Jis – branduolinės energetikos specialistas, buvęs energetikos ministras Leonas Ašmantas.
Gyvoji istorija
Neretai mes net nepastebime, kokie žmonės gyvena tarp mūsų, kokius darbus praeityje jie nuveikė. Gyvi istorijos liudininkai, per savo gyvenimą nuveikę daugybę ypatingų darbų, spaudę rankas ne vienai istorinei asmenybei, dabar atsiminimus sklaido tarsi kiek pablukusias nuotraukas.
Garsaus kalbininko Andriaus Ašmanto, kurio gyvybę pasiglemžė Vilniuje siautėjusi šiltinė, sūnus Leonas ant savo pečių nešė sunkią pokario vaiko naštą – nepriteklių, alkį, piemenavimą. Tris be tėvo likusius mažamečius vaikus užauginusi motina išmokė darbo ir užsispyrimo, kuris pravertė vingiuotame gyvenimo kelyje.
Šiame interviu iš L. Ašmanto lūpų išgirsime ne tik apie tai, kaip Lietuva perėmė visą energetikos ūkį, bet ir tai, kokios povandeninės srovės siautė viename karščiausių Lietuvos taškų – Ignalinos AE. Apie tai, kad vos per plauką nebuvo užgesinta visa Lietuva – visi daugiabučiai būtų likę ne tik be elektros, vandens, bet ir su neveikiančia kanalizacija.
Jis taip pat pasidalijo ypatingu skausmu, kurį jam sukėlė du, su atomine energetika susiję įvykiai.
Ministras – net penkiose vyriausybėse
Viena ryškiausių L. Ašmanto gyvenimo atkarpų – energetikos ministro darbas net penkiose nepriklausomos Lietuvos vyriausybėse. O vienas sudėtingiausių, atsakingiausių jam tekusių darbų – Ignalinos AE perėmimas Lietuvos dispozicijon ir saugi jos eksploatacija.
Jo žodžiais, svarbiausi įvykiai, kuriuos galima sieti su IAE, nutiko būtent dirbant pirmoje, Kazimieros Prunskienės vadovaujamoje, Vyriausybėje.
„Reikėjo daugeliui įrodinėti, kad IAE – tai ne sviesto gamykla. Juk su atomine jėgaine reikėjo elgtis visiškai kitaip, bet ne visi tai suprasdavo“, – apie anų laikų sunkumus užsiminė energetikas.
Prisimindamas pakvietimą dirbti pirmoje Vyriausybėje, L. Ašmantas sako, kad toks pasiūlymas išties buvo netikėtas. Tik neseniai sužinojo, jog jo kandidatūrą pasiūlė tuometis Kauno teritorinio gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Ignas Stankovičius.
„Su juo kažkurį laiką dirbome Fizikinių ir techninių energetikos problemų institute, tačiau artimai nebendravome. Sulaukiau skambučio iš Vilniaus, kad su manimi nori susitikti K. Prunskienė. Tai man buvo labai netikėta. Tiesa, prieš tai spėjau pasidžiaugti, kad formuojama gera Vyriausybė, nes į ją buvo pakviestas ir Algirdas Saudargas. Pažinojau jį nuo vaikystės, mačiau, koks tai patikimas žmogus ir patriotas“, – prisiminimais dalijosi buvęs ministras.
Prieš tris dešimtmečius, balandžio 11 d. pirmoji Vyriausybė priėmė priesaiką, o po savaitės prasidėjo blokada: „Aš visada sakiau ir sakysiu, kad tai buvo išskirtinai energetinė blokada. Iš karto buvo sustabdytas naftos žaliavų tiekimas į „Mažeikių naftą“, o nuo tada ir visos kitos problemos prasidėjo“, – sakė pašnekovas.
Pasak L. Ašmanto, per devynerius pirmosios Vyriausybės mėnesius pagrindinis tikslas buvo atskirti infrastruktūrą nuo sovietų, kad Lietuva galėtų patikimai valdyti tai, kas yra jos teritorijoje. Ir tai buvo milžiniškas darbas.
Iš pradžių Energetikos ministerijoje dirbo vos 30 žmonių, tačiau buvo verčiami kalnai.
Todėl, lygindamas blokadą su dabartine krize, pašnekovas sako, kad koronaviruso pandemija – paprastesnis reikalas. Tereikia įsiklausyti į vadovų prašymus ir deramai elgtis, – laikytis higienos, tarpusavio izoliacijos. Net negalima lyginti parduotuvių lentynų su tuo, kas buvo prieš trisdešimt metų, – dabar kiekvienas gali nusipirkti tiek maisto, kiek nori, ir tokio, kokio nori.
„Dabartinės Vyriausybės pagrindinis uždavinys – neuždusinti verslo. Ir ji tai puikiai supranta. Šiandien daug priekaištų girdime iš opozicijos, bet nematau racionalių pasiūlymų, tarsi, jie gyventų ne Lietuvoje. Deja, artėja rinkimai ir tai daro įtaką. Politikuoja abi pusės, bet dabartinė Vyriausybė supranta, kad jeigu jie nesusitvarkys, atsakomybė kris ant jos pečių. Jeigu bus priimami blogi sprendimai, jie atsakys ne tik pralaimėdami rinkimus, bet ir įeis į istoriją, kaip nesugebėję susitvarkyti“, – svarstė energetikas.
Jis kartu su žmona laikomas didelės rizikos piliečiais ir jau kone tris mėnesius neišeina iš namų.
„Tai dabar mūsų problema yra kaip ištrūkti iš namų, o per pirmąją blokadą – kaip ištrūkti iš okupantų“, – juokiasi pašnekovas.
Pokario vaikas
L. Ašmantas neslepia, kad jam asmeniškai pats gūdžiausias ir sunkiausias periodas buvo karas ir pokaris.
„Esu dar smetoninės Lietuvos pilietis. Siaubingas mūsų šeimos faktas, kad, mirus tėvui, mama liko su trimis mažamečiais vaikais. Jai reikėjo kovoti už mūsų likimą. Buvo ir bado, ir šalčio, teko iš Vilniaus bėgti į Skuigės kaimą, šalia Prienų – pas mamos vyriausiąją seserį, kuri ją užaugino. Tai buvo sunkiausias periodas su daug baimių. Vyko partizanų kovos, siautė stribai. Savo akimis mačiau, kaip žmones trėmė į Sibirą. Visi turėjome paruoštus krepšius, jeigu būtų norėję mus ištremti ir žinojome, ką į juos reikėtų įsidėti.
Vos ūgtelėjęs tapau piemeniu. Teko ganyti ir žąsis, ir avis, ir karves, ir net kiaules. Nuo ankstyvo pavasario iki rudens, ir viskas – už duonos kąsnį. Vėliau, kol baigiau mokyklą, vasaromis dirbdavau durpyne. Taip pat nuo ankstyvo pavasario Nemune gaudydavau žiobrius – šia veikla buvo užimti pavakariai ir rytas. Tačiau žiemą visada turėdavome bačkelę sūdytų žiobrių“, – nelengvos vaikystės prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Jis patikino, kad jų šeima buvo vieninga kaip kumštis. Jis su seserimi ir broliu padėjo mamai, rūpinosi vieni kitais. Mama visus pratino prie darbo, rodydavo, kaip vieną ar kitą atlikti.
„Buvome paklusnūs, nes žinodavome, kad jeigu nedirbsime, tai ir neturėsime, ką valgyti“, – anuomete realybe dalijosi pokalbininkas.
Berniukas kurį laiką mokyklą lankė priešokiais, – tai kaime, tai Prienuose ir tik po vieną trimestrą. Todėl, iš pradžių, su mokslais buvo prastai – jo motina sakydavo, kad bus gerai, jei Leonas tapsiąs batsiuviu, bet kuo toliau, tuo geriau jam sekėsi.
„Mokyklą baigiau visai neblogai, aišku, ne pačiais geriausiais pažymiais, nes visada pirmiausia buvo darbas, o tik paskui – knygos. Turėjau ir malkas ruošti žiemai, kitus darbus dirbti“, – prisiminė L. Ašmantas.
Baigęs Prienų vidurinę mokyklą, vaikinas įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą), automobilių specialybę: „ Sprendimą, kas mokysis, o kas – dirbs, priėmėme tik pasitarę. Sesuo buvo tik baigusi medicinos mokyklą, į institutą – nestojo. Mes trise sutarėme, kad ji eis dirbti, – taip man buvo sudaryta galimybė studijuoti“, – iki šiol už sudarytą galimybę šeimai dėkingas pašnekovas.
Baigiant antrąjį kursą, institute pamatė skelbimą, kuriame buvo parašyta: kas nori studijuoti atominę energetiką, lai užsiregistruoja raštinėje.
„Aš tai ir padariau. Apie tokį sprendimą, iš pradžių, mamai nesakiau. Laukiau, koks, gi, bus rezultatas. Po kiek laiko mane pasikvietė ir pasakė, kad jeigu sutinku, aš ir dar šeši studentai siunčiami į Maskvos energetikos institutą. Parašiau pareiškimą, kad važiuoju. Mama labai pergyveno, o ypač – kad neparsivežčiau svetimtautės žmonos. Bet kai pamatė mano pasiryžimą, – išleido.“
Konkurencija norinčių studijuoti tą specialybę buvo ypač didelė – dešimt žmonių į vieną vietą. Vaikinai pradėjo studijas nuo trečio kurso, nes už du kursus užskaitė KPI egzaminus.
„Buvo toks stiprus kursas, kad nebuvo nė vieno, kuris studijų metu iš pirmo karto neišlaikytų egzamino“, – prisiminė pašnekovas.
Būsimų atomininkų stipendija buvo dešimčia rublių didesnė, nei Lietuvoje, todėl ypatingos pagalbos iš šeimos nereikėjo. Juoba, kad būsimaisiais branduolinės energetikos specialistais rūpinosi ir Lietuva, – gegužės ir spalio sovietinių švenčių proga atsiųsdavo po 50 rublių.
Atominė elektrinė – Elektrėnuose
Lietuva, išsiųsdama Leoną ir kitus studijuoti į Maskvą, tikėjosi paruošti specialistus atominei elektrinei, kurią iš pradžių buvo numatyta statyti Elektrėnuose.
Tačiau reikalai pakrypo kiek kitaip: buvo atrastas Dašavos dujų telkinys. Tada Sovietų Sąjungos vyriausybė priėmė sprendimą, kad tų dujų pakaks su kaupu, todėl Elektrėnuose reikia statyti dujomis kūrenamą elektrinę, kuriai taip pat bus naudojamas ir atsarginis kuras – mazutas. Taip 1960 m. buvo pradėta statyti, o 1962 m. gruodžio 30 d. pradėjo veikti Lietuvos elektrinė.
Tuo tarpu, Maskvoje paruoštus jaunuosius branduolinės energetikos specialistus norėta išskirstyti po plačiąją Sovietų Sąjungą.
„Mane norėjo išsiųsti į Tomsko politechnikos institutą. Tačiau Lietuvos Vyriausybė pasakė, kad mokėjo už savo studentus pinigus ir Lietuvai specialistai – reikalingi. Ji susitarė su Maskva ir mus visus sugrąžino į gimtinę“, – pasakojo L. Ašmantas.
IAE durys jam buvo atviros
Tačiau atėjo laikas, kai mūsų regione buvo nuspręsta statyti atominę jėgainę – buvo tik sprendžiama, kur pasirinkti bus statybų aikštelė, – Lietuvoje ar Baltarusijoje.
„Pagal ekonominius ir geologinius parametrus tam labiau tiko Lietuva. Lietuvos pasirinkimą, matyt, nulėmė ir didesnis mūsų organizuotumas, pasitikėjimas energetine sistema, kuri buvo gerai vertinama Sovietų Sąjungos mastu. Ne mažesnę reikšmę turėjo ir tai, kad Ignalinos rajone tyvuliavo geras aušinimo šaltinis – Drūkšių ežeras“, – svarstė pašnekovas.
1976 m., jau įsibėgėjus Ignalinos AE pirmojo bloko statyboms, akademiko Algirdo Žukausko iniciatyva prie LSSR Mokslų akademijos (MA) Prezidiumo buvo įkurta Atominės energetikos komisija. Tuo metu Fizikinių ir techninių energetikos problemų institute dirbęs ir mokslinius tyrimus vykdęs L. Ašmantas, buvo paskirtas jos moksliniu sekretoriumi.
Tai buvo darbas visuomeniniais pagrindais, be atlyginimo. Tačiau tai buvo labai garbinga pozicija ir bet kur, visos Sovietų Sąjungos ribose, atrodė solidžiai.
Pagal šios Komisijos sudarytus planus mokslinius tiriamuosius darbu vykdė MA gamtos tyrimų institutai bei žinybinis Geologijos institutas.
L. Ašmantas pasakoja, kad pagal patvirtintas programas tuomet buvo tiriama bazinė (foninė) aplinkos būklė – iki Ignalinos AE darbo pradžios ir jai pradėjus veikti. Vykdant darbus buvo laikomasi plataus ekosisteminio požiūrio. Tai buvo rimtas ir sudėtingas darbas:
„Kai IAE pradėjo dirbti, buvo tikrinamos visos taršos išlakos, atliekama daug matavimų, jie apibendrinami. Jėgainė turėjo savo išorės dozimetrijos tarnybą, tad, vis mūsų klausdavo, ką pas mus rodo, kokie mūsų duomenys. Vyko normalus bendradarbiavimas.“
Dar statant atominę jėgainę, L. Ašmantui teko iš arti susipažinti su darbų eiga, dažnai lankytis elektrinėje.
Iš pradžių Ignalinos AE vadovavo Nikolajus Lukoninas, o 1985 m. jį pakeitė Anatolijus Chromčenka, su kuriuo L. Ašmantui teko turėti daug reikalų. Jis turėjo galimybę atvykti į Ignalinos AE, kada panorėjęs.
„Vyriausybė ir MA turėdavo daug su IAE susijusių klausimų, kuriuos reikėdavo išsiaiškinti. Šie reikalai guldavo ant mano pečių. Tekdavo dažnai vykti į Maskvą, ten susitikdavau su branduolinės energetikos specialistais, tarp kurių – ir nemažai mano moksladraugų. Tenai nuvykęs sužinodavau bendras plėtros tendencijas, sprendžiamus klausimus, kurie domino sovietinės Lietuvos vadovus ir Mokslų akademiją, o tas žinias parsiveždavau į Lietuvą“, – kalbėjo buvęs Energetikos ministras.
Priklausė karinei pramonės ministerijai
Atominės energetikos specialistas atkreipia dėmesį į vieną faktą, kuris daugeliui nebuvo žinomas. Leningrado ir Ignalinos atominės jėgainės priklausė „Sredmašui“, t. y., Vidutinių mašinų gamybos ministerijai. Tai buvo karinė pramonės ministerija. O visos kitos atominės elektrinės su RBMK reaktoriais, tarp kurių – ir Černobylio AE, priklausė SSRS Energetikos ministerijai. Tarp tų dviejų ministerijų buvo nemažai nesusikalbėjimo.
„Lankiausi Leningrado AE po to, kai ten 1975 m. įvyko avarija. Dar ne viskas buvo atstatyta. Leido, aprodė, kur vyksta remontas, tačiau su avarijos priežastimi nesupažindino.
Į Leningradą vykau ir todėl, kad Ignalina buvo laikoma Leningrado filialu, – siejo ne tik tie patys RBMK reaktoriai, bet ir kiti bendri dalykai. Labai daug darbuotojų į IAE atvyko būtent iš ten.
Prireikė statyti ekologinių tyrimų bazę, kad būtų palengvinta ekspedicijose dalyvaujančių specialistų patogumas ir buitis, nes iki tol jie gyveno vagonėliuose. Leningrade AE su direktoriumi susitariau dėl galimo statybų finansavimo. Tai būtent jis pervedė milijoną rublių, kad prie Drūkšių ežero būtų pastatyta mokslinio tyrimo bazė. Tai buvo įgyvendinta“, – pasakojo energetikas.
Įspūdinga pergalė
Vienas svarbiausių darbų ir pasiekimų, kuriuo Lietuvos mokslininkai, dalyvavę programos vykdyme, gali didžiuotis yra tai, kad jie sugebėjo įrodyti ir atkakliai siekti, jog būtų atšauktas sprendimas į giluminį požeminių vandenų sluoksnį pompuoti skystas, silpnai radioaktyvias medžiagas.
„Dabar visiems sunku įsivaizduoti, kokį laimėjimą pasiekė mūsų mokslininkai. Mūsų pagrindinė užduotis buvo įrodyti, kad to daryti – negalima. Tai yra fantastiškas rezultatas ir didelė pergalė“, – neslėpė buvęs energetikos ministras.
Pasak jo, jau tik po to, kai Lietuva pasiekė šią pergalę, nuo 1978 m. visose atominėse jėgainėse, kurios veikė Sovietų Sąjungos ribose, buvo uždrausta į požemio vandenis laidoti silpnai radioaktyvias skystas medžiagas.
Šiandien, svarstydamas, kas būtų nutikę, jei nebūtų pavykę to pasiekti, L. Ašmantas sako:
„Pirma, kas būtų nutikę, tai pumpuojant tas medžiagas į požemį, galėjo įvykti ne viena avarija, antra – taip galėjo būtų užteršti ir gruntiniai požeminiai vandenys. Tai – didelė ir reali grėsmė žmonėms, kurie naudoja vandenį iš iškastinių šulinių.
Nemažai bendravau su RBMK reaktorių konstruktorių institutu, nes jie apmokėdavo didžiąją dalį ekologinių tyrimų. Buvau pažįstamas ir su instituto vadovu Jevgenijumi Adamovu, kuris vėliau tapo SSRS Atominės energetikos ministru.“
Kodėl gi Ignalinoje buvo statomi dabar tik blogame kontekste linksniuojami RBMK reaktoriai?
„Šalyje buvo sunku su sunkiąja metalurgija pramone, stigo pajėgumų. Kalbant apie suspausto vandens reaktorius, tai jiems reikalingas galingas korpusas, galintis atlaikyti didelį slėgį. Jis – ne išliejamas, o iškalamas. Sunkioji pramonė nebūtų sugebėjusi jais aprūpinti sparčiai statomų elektrinių, todėl reikėjo ieškoti naujų būdų. O šis reaktorius susideda iš vamzdžių. Tuomet tiesiog modifikavo tuos reaktorius, kurie gamino plutonį atominėms bomboms Sibire.
Bet noriu kategoriškai paneigti sklandžiusią nuomonę, kad IAE buvo pastatyta plutoniui gaminti. Reikia neturėti jokio supratimo apie fiziką, apie reaktoriaus darbą, kad būtų galima tikėti tokiais skiedalais. Norint išgauti plutonį, reikalingi specialūs reaktoriaus darbo režimai, kad būtų gautas maksimalus plutonio kiekis. Nei viena kasetė iš Ignalinos AE nebuvo paimta tam, kad būtų išgautas plutonis. Blogiausia, kad tokius gandus skleidė kompetentingi, tačiau nekvalifikuoti žmonės“, – piktinosi pašnekovas.
Nepraleido saugumas
L. Ašmantas sako, kad 1983 m. gruodžio 31 d., kai pradėjo tiekti elektrą pirmasis IAE reaktorius, o ir vėliau jėginės atsakingose pozicijose lietuvių nebuvo, o kitose grandyse – labai mažas procentas.
„Kai apsigyniau kandidatinę disertaciją, buvo numatyta mane siųsti į Visaginą, bet iš pradžių sugalvojo, kad aš turėčiau padirbėti patarėju Ministrų taryboje. Vis tik, nepraleido saugumas.
Mano tėvas 1941 m. Vilniuje mirė nuo šiltinės. Buvo paskleisti gandai, kad jo kapas Vilniuje yra netikras, jog jisai – pabėgęs. Juoba, kad dėdė, pas kurį gyvenome Vilniuje, buvo karo lakūnas. Jo šeima išvažiavo į Vokietiją. Mama atsisakė važiuoti, nes sakė – ten visai prapulsianti, o čia, tarp savų, gal ir išgyvensianti. Tačiau, visgi, saugumui labiausiai užkliuvo uošvis, nes jis – dukart politinis kalinys. Paaiškėjo, kad mano žinios reikalingos, bet žmogus – ne“, – anuomet likusių nuoskaudų neslėpė pašnekovas.
L. Ašmantas yra apgynęs daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas. Vieną gynėsi Maskvoje, kitą – Minske.
Kalbėdamas su „Delfi“ žurnaliste jis atskleidė dalyvavęs itin slaptame projekte – kuriant branduolinį raketinį variklį erdvėlaiviui į Marsą.
„Šie mano darbai buvo užslaptinti, su žyme „Slaptai“. Iš to darbo apsigyniau ir disertaciją. Įrodymas, kad tas darbas buvo mokslinis ir to vertas, yra tai, jog jau Lietuvos nepriklausomybės laikais Amerikos leidyklos išleido tris mano monografijas. Ir ne už MA pinigus, kaip įprasta, bet savarankiškai. Manau, kad tai – geras mano darbo įvertinimas“, – unikalią savo biografijos detalę atskleidė mokslininkas.
Veikė kiršinimo grupuotės
Lietuvą Sovietų Sąjunga pripažino 1991 m. rugsėjo 6 d., o 1991 m. rugpjūčio 27 d., tuoj po pučo, su visais įgaliojimais atvyko atstovai iš Maskvos – Vilniuje buvo pasirašytas protokolas, kad IAE perduodama Lietuvos dispozicijai. Nuo to laiko tapome pilnateisiais jos savininkais.
Tačiau iki šios pergalės driekėsi sunkus kelias, įveikta daug pasipriešinimo.
Pasak L. Ašmanto, problema buvo ta, kad IAE vadovas A. Chromčenka netikėjo Lietuvos nepriklausomybe. Jis buvo puikus specialistas, bet dėl esminių politinių dalykų tuomečio energetikos ministro ir A. Chromčenkos keliai turėjo išsiskirti.
„Teko ieškoti būdų bendraujant ir su Visagino gyventojais, ir su IAE vadovais. Siūlėme įvairius variantus, tarkime, steigti bendrą įmonę su Rusija. Bet IAE susikūrė priešiška grupuotė, kuri paskelbė pilietinį nepaklusnumą Lietuvos Vyriausybei. Baltarusijoje buvo spausdinama „Sovietskaja Litva“, kuri aktyviai kiršino. Jiems didelį skausmą ir gėlą sukėlė aplink IAE dar Sąjūdžio surengta akcija „Gyvybės žiedas“.
Jie jautėsi Lietuvai – nereikalingi, pergyveno, juk dauguma tų žmonių čia gyveno nuo IAE statybų pradžios.
Teko važiuoti į Ignaliną, ieškoti kontakto su jais. Veždavausi ir kitus žmones – prekybos ministrą Albertą Sinevičių, socialinės apsaugos ministrą Algį Dobravolską. Norėjau, kad jie paaiškintų žmonėms dėl pensijų, dėl kitų dalykų: kas numatyta, ką ruošiamasi daryti“, – itin sudėtingą laikotarpį prisiminė L. Ašmantas.
Jam daug talkino disidentas, politinis kalinys Stasys Stungurys, kurį rekomendavo buvęs pirmasis sąjunginės Ministrų tarybos pavaduotojas Juozas Šėrys. L. Ašmanto žodžiais, šis žmogus saugojo S. Stungurį nuo KGB. S. Stungurys daug padėjo priimant kai kuriuos politinius sprendimus, rašant kalbas.
Bendrasąjunginė elektros energetinė sistema naudojosi specialiais ryšių kabeliais, skirtais susisiekti su elektros gamintojais, dispečeriais, kurie vadovavo sistemos darbui. Jie driekėsi per Nemenčinėje esantį bunkerį.
„Sovietiniai kareiviai užėmė bunkerį ir tą ryšį nutraukė. Bet iš karto sureagavo Rygos, Maskvos dispečeriai, sovietinė Vyriausybė ir ryšys buvo kaipmat atstatytas, o kariškiai – iš ten išvyti. Tuometės sąjungos Vyriausybės požiūris į energetiką buvo išimtinis – suprato jos reikšmę valstybei“, – prisiminė L. Ašmantas.
– Aš stengiausi veikti diplomatiškai: kreipiausi į SSRS atominės energetikos ir pramonės ministeriją, sakydamas, kad reikia pakeisti A. Chromčenką, nes jis nesiorientuoja situacijoje – yra tapęs politinių avantiūristų įrankiu. Bet ši ministerija mane apskundė Vytautui Landsbergiui.
Rašiau Atominės saugos priežiūros agentūros vadovybei ir apibūdinau susiklosčiusią padėtį. Prašiau depolitizuoti atominės kolektyvą. Rašiau ir SSRS atomininkų draugijos pirmininkui, akademikui Jevgenijui Velichovui, taip pat – atominės energetikos saugos priežiūros komiteto vadovybei Pasaulio elektrinių operatorių asociacijos (WANO) Maskvos skyriaus direktoriui B. Prušinskiui, su kuriuo mes buvome grupės draugai.
Taip pat kreipiausi į Europos atomininkų draugiją, į tuometį TATENA vadovą Hansą Brixą. 1990 m. su juo buvome susitikę Obninsko konferencijoje. Kalbėjau iš tribūnos ir atkreipiau dėmesį į nesveiką situaciją lAE, kuri yra Lietuvos teritorijoje, bet dar priklauso SSRS. Kalbėjau apie Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusią jėgainės administraciją“, – organizacijas ir asmenis, į kurias teko kreiptis, vardijo energetikas.
Nesiskaitė su Lietuvos valdžia
Pasak L. Ašmanto, kol IAE vadovybė buvo pavaldi Maskvai, nebuvo įmanoma jų ir naujai susikūrusių visuomeninių organizacijų atstovų prisikviesti į Vilnių: jie visiškai ignoravo Lietuvos valdžią. Maža to, 1991 m. sausio 8 d. Lietuvos atžvilgiu neigiamai nusiteikusi grupė jėgainės žmonių kreipėsi į Michailą Gorbačiovą ir Vytautą Landsbergį, kad šie imtųsi priemonių ir apsaugotų IAE kolektyvą nuo kainų kilimo.
„Atominėje jėgainėje buvo įkurtas Streiko komitetas, kuris susidėjo iš dvylikos narių. Sausio 13-osios aukų laidojimo dieną, A. Chromčenka pranešė, kad Streiko komitetas nusprendė atjungti elektros liniją, einančią į Lietuvą. Būtent tada jis ir peržengė Rubikoną. Tai išvedė mane iš kantrybės ir su juo griežtai pasikalbėjau. Pasakiau, kuo visa tai gali baigtis. Ant kojų sukėliau ir Rygą, ir Maskvą – tai davė vaisius. Po kiek laiko jis paskambino ir pasakė, kad davė komandą, jog to nebūtų daroma.
Būtent po to A. Chromčenkai liepiau palikti elektrinę. Jis suprato ir sutiko. Dar tada, kai rašiau į sąjungines ministerijas, prašiau, kad surastų jam vietą. Mano žiniomis, A. Chromčenka įsidarbino Leningrado AE“, – pasakojo L. Ašmantas.
Visi Ignalinos AE darbuotojai jau žinojo, kad buvęs jos vadovas turės išvykti.
L. Ašmantas užsakė sociologų apklausą, kad išsiaiškintų, ką atominėje jėgainėje dirbantys žmonės rekomenduotų ir norėtų matyti, direktoriumi. Buvo paskelbtas balsavimas ir darbuotojai išsirinko Viktorą Ševaldiną. 1991 lapkričio 6 d. jis tapo atominės jėgainės vadovu.
„Man nukrito našta nuo pečių. Žinojau V. Ševaldiną, kaip gerą specialistą, komunikabilų žmogų. Ir, manau, kad Lietuvai – tikrai pasisekė“,– įsitikinęs pašnekovas.
Pasirašė kaip valstybės vadovas
Perėmus IAE, reikėjo perimti visus įrengimų, atsarginių dalių ir branduolinio kuro gavimo ryšius. L. Ašmantas žinojo, kad nei vienos valstybės sienos branduolinis kuras nekerta be tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) žinios.
„Politinė situacija Lietuvoje nebuvo stabili. Naujasis direktorius V. Ševaldinas iš karto pasirūpino greitai gauti jau užsakytą branduolinį kurą tiesiog iš gamyklos Elektrostalyje. Tam reikėjo ir pinigų.
1992 m. spalio 15 d. su TATENA vadovu H. Blixu pasirašiau susitarimą, kuris vadinosi: „Dėl garantijų, numatytų branduolinio ginklo neplatinimo sutartyje taikymo Lietuvos respublikoje“. Iš anksto sutarėme, kad aš pasirašau už Lietuvos respubliką, nors pagal reglamentą tai turėjo daryti valstybės vadovas arba premjeras, o blogiausiu atveju – užsienio reikalų ministras.
Pasirašėme sutartį dėl branduolinio kuro įvežimo į Lietuvą ir gabenimą šalyje. Aš atsidusau lengviau, bet tai nereiškė, kad problemos baigėsi“, – apie anuomet ant energetikos ministro pečių gulusią naštą pasakojo vienas svarbiausių to meto dalyvių.
Visagino perlas
Tuo metu IAE savo žinion perėmusios Energetikos ministerijos ir, be abejo, energetikos ministro L. Ašmanto pagrindinis uždavinys buvo sauga, – rūpestis, kad įvykus avarijai radioaktyvios medžiagos nepasklistų už AE ribų. Todėl jau 1992 m. jo iniciatyva buvo įsteigtas AE mokslinės saugos analizės centras, kuris buvo aprūpintas viena galingiausių skaičiavimo technikų Lietuvoje. Iš pradžių jai vadovavo Kazys Almenas, vėliau – vienas geriausių šios srities specialistų – Eugenijus Ušpuras.
„Mes neturėjome treniruoklių, kurie padėtų apmokyti branduolinio reaktorius operatorius ir padėtų patikrinti jų kvalifikaciją. Kreipiausi į kelias valstybes, bet man buvo atsakyta, kad mūsų reaktorius jiems nepažįstamas, tad, nenorėjo kišti nagų. Turėjo būti padaryta visa, tokio paties dydžio reaktoriaus valdymo imitacija. Jeigu žmogus darbe nebūdavo nors vieną savaitę, prieš stodamas prie darbo jis visada turėdavo pasitikrinti tame centre. Sakyčiau, kad tai buvo tikras Visagino perlas“, – tvirtai įsitikinęs buvęs energetikos ministras.
Būtų užgesusi visa Lietuva
L. Ašmantas įsitikinęs, kad sustyguotas ir normalus Ignalinos AE darbas užtikrino ir įtvirtino Lietuvos nepriklausomybę.
„Niekas nepagalvojo, kas būtų nutikę, jei būtų atjungta elektra. Įvykus tokiai sisteminei avarijai, būtų užgesusi visa Lietuva. Mes nebūtume spėję paleisti Elektrėnų iki reikiamo galingumo. Iš šalto būvio paleisti bloką reikia mažiausiai dvylikos valandų. Buvo tik vienas, nepilnu galingumu dirbantis blokas. Ar kas nors dabar pagalvoja, kas būtų nutikę?“, – tokius klausimus iki šiol kelia L. Ašmantas.
Buvęs vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis savo knygoje pažymi, kad kalėjimuose, įkalinimo įstaigose prapuolus elektrai buvo organizuojami streikai. Jeigu būtų nelikę elektros, nepažabojama gauja kalinių būtų išsiveržusi į laisvę.
Pasak buvusio energetikos ministro, nors keikta ir spjaudyta – atominė elektrinė dirbo puikiai. Per 26 jos veiklos metus buvo tik keletas incidentų, tačiau jų metu radioaktyvių išlakų kiekis neviršijo leistinų normų.
Rizikingas sprendimas
Dar vienas galvos skausmas buvo panaudotos branduolinio kuro kasetės, kurios buvo baigiančios užpildyti prie reaktoriaus esantį išlaikymo baseiną.
„Branduolinis kuras buvo iškraunamas tiesiai iš reaktoriaus – į baseiną. Ir tas baseinas, ypač pirmame reaktoriuje, jau baigė užsipildyti panaudotu kuru. Ką daryti? Visus IAE reikalus dėl atominės aptardavau su V. Ševaldinu. Vieno tokio pokalbio metu jis ir pasiūlė išeitį – baseine suglaudinti panaudoto kuro kasetes. Iš fizikinio taško supratau, kad viskas turėtų būti gerai, bet reikia, kad mums kažkas padėtų“,– pasakojo buvęs energetikos ministras.
IAE sudarė sutartį su pagrindiniu RBMK reaktoriaus konstruktoriumi – RBMK reaktorių konstruktorių institutu. Jie paskaičiavo, o Ignalinos AE dirbantys specialistai patikrino ir įsitikino, kad skaičiavimai atlikti nepriekaištingai.
Paklaustas, kokia rizika buvo ir kaip jis turėjo drąsos imtis tokios atsakomybės, L. Ašmantas sakė: „Rizikos būna kiekvienoje veikloje, tik jos dydis skiriasi. Kai tu esi tos srities specialistas, supranti, kad tai daryti – galima. Konstruktoriai gavo kiekvienos kasetės istoriją: kada ir kokio galingumo zonoje dirbo, kodėl buvo iškrauta. Jie viską kruopščiai ir atsakingai apskaičiavo ir pasiūlė teisingą sprendimą, kurį mes savo ruožtu patikrinome.“
Idėja, už kurią taip ir neatlygino
L. Ašmantui teko dar vienas svarbus uždavinys – reikėjo spręsti klausimą, kur ir kaip saugoti panaudotą branduolinį kurą (PBK), kuris, iškrovus iš dirbančio reaktoriaus, toliau buvo laikomas specialiame baseine prie reaktoriaus. Jam užsipildžius privalu reaktorių stabdyti. Būtent prie tokios ribos jau artėjo Ignalinos AE.
Reaktoriaus projektuotojas primygtinai siūlė pagal jų numatytą projektą statyti analogišką baseiną už reaktoriaus korpuso ribų – šlapio tipo saugyklą. Kaip pavyzdį jie nurodydavo Leningrado AE, kurioje tokia saugykla jau buvo eksploatuojama.
Tokios tarpinės šlapio tipo PBK saugyklos projektavimas, statyba, eksploatacija ir likvidavimas Ignalinos AE būtų kainavęs iki 150 mln. eurų, tuo tarpu, jos eksploatacijos trukmė – ribota dėl metalo korozijos.
„Suvokiau, kad sprendimas sudėtingas, bet irgi – laikinas, nes vėliau vis tiek PBK teks išgabenti perdirbimui arba į atliekyną, perkraunat jį į dujomis užpildytus sauso tipo konteinerius.
Sprendimą reikėjo priimti greitai, spaudė terminai. Apsispręsti buvo labai sunku, nes visa atsakomybė krito ant mano pečių. Tačiau turėjau pakankamai žinių apie šiluminius procesus reaktoriuose ir šilumokaičiuose, buvo apgintos dvi disertacijos. Mano ekspertiniu vertinimu buvo galima perkelti PBK už reaktoriaus pastato ribų ir saugoti specialiuose transportuojamuose hermetiniuose konteineriuose AE teritorijoje, aušinant jį natūralia konvekcija – aplinkos oru. Priėmiau sprendimą vietoje siūlomos šlapio tipo saugyklos įrengti sauso tipo saugyklą“, – apie savo idėją, kuri padėjo sutaupyti laiko ir didžiules lėšas, šiandien pasakoja L. Ašmantas.
Šią atominės energetikos specialisto idėją teigiamai įvertino Švedijos SKI, su kuria jau 1991 m. prasidėjo bendradarbiavimas, – jie net skyrė finansavimą.
Tokia, sauso tipo saugykla IAE teritorijoje jau yra įrengta. Tačiau L. Ašmantas atvirai kalba, kad už tai jokio atlygio iki šiol nėra gavęs.
„Intelektinė nuosavybė Lietuvoje nevertinama, – apmaudo neslėpė patyręs branduolinės energetikos specialistas ir šios idėjos autorius, – Juk dar būdamas ministru tuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu, negalėjau pats su savimi pasirašyti sutarties ir pasiimti pinigų. Tai būtų buvę amoralu ir man nepriimtina.
Mūsų praktika puikiai pasinaudojo Rusija. Tik ten sprendimas dėl sauso tipo saugyklos RBMK reaktorių PBK priimtas vos po trejų metų“, – sako L. Ašmantas.
Jo teigimu, šiuo atveju neprireikė milijonus kainuojančių konsultantų. Tuo tarpu A. Kubiliaus vyriausybei Jungtinės Karalystės investicijų banko „N M Rothschild&Sons“ niekam nereikalinga konsultacija kainavo 1,5 mln. eurų.
Du dalykai, kurie sukrėtė
L. Ašmantas prisipažino, kad yra du dalykai, kurie jį labai sukrėtė. Vienas – Černobylio AE avarija, kitas – Ignalinos AE uždarymas.
„Dar iki avarijos esu buvęs Černobylyje ir, praktiškai, bene visose SSRS elektrinėse. Tada dirbo mano bendramokslis B. Prušinskis. Černobylio AE direktorius G. Kopčinskis irgi buvo iš mūsų kurso, tik – iš kitos grupės. Bet jiem dar gerokai prieš avariją, išvyko dirbti į Maskvą. Esu įsitikinęs, kad jei jie būtų ten tebedirbę, nebūtų įvykęs tas incidentas, nes jį sukėlė nurodymas, kuriam pakluso vadovybė, – paliepimas gelbėti pramonę, kuriai prireikė daugiau elektros. Jiems teko padirbėti tokiu galingumu, kurį draudė reglamentas. Padidino galingumą, o tada, jau pagal visus reikalavimus, pradėjo jį mažinti. O to daryti nebuvo galima. Bet jie to nežinojo ir reglamente nebuvo užrašyta – tą žinojo tik Lenigrado AE. Kitaip tariant, suveikė nesusikalbėjimas, galbūt – nepakankama kvalifikacija, klaidingai priimti sprendimai ir, be abejo, žmogiškasis faktorius. Toji avarija mane šokiravo. Nemaniau, kad žmogus negali suvaldyti to, kur įdėjo savo kūrybinę galią, intelektą“, – kalbėjo pašnekovas.
Rankos nepaduos
Palietus Ignalinos AE uždarymo temą L. Ašmanto tonas griežtėja.
Nei jis, nei kiti atominės energetikos specialistai net minties neturėjo kad elektrinės veikla bus stabdoma:
„Netikėjau, kad toks dalykas gali nutikti. Dirbome žinodami, kad ji veiks iki 2025 m. Labai daug gerų, saugai pagerinti skirtų darbų nuveikė E. Ušpuras. Jis įvedė vieną greitaeigę apsauginę sistemą, daug kitų dalykų patobulino.“
Atominės energetikos specialistas neslepia, kad nuo to laiko vienas jo nemėgstamiausių žmonių yra Petras Auštrevičius.
„Aš jam gyvenime rankos nepaduosiu. Jis buvo vienas iš svarbiausių derybininkų Lietuvai stojant į ES.
Deryboms dėl pačio IAE uždarymo, kai jau buvo priimtas politinis sprendimas, vadovavo ir Aleksandras Abišala. Jeigu kaip premjerą jį vertinau neblogai, derybose dėl atominės jėgainės jis buvo blogas. Pirmiausia, jis paskelbė, kad telikusi 5 procentų galimybė susiderėti, jog būtų pratęsta IAE eksploatacija. Negi jis nesuprato, kad mūsų medžiagą skaito užsienio ambasadoriai? Jis iš karto atskleidė visas kortas. O juk derybininkams buvo viskas pasakyta: kaip kas veikia, kokios saugumo garantijos ir t. t. Ar jis pasidomėjo, kad likusios 75 šviežios kasetės, kurias buvo galima išdeginti, būtų virtusios papildomais pinigais į Lietuvos biudžetą. Bet derybose jie visa tai ignoravo. Juoba, kad Europos Komisijoje buvo įtakingų žmonių, tarp kurių – ir Europos Parlamento pirmininko pavaduotojas Alecho Vidal-Kadrasas. Jie palaikė mintį, kad reikia tęsti IAE veiklą“, – iki šiol pasipiktinimo neslepia L. Ašmantas.
Jis įsitikinęs, kad po visų įdiegtų saugos priemonių, avarijos tikimybė Ignalinos AE buvo tokia pati, kaip ir bet kurioje Europos atominėje jėgainėje.
L. Ašmanto teigimu, per tą laikotarpį iki uždarymo Lietuva galėjo parduoti tiek elektros energijos, kad būtų uždirbusi daugiau, negu dabar gauname iš ES jos uždarymui.
„Ir netikiu, kad atėjus laikui, kai iš tiesų būtų reikėję uždaryti IAE, mes nebūtume gavę ES finansavimo. Yra daugybė pavyzdžių, kai ji tokiam tikslui skiria lėšas šalims, kurios net nėra ES narės. Pinigų gavo ir Leningrado, ir Armėnijos AE – netgi povandeninių laivų „Papa“ klasės reaktorių branduolinio kuro iškrovimui iš reaktorių“, – įsitikinęs buvęs energetikos ministras L. Ašmantas.
Ir pabaigai – dar viena įdomi detalė. Jei kada lankysitės Elektrėnų bažnyčioje – žinokite, kad L. Ašmantas, kartu su ilgamečiu Elektrėnų elektrinės vadovu Pranu Noreikia, yra šių Dievo namų statybų iniciatorius.