmonių sąskaitos. Tada mes pasakėme, kad tuomet jūs mums atiduokite šiuos pinigus. Taip gimė ekonominio pobūdžio klausimai“, – prisiminė pokalbininkas.
Tame komitete stebėtoju V. Navickas dirbo apie pusantrų metų – iki tol, kol iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė.
V. Navickas prezidento A. Brazausko dekretu buvo patvirtintas ir Lietuvos derybų su Rusija delgacijos nariu. Delegacija daug nuveikė rengdama įvairius sutarčių su Rusija projektus.
Vienos iš svarbesnių sutarčių buvo ne tik tarpvalstybinių santykių sureguliavimo, bet ir kariuomenės išvedimo.
Medalių nereikia
Juokauju, už kokius nuveiktus darbus įvairių vyriausybių darbe V. Navickui būtų galima skirti medalį.
„Na, medalių kabinti nereikėtų, bet kaip pirmiesiems, žengusiems į neramią ir audringą nepriklausomybės jūrą, norisi, kad apie tai žmonėms bent prisiminimas išliktų“.
Pasak buvusio ekonomikos ministro, jam asmeniškai pats reikšmingiausias etapas buvo pirmieji metai po Nepriklausomybės atgavimo: „Jie ne tik reikšmingiausi, bet ir sunkiausi. Nors ir vėliau buvo pasiekta tai vienokių, tai kitokių veiklos rezultatų, bet minėtas laikotarpis buvo ypatingas, nes jo metu buvo kuriami naujos valstybės pamatai. Ir jeigu tą pamatą klodamas tu sugebėjai padėti ne visai kreivą akmenį ir jis stovi iki dabar ir stovės dar daug daug metų, tai yra tokio darbo prasmė. Jeigu pamatai gerai pakloti, tai ir pastatas gerai stovės. Ir kaip matote, Lietuva per 30 metų tiek daug pasiekė, reiškia, kad ir mūsų darbas buvo prasmingas.“
Laukinio kapitalizmo perliukai
Pasak V. Navicko, realus privatizavimo procesas prasidėjo apie 1992-uosius, štai tuomet ir prasidėjo kautynės dėl turto. Nors tai vyko ir po Ekonomikos ministerijos stogu, bet šiuos klausimus kuravo kiti kolegos.
O prieš tai dėjosi štai tokie dalykai: „Iš karto po 1991-ųjų rugpjūčio pučo atsirado galimybė žmonėms kirsti sieną ir aktyviausieji gulte užgulė Ekonomikos ministeriją, juokiasi pašnekovas. Prie Lazdijų buvo įrengtas vienas sienos kirtimo punktas, o pravažiuoti norėjo daug kas. Jaunimas veržėsi už sienos, – kas parduoti, kas – nusipirkti: vieni važiavo mašinų, kiti vežė į Vakarus metalą.
Tuometinė valdžia įvedė leidimų sistemą, kad būtų suvaldyti srautai per sieną. Juos išduodavo Ekonomikos ministerija. Tada ministras buvo Albertas Šimėnas. Prie ministerijos anuomet netrūko įvairiausių vaizdelių. Atvažiuodavo jaunimas su šlepetėmis, su treningais. Reikalaudavo kuo greičiau duoti leidimus. Reikėdavo atitinkamą popierių užpildyti ir būtinai ant jo turėjo būti ministro parašas. O A. Šimėno parašas buvo S raidė ir du brūkšniai, – visai kaip dolerio ženklas. Eina vaikinai ir šneka: „Tai čia ministro parašas? O tai ko čia mes važiavome, galėjome ir patys taip pasirašyti“. Buvo visiška apgultis, ant šaligatvio būdavo pristatyta mašinų, degalų pritekėję.“
„2006-ųjų metų rugsėjį Seimas priėmė rezoliuciją dėl branduolinės energetikos tęstinumo. Tuo metu aš buvau Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas ir pats teikiau tą rezoliuciją. Buvo priimtas toks sprendimas ir reikėjo jį vienokiu ar kitokiu būdu vykdyti. Jau visi žinojo, kad 2009 m. pabaigoje teks visiškai sustabdyti Ignalinos atominę jėgainę, nors dėjome daug pastangų, kad toks prieštaringas derybininkų dėl stojimo į ES susitarimas dėl IAE uždarymo būtų atšauktas.
Dėl to buvo patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija, numačiusi atominės energetikos tęstinumą Lietuvoje.“
Pašnekovas neslepia tiesiogiai dalyvavęs „Leo.lt“ sukūrimo procese ir sako iš arti matęs, kaip viskas vyko ir kodėl viskas žlugo, nes G. Kirkilo Vyriausybėje dirbo ūkio ministru.
Tam, kad Lietuva išliktų branduoline valstybe, reikėjo pasistatyti naują reaktorių. Buvo sudaryta ne viena darbo grupė, kurių tikslas – parengti Atominės elektrinės įstatymą.
Tada kilo kitas klausimas, – kas gi bus tas nacionalinis investuotojas, kas bus tas atominės jėgainės statytojas?
Pasak pašnekovo, Vyriausybės buvo sukurta galinga, iš kelių dešimčių asmenų sudaryta komisija, kuri išanalizavo įstatymo nuostatas, vedė derybas dėl nacionalinio investuotojo bendrovės steigimo, nagrinėjo klausimus, kaip bus valdoma bendrovė, kokie bus saugikliai numatyti. Ją sudarė ir Valstybės saugumo departamento, Valstybės kontrolės, Turto fondo ir praktiškai visų ministerijų bei parlamento atstovai: „Aš jai vadovavau ir dėl kiekvienos nuostatos klausdavau kiekvieno ar pritaria, ar ne. Buvo įsiklausyta į visas nuomones, jos pasvertos, visi sprendimai buvo atviri. Protokolus pasirašydavau tik tuomet, kai visi komisijos nariai juos peržiūrėdavo ir patvirtindavo, kad viskas surašyta teisingai. Viskas buvo atvirai daroma. Tai buvo didelis, apie metus trukęs intensyvus darbas.
Vyriausybėje tuo tarpu buvo sukurta kita darbo grupė, kuri galvojo, kas tas nacionalinis investuotojas galėtų būti. Ji sumąstė, kad tai bus Vakarų skirstomieji tinklai, kurie jau buvo privatizuoti prie ankstesnių vyriausybių, o jų akcininkas - įmonė „NDX energija“, taip pat – Rytų skirstomieji tinklai ir „ Lietuvos energija“, kuriai, kaip vieninteliam galimam valstybiniam investuotojui, nepakako kapitalo tokiam projektui vystyti. Nuspręsta, kad šios trys berndrovės turi būti apjungtos ir būtent joms patikėta atlikti nacionalinio investuotojo vaidmenį. Ir tai logiška, nes jeigu galvoji statyti elektros generaciją, tai natūralu, kad didžiausias interesas yra tų, kurie tą elektrą paskirsto, pardavinėja.
Sudėjome viską į vieną Atominės elektrinės įstatymą, nuėjau į Seimą, jį pristačiau. Berods, 107 Seimo nariai pasakė už. Praktiškai vienbalsiai iš tų, kurie buvo salėje. Jokių problemų. Įstatymas priimtas, reikia jį įgyvendinti. Kilo klausimas, kaip sujungti kapitalą, kiek jis yra vertas, kiek vertos vienos ar kitos bendrovės akcijos. Per viešuosius pirkimus buvo pasamdytos dvi tarptautinės organizacijos – HSBC ir KPMG, kurios ir atliko tuos vertinimus.
Patvirtinus ir akcijų struktūrą , kurioje valstybė turėjo didžiają jų dalį ir kitus valstybei kontrolei būtinus dalykus prasidėjo realus veiksmas, – kurti strategiją, kurti bendrovę, statyti atominę.
Tačiau jau ant nosies rinkimai. Tada kilo įvairios spekuliacijos. Kaip čia gali būti, kad štai tokia sandara iš tokių bendrovių, kaip jie gali dalyvauti tokiame projekte? Valstybė praras bendrovių valdymo kontrolę, didės elektros kainos ir pan. Tai tapo populiariu koziriu rinkimų batalijose. Tai ir buvo didžioji priežastis, dėl ko prasidėjo visos intrigos.
Buvo atliekami įstatymo patobulinimai. Surinkęs visus pasiūlymus ėjau į Seimo tribūną, visas parlamentarų raštingas pataisas integravovome į įstatymą ir visoms politinėms jėgoms tas galutinis variantas turėjo tikti.
Tačiau sužaidė argumentas, kad projekto imasi ne tie, ne taip...
Pamenu, panaikinus nacionalinio investuotojo bendrovę, prezidentas Valdas Adamkus, klausiamas kaip jis vertina tokį, jau kitos Vyriausybės sprendimą pasakė, kad nei teisiniu, nei ekonominiu požiūriu jam nebuvo įrodyta, kad tai yra kažkas negerai, o jeigu kas nors yra negerai, tai galima pataisyti.“
Įstatymas buvo atsidūręs net Konstituciniame teisme, kuris padarė išvadą, kad paties įstatymo naikinti nereikia, kad tereikia įvesti tam tikras nereikšmingas korektūras.
„Mano galva, ypač žvelgiant į tai, kas dabar dedasi su Astravu, toks pagalių kaišiojimas galimai neapsiėjo be išorinių jėgų. Juk paskui ir antrasis – Visagino projektas su „Hitachi“ buvo sužlugdytas. Ir šitam, matyt, tai pakišo koją, nes irgi tam buvo gautas parlamentinis pritarimas ir jokių teisinių problemų nebuvo.
Jeigu be jokių stabdymų, sklandžiai, tai panašiu metu, kai įvyks mūsų elektros sistemos sinchronizacija su Vakarais, ir elektrinė būtų buvusi užbaigta, ir tikriausiai baltarusiams ar Rusijai nebūtų kilęs noras ką nors netoliese statyti.
Manu, kad tai gera pamoka politikams, kad ateityje sprendimus geriau pagrįstų ir įvertintų jų ilgalaikes pasekmes“, – įsitikinęs pašnekovas.
Nesisteminiai sprendimai
Nuo 2009 m., po darbo vyriausybėse, V. Navickas pradėjo dirbti Edukologijos universitete, o prijungus jį prie Vytauto Didžiojo universiteto, dabar jis darbuojasi VDU Švietimo akademijoje.
Tą dešimtmetį, kurį teko praleisti Edukologijos universitete, jam teko ir fakulteto dekano pareigos. Sako, buvęs intensyvus laikotarpis, – jungėsi universitetai, kito akademinė aplinka. Pagrindinė fakulteto kryptis buvo socialiniai mokslai, o viena iš krypčių – ekonomikos mokytojų rengimas.
Pašnekovas pasidžiaugė, kad buvo akredituota speciali ir vienintelė tokia bendrojo ugdymo mokyklų ekonomikos mokytojams skirta programa Lietuvoje.
„Mano manymu, švietimo sistemoje yra priiminėjami nesisteminiai sprendimai. Tarkime, dabar priimtas sprendimas mokėti 300 eurų stipendijas tiems, kurie pasirinko pedagogines studijas. Tai yra labai geras sprendimas, pasirinkusių būsimų mokytojų specialybę skaičius išaugo. Bet jeigu mes nepasirūpinsime, kad dirbantis mokytojas gautų normalų atlyginimą, tai nieko gero nebus. Dabar jie mokysis, bet jei nedidės mokytojų atlyginimai, rezultato nebus, mokytojų stygiaus nesumažins. O kai kalbame apie mokytojų rengimo gerinimą, o ką tie mokytojai ir kaip turės mokyti, – ugdymo turrinio dalykai dar nėra aiškūs“, – vieną esminių pastabų, adresuotų švietimo sistemai, įvardijo pokalbininkas.
Pabaigai paklausiau, ar būdamas ministru ką nors privatizavo, o gal turi ar ketina turėti nuosavą verslą.
„Nieko neprivatizavau ir verslo neturiu. Esu dirbęs privačiame versle, aštuonetą metų buvau „Mercedes“ atstovybės Lietuvoje vienu iš vadovų. Tada pajutau verslo galimybes, verslo darymo taisykles, pažinau verslą iš arti. Džiaugiuosi turėjęs puikią galimybę pažinti verslą ir ne bet kokį, o tarptautiniu lygiu vystomą.
Taigi, grįžau ten, nuo ko ir pradėjau dar 1974-aisiais – į akademinį darbą. Tai man patinka, tai mane traukia”, – patikino V. Navickas, kuriam teko penkiose vyriausybėse darbuotis ekonomikos ministru.