„Čili“ tinklui po karantino pavyko atverti beveik visus restoranus. Kol kas neatidarytas tik vienas. Visgi jaunasis verslininkas teigia, kad tikrąjį pandemijos poveikį kavinėms ir restoranams pamatysime dar tik kitų metų pradžioje.
„Manau, kad dalis restoranų užsidarys. Tikrą padėtį išvysime tik sausį, vasarį – pokalėdiniu laikotarpiu, kai restoranams ateis įprastas lėtesnės veiklos metas. Be to, galbūt dalis viešojo maitinimo įstaigų dar išgyvena iš valstybės paramos. Kai ji baigsis, tada ir pamatysime, kiek įmonių išgyvens“, – prognozuoja pašnekovas.
Specialiame interviu portalo Delfi „Atsakingam požiūriui“ J. Karosas dalijasi ne tik paskutiniu košmaru, kurį jam teko išgyventi kovo viduryje, bet ir savo vaikystės žymiojo verslininko šeimoje prisiminimais.
– Restoranų ir kavinių sektorius – vienas iš labiausiai paveiktų karantino. Gal galite pasidalyti, kas vyko jūsų restoranų tinkle, paskelbus karantiną?
– Viskas atrodė kaip siaubo filme. Nesitikėjome, kad viskas bus uždaryta taip greitai. Pamenu, buvo šeštadienis, vakaras, ir pranešama apie Vyriausybės nutarimą, kad įvedamas karantinas, uždraudžiama restoranų veikla.
Visą naktį turėjome skambinti 700 darbuotojų, kad ryte jiems nereikia ateiti į darbą. Šimtai tūkstančių produktų likučių restoranuose, nauji produktai užsakyti: žinome, kad jie genda ir nėra kur jų padėti.
Supratome, kad atsiras bėdų ir su atlyginimų išmokėjimais: prekių nusipirkome daug, nuomos sumokėtos, o maisto parduoti negalime. Per naktį apyvartos nukrito iki nulio. Buvo didelis šokas. Niekas nežinojo, kas bus toliau, kokiam laikui užsidarome.
Dabar bent žinotume, kas bus toliau, ko tikėtis. Iš Vyriausybės norėtųsi, kad būtų planuojama bent kelios dienos į priekį, o ne sprendimai priimami iš vakaro.
– Dalis restoranų ir kavinių greitai persiorientavo – ėmė pristatinėti maistą į namus. Ar jums tai nebuvo pakankamai racionalus sprendimas, leidžiantis užsitikrinti bent kokių pajamų?
– Visi sako, kad maisto pristatymai turėjo išaugti, bet, kiek tenka girdėti iš vidaus, taip nebuvo: žmonės šlavė maisto prekių lentynas, prisipirko produktų mėnesiui į priekį. Visus savo restoranus uždarėme, nes girdėjome, kad maisto pristatymas taip pat buvo kritęs: keitėsi žmonių įpročiai, jie pradėjo gamintis namuose.
– Kokie buvo jūsų tolimesni veiksmai, bandant kapstytis iš esamos situacijos?
– Pirmą savaitę tikrai buvome ištikti šoko. Vėliau pamatėme, kad negalime sustoti ir tiesiog nieko nedaryti rankų sudėję. Tada sudėliojome naują planą. Pamatę, kad viskas šluojama prekybos centruose, sugalvojome dirbti ir dirbome per visą karantiną su šaldytų produktų linija: tai – identiškai, kaip restoranuose, pagaminti patiekalai, tik užšaldyti specialia technologija ir parduodami maisto prekių parduotuvėse. Jau prieš mėnesį šiuos produktus pristatėme. Jei būtų antra pandemijos banga, turėtume jau nors kokį pajamų šaltinį.
– Ar Vyriausybei paskelbus, kad jau gali atsidaryti lauko restoranai, pajautėte palengvėjimą?
– Žmonės iškart nesugrįžo į restoranus, galiojo daug apribojimų – kas antras staliukas, pertvaros, o dar ir gyventojai toliau buvo gąsdinami. Žmonės pradėjo grįžti, bet tik po truputį.
– Galbūt karantinas leido permąstyti turimų restoranų efektyvumą? Galbūt buvo nuspręsta atidaryti ne visus?
– Per visą „Čili“ tinklą neatidarėme tik vieno restorano Lietuvoje. Kitus atvėrėme ir bandome dirbti. Padeda valstybės parama nuomai, ji šiek tiek sušvelnina praradimus. Taip pat įsivažiavo parama darbuotojams, kurie buvo prastovose.
Per karantiną pats daug „verkiau“ socialiniuose tinkluose, kad valstybė nepadeda, nes lėtai įsivažiavo priemonės, bet po truputį jos pajudėjo ir padeda. Tačiau mėnuo, du ir jos baigsis. Ir vėl – nežinomybė, todėl būtų gerai išgirsti iš Vyriausybės, kaip bus toliau.
– Kaip klientai reaguoja į pasikeitimus, susijusius su pandemija, pavyzdžiui, kai buvo paskelbta, jog bus grąžinta prievolė dėvėti kaukes?
– Visus planus griežtinti tvarką pajaučiame iškart ir labai stipriai. Ir taip jau apyvartos kritusios, palyginti su ankstesniais metais, bet kai tik paskelbė apie kaukių grąžinimą, jau kitą dieną apyvarta dar krito 20 proc. Žmones informacija labai veikia, ištuštėja prekybos centrai, o tai pajaučiame ir mes.
– Ar jau gyvenate optimistiškesnėmis nuotaikomis?
– Krizės yra baisu, bet jas gali suplanuoti. Krizė dažniausiai ateina palaipsniui, sunkmečiui ruoštis galima pradėti mažinant sąnaudas. Blogiau už krizę yra nežinomybė: nežinai, kas bus po mėnesio, po dviejų, po trijų. Ar bus antra banga? Apribojimai? Todėl viską planuojame konservatyviai, ruošiamės, kad baisiausia nepasikartotų, kad turėtume šiek tiek darbuotojams sumokėti.
– Karantino metu kilo įtampa tarp jūsų ir darbuotojų dėl neišmokėtų atlyginimų. Kokie santykiai su darbuotojais dabar?
– Laukėme valstybės pagalbos arba kol vėl pradėsime dirbti. Kai tik pradėjome dirbti, darbuotojams išmokėjome visas skolas. Dabar nesame nė vienam skolingi. Mums tai buvo gera pamoka, ir, kaip jau sakiau, ruošiamės turėti rezervą, kad tai nepasikartotų.
Restoranų tokia specifika, kad sausis–kovas – lėčiausi mėnesiai, jų metu planuojamos visos investicijos, pavyzdžiui, restoranų atnaujinimas. Buvo tokia situacija, kad investicijos padarytos, pinigų srautai suplanuoti, ir vieną dieną pajamos virsta nuliu, o prekių nupirkta už milijonus.
– Kaip karantinas pakeitė jūsų investicinius planus?
– Visus investicinius projektus esame sustabdę iki kitų metų. Žiūrėsime, kaip bus. Turėjome planų, susijusių ne tik su naujais restoranais, bet ir su naujomis koncepcijomis.
– Tikriausiai daugelis sutiktų, kad „Čili“ prekių ženklo spindesys jau šiek tiek prigesęs. Iš kur turite tiek entuziazmo vėl atgaivinti tinklą?
– Kai mano tėvas įkūrė restoranų tinklą, picerijoms buvo auksiniai laikai – eilės, žmonių sentimentai. Tėčiui pasitraukus iš verslo ir išvažiavus į užsienį tinklas patyrė kritimą, apie kurį visi šneka, bet, manau, paskutinių dvejų metų rezultatai rodo, kad dabar vyksta „Čili“ renesansas.
2017 m. „Čili“ augo gal 1 proc., o pernai ir užpernai – po 20 proc. neatidarius nė vieno naujo restorano.
– Dirbti su restoranu pasirinkote ne tik jūs, bet ir jūsų sesė Goda. Ką teko keisti, pergalvoti?
– Atėję su sese Goda, sakėme, kad sukursime tokį restoraną, į kokį patys norėtume eiti. Taip ir padarėme – pradedant nuo ingredientų, kurie buvo perkami iš Lenkijos. Mes juos pakeitėme lietuviškų ūkių produkcija. Antra, atvežėme daug naujovių iš užsienio. Kadangi abiem ten teko praleisti daug laiko, tai keitėme ne tik ingredientus, bet ir dizainą. Čia daug darbo įdėjo sesė.
– Konkurencija Lietuvos restoranų rinkoje labai pasikeitusi. Galbūt būtumėte tiesiog neatsilaikę be pokyčių?
– Gali būti. Konkurencija didėja, žmonės nenori tiesiog prisikimšti maisto: nori valgyti sveikai, pageidauja malonios aplinkos. Dabar negali tiesiog atidaryti restorano ir kad jis be konkurencijos veiktų. Dėl kliento dabar reikia kovoti, ir mes tai darome.
– Kaip „Čili“ restoranas atsirado jūsų rankose? Ar vadovauti pasiūlė tėtis? O galbūt pats išreiškėte norą?
– Viskas tiesiog taip susidėliojo. „Čili“ rezultatai netenkino ir tėtis galvojo, ką daryti. Kaip tik tuo metu grįžau į Lietuvą ir pasakiau, kad galiu prisidėti: turėjau patirties, žinių. Kalbų, kad būsiu vadovu, net nebuvo. Iš pradžių atėjau dirbti su rinkodara ir pardavimu, tėtį tenkino rezultatai, ir taip viskas išėjo, kad tapau vadovu.
– Prieš sugrįždamas į Lietuvą 2,5 metus gyvenote ir vystėte savo startuolį Pietų Afrikos respublikoje (PAR), kur įsikūręs ir tėtis. Kokios patirties iš ten parsivežėte?
– Ši šalis turi savo savitumų. Kadangi čia buvo anglų ir olandų kolonija, valstybė labai išsivysčiusi. Kalbant apie restoranų rinką, ji taip pat PAR labai pažengusi: itin populiarus sveikos mitybos kultas – daugybė vegetarų, veganų restoranų, detoksikuojamųjų kokteilių pasiūla, didžiulės sveiko maisto parduotuvės.
Iš kitos pusės, verslas ten dar vyksta Laukinių Vakarų sąlygomis. Deja, bet vietos gyventojai į atvykėlius žiūri kaip į taikinius, kuriuos galima lengvai apgauti. Būtent tai man PAR labiausiai nepatiko. Kita vertus, tai viena geriausių vietų atostogauti – dėl gamtos, vandenyno, saulės, oro.
– Ar verslą ten vystyti sunkiau?
– Taip, sistema sudėtinga. Žmonės nėra nuoširdūs, stabdo ir biurokratizmas. Norint padaryti vieną dalyką, reikia šimtus popierių paruošti. Jei Lietuvoje tai jau galima padaryti internetu, ten dar reikia nešti, valandas stovėti eilėse.
– Dar prieš PAR turėjote ir daugiau patirties gyventi užsienyje. Nuo vaikystės svajojote tapti krepšininku ir gana jaunas buvote išsiųstas į JAV mokytis, o kartu ir siekti krepšininko karjeros. Ką parsinešėte iš šio gyvenimo etapo?
– Krepšinį žaidžiau nuo 7 iki 22 metų. Dar būdamas 13-os vienas, be tėvų, išvažiavau į Ameriką. Kai taip išvyksti dar paauglystėje, o esi įpratęs, kad mama apšokinėja, tenka daug išmokti. Be to, patekau į griežtesnę mokyklą, kur reikėjo net lovą klotis kaip armijoje. Jei nepasikloji, gauni baudos taškų, o už juos palieka po pamokų. Viskas buvo labai struktūrizuota: pamokos, treniruotės, pamokų ruoša. Gyvenimas tikrai nepriminė amerikietiškų filmų.
Baigiau žaisti krepšinį ir atėjo metas apsispręsti: ar tęsiu krepšinį, bet netampu NBA lygos žaidėju, ar einu kaupti patirties verslo srityje. Nesinorėjo kokiuose Prienuose žaisti. Apsisprendžiau eiti dirbti į Pigu.lt ir įgauti patirties, kad nebūtų kaip krepšininkams, kurie baigia karjerą įžengę į ketvirtą dešimtį ir realiai nežino, ką toliau daryti, nes neturi darbo patirties.
– Ką reiškia augti vieno pirmųjų nepriklausomybės verslininkų šeimoje?
– Kai augi, matai tėvų pavyzdį. Aš mačiau savo tėvą, kuris visuomet kūrė daug verslų. Kaip bet kuris sūnus, norėjau sekti jo pėdomis. Mačiau, kaip jo galva nuolat dirba. Keliaujame atostogų, o jam atostogos – darbas: stebi restoranus, analizuoja meniu, galvoja naujas idėjas.
Abu su sese buvome griežtai auklėjami. Mums nuolat buvo teigiama, kad nesame niekuo išskirtiniai, kol patys savo nepasieksime. Visuomet sakė nesusireikšminti.
– Tikriausiai augant teko matyti ne tik gražių verslo pusių.
– Tėvas man nepasakodavo blogų dalykų, bet matydavau kai ką iš šono. Pavyzdžiui, dar tada, kai klestėjo reketas, buvo momentų, kai gyvendavome su apsauga. Tėtis tuomet nesakydavo, kad kažkas vyksta. Bet nugirsdavau pokalbius, kad banditai jau bando reketuoti. Tuomet su ginklais mus namuose saugodavo.
– Bet vaikystės patirtys tikriausiai prisidėjo prie to, kaip jaučiatės versle dabar?
– Manau, kad su laiku atsparumas krizėms, nesėkmėms išsiugdomas. Galvoju, kad galbūt pats tai gavau žaisdamas krepšinį: ten tu kiekvieną dieną pralaimi ir visada yra geresnių už tave. Galbūt dėl to esu pratęs prie sunkesnių akimirkų, pralaimėjimų. Visuomet mačiau ir tėtį, kuriantį naujus verslus, rizikuojantį, nepavykus nepasiduodantį, nesureikšminantį nesėkmių.
Dabar tėtis padeda tik priimant strateginius sprendimus ar apsisprendžiant dėl didesnių investicijų, o aš stengiuosi prisiimti atsakomybę pats.
– Visai neseniai skandalingai nuskambėjo restoranų tinklo „Grill London“ atvejis, kai teisėsaugai įsikišus prabilta apie nuslėptus mokesčius. Ar įmanoma šiame sektoriuje dirbti skaidriai?
– Kad įmanoma, tai įmanoma. Kiek žinau, didieji tinklai dirba skaidriai, bet, manau, kad didelė dalis restoranų yra šešėlyje. Ir galima suprasti kodėl. Lietuva – tik viena iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kur nėra lengvatų restoranams.
Visa sistema turėtų veikti taip, kad šeimos restoranai galėtų dirbti ir šeimų verslai galėtų išsilaikyti. Dabar padaryta atvirkščiai – turime didelį PVM ir didelei daliai dirbti neskaidriai yra priimtina.