Su juo kalbėjomės apie mecenatystės tradicijas, iššūkius dirbant dinamiškame technologijų versle, mokslo ir verslo bendradarbiavimą, susikalbėjimo tarp valdžios ir verslo trūkumą.
– Verslo pasaulyje esate nuo 1992 metų. Kas lėmė tokį jūsų posūkį? Kaip pajutote, kad tai yra gera galimybė, juk rinkos ekonomika Lietuvoje tuomet dar buvo naujiena?
– Gal yra genas. Seneliai ir tėvai buvo tremtiniai, aš pirmas gimiau Lietuvoje. Prosenelis ištremtas dar 1863 metų sukilimo metu. Mama su šeima ištremta 1946 metais. Tėtis jau beveik nekalbėjo lietuviškai, mokėjo tik keletą žodžių. Kai mirė prosenelio žmona, jis vedė vietinę komių tautybės merginą. Neseniai pasidaręs DNR testą sužinojau, kad turiu vienuolika procentų suomiško kraujo. Mamos tėvas buvo gana sumanus ūkininkas, aktyvus verslininkas – Grikapalio dvaras Lazdijų rajone buvo pirmas dvaras, kuris Lietuvoje pradėjo auginti grikius dar XVI–XVII amžiuje.
Verslumo pradmenys gauti dar vaikystėje. Buvau automobiliukų kolekcionierius. Juos reikėdavo užsisakyti iš Saratove esančios gamyklos – kuo modelis unikalesnis, tuo sunkiau būdavo jį gauti. Rašydavau į gamyklą, užsisakydavau. Kai kurios siuntos kainavo apie septyniasdešimt rublių, vos ne pusę atlyginimo. Būdamas vienuolikos visą savo kolekciją pardaviau už du šimtus šešiasdešimt rublių. Iš tų pinigų nusipirkau motorolerį. Supratau, kad turiu verslumo.
Artėjant Nepriklausomybei, vasarą dirbdavau Sibire, vairavau miškovežį. Mano teta tremtinė pasiliko gyventi Sibire, ištekėjo už vietinio, todėl man buvo paprasčiau susirasti darbą. Tėvų padedamas nusipirkau automobilį. Studijuodamas universitete pradėjau važinėti ir verslauti į Jugoslaviją, Lenkiją. Veždavau tarybines prekes, kurios Lietuvoje buvo labai pigios, o atgal parsiveždavau vietinių prekių.
Kai buvau maždaug dvidešimt vienerių, pavyko užsidirbti savo startinį kapitalą. Mokslus baigiau neakivaizdiniu būdu, nes dieninėse studijose nesugebėjau išsilaikyti. Prasidėjo metalų era. Sibiras – didelis metalurgijos centras. Pasinaudodami ryšiais ir tenykščiais lietuviais įsigydavome metalų ir juos veždavome čia. Taip prasidėjo prekyba.
Nuo 1992 metų su partneriu iš Vokietijos pradėjome dirbti pramonės atliekų perdirbimo srityje. Buvusios Sovietų Sąjungos šalys negebėjo išgryninti brangesnių metalų, tad mes atliekas išveždavome ir perdirbdavome.
Vėliau su tuo pat partneriu įkūrėme naują įmonę. Tuo metu Vokietijoje prie kiekvieno vaisto būdavo pridedamos knygos – labai išsamūs aprašymai. Vėliau jas pakeitė kompaktiniai diskai, į kuriuos programuotojai suvesdavo informaciją. Vokiečių programuotojų paslaugos buvo labai brangios, todėl ieškodavau programuotojų Baltijos šalyse, Ukrainoje, Rusijoje, kad jie vyktų dirbti į Vokietiją. Dirbome su stambiomis kompanijomis, būstinė buvo įsteigta Hanoveryje, darbuotojų skaičius išaugo iki šimto penkiasdešimties.
Vieno disko gamyba kainuodavo apie septynias markes. 1997 metais suskaičiavome, kad iš vietinių gamintojų esame užsakę milijoną diskų. Nors nusipirkome vieną įrangos liniją, bet jos įrengimo kaštai Vokietijoje būtų buvę per dideli (kitos įmonės turėjo po keturias, penkias ar šešias linijas). Lietuvoje ir Baltijos šalyse tuomet nebuvo nė vienos gamyklos, todėl nutarėme pastatyti gamyklą Lietuvoje ir taip susirasti naują besivystančią rinką, o dalį gaminti sau, nes pajėgumas buvo keturi su puse milijono diskų per metus. Taip 1998 metais atsirado „Garsų studija“. Iš „Bayer“ gaudavome plastmasę. Iki 2001 metų puikiai dirbome per dvi rinkas, bet man tapo sunku būti per dvi kėdes – tiek ieškoti programuotojų, tiek dirbti du diskais Lietuvoje. Su partneriu nutarėme apsikeisti akcijomis, pasilikau tik diskų verslą Lietuvoje. Verslas augo ir plėtėsi, reikėjo statyti naują gamyklą, pirkti gamybos įrangą.
– Taigi viskas prasidėjo nuo CD ir DVD diskų. Technologijų sektoriaus aplinka dinamiška, vyksta vis naujų atradimų, technologijos sensta. Kaip suprasdavote, kad laikas judėti tolyn, imtis naujų veiklų?
– Laipsniškai augome ir 2008 metais pasiekėme piką – penkiasdešimt penki milijonai diskų, dvi gamyklos – mažoji Taline, skirta Skandinavijos rinkai, ir didžioji Lietuvoje. Mūsų produkcija – įrašyti diskai su informacija. Turėjome leidybos studiją: nuėjome iki autorių teisių pirkimo, kino filmų rodymo kino teatruose, DVD gamybos. Mūsų galutinę produkciją parduodavo daugiau nei šimtas aštuoniasdešimt prekybos taškų Baltijos šalyse. Turėjome visą vertikalę.
Bet atėjo 2008 metų krizė. Tų metų apyvartą pasiekėme tik 2016 metais, tai buvo septyniasdešimt penki milijonai litų arba dvidešimt vienas su puse milijono eurų per dvi gamyklas. Kai „Telia Sonera“ įsigijo „Lietuvos telekomą“ ir labai daug investavo į interneto greitį, tapome greičiausio interneto šalimi. Internetinis piratavimas irgi pradėjo augti kaip ant mielių. Programinės įrangos su audiovizualiniu turiniu poreikis krito. Kai pamatėme prognozes, supratau, kad šis verslas artėja pabaigos link. Pradėjau ieškoti, kuria kryptimi judėti, nes kompaktinių diskų ateitis tapo aiški. Dar kurį laiką išsilaikėme dėl žemesnės jų kainos.
Turėjau neblogus talentingus inžinierius, įmonių grupėje visada ieškojome sinergijos. Geriausiai išmanome vieną procesą – tam tikrų medžiagų plazminį nusodinimą ant kitų medžiagų. Jį tobulinome, dalyvavome ir technologijos „Blu-ray“ patentavime – nustatėme, kad žydrajam lazeriui nebūtinas skaidrus optinis diskas.
Plazminio nusodinimo technologija leido mums pereiti prie saulės elementų. Gaminant saulės elementus yra devyni žingsniai, šeši iš jų sutampa su kompaktinių diskų gamybos žingsniais. 2008 metais saulės energijos bumas Europoje buvo didelis, matėme, kad pasirinkę saulės energiją turėsime grąžą. 2009 metais ėmėmės saulės energetikos, ilgą laiką buvome vieninteliai saulės elementų gamintojai regione. Dabar be mūsų Europoje gamina tik prancūzai.
Visada gaminame tai, ką geriausiai išmanome, einame evoliucijos, o ne revoliucijos keliu. Gali atrodyti, kaip gali derėti trys skirtingos grupės – saulės elementai ir moduliai, akiniai ir baterijos, juk čia skirtingi segmentai. Bet gamybos prasme mums yra tas pats. Ieškome, kaip padaryti, kad vienas ir vienas būtų ne du, o trys arba keturi. Keliame tikslą, kad būtų kuo didesnė vertikalė, stengiamės būti kuo arčiau galutinio kliento, siekiame užtikrinti kokybę visuose etapuose.
Nuo paprastų saulės modulių judame integruotų sprendimų link. Dirbame išvien su pagrindiniais universitetais – Fraunhoferio institutu Freiburge, ECN Nyderlanduose, IMEC Belgijoje, SINTEF Norvegijoje, Bolonijos technologijos universitetu, Oksfordo universitetu. Mūsų sukauptos žinios leidžia optimizuoti procesus, transformuotis ir nuosekliai augti.
– Vadovaujate Lietuvos pramonininkų konfederacijai (LPK). Per tą laiką, kol esate versle, keitėsi prezidentai ir vyriausybės. Koks valdžios institucijų požiūrio į verslą paveikslas jums susiformavo per darbo verslo struktūrose metus? Kaip jis keičiasi dabar?
– Prezidentu esu dar tik kelerius metus, perėmiau, kai prasidėjo pandemija. Iki tol buvau LPK viceprezidentas, asocijuotųjų struktūrų narys esu dar ilgiau.
Iškilo santykių su Kinija klausimai. Ėmė trūkti žaliavų, strigo jų tiekimas, augo kainos. Galiausiai prasidėjo karas ir energetinė krizė. Deja, bendradarbiavimas su valdžia vyko bangomis. Mano pirmtakas Bronislovas Lubys turėjo įtakingą poziciją, buvo premjeras, turėjo daug naudingų pažinčių. Neįmanoma lyginti tuometinės įtakos ir dabartinės.
Nelabai džiaugiamės dabartine padėtimi. Esame socialiniai partneriai, o ne lobistinė organizacija (priskyrimas prie lobistų nubrėžia ribą). Valstybės atstovai labai santūriai vertina šiuos santykius, verslo ir pramonės balsas lieka neišgirstas. Dialogas duotų optimalų rezultatą visai mūsų visuomenei. Daug kam atrodo, kad pasiturintys verslininkai yra tie, kurie gręžia vargšus darbuotojus. Bet juk už to slypi didžiulis darbas, verslui vystyti reikia daug laiko. Turi pinigų, bet nukenti kitose vietose. Verslas įdarbina žmones, kurie moka mokesčius, iš to gyvena valstybė. Norėtume, kad bendradarbiavimas būtų didesnis.
Šaukštas deguto gadina statinę medaus. To yra ir versle, ir politikoje. Anksčiau verslas buvo vidinis priešas, kurį reikėjo engti, kad darytum politinę karjerą. Verslininkai jautėsi ne visuomenės dalimi, ne partneriais. Toks skirstymas atnešė daug minusų. Ačiū Dievui, kad politikai tokio požiūrio jau atsikrato. Reikia skatinti visuomenę kurti verslą, kad būtų kuo daugiau save įdarbinančių žmonių. Kitose šalyse požiūris į verslą yra liberalesnis ir paprastesnis.
– Sakoma, kad Lietuvoje verslui sunku bendradarbiauti su mokslu, nes mokslininkai orientuojasi į fundamentinius, o ne taikomuosius tyrimus. Jūsų įmonė daug dirba su mokslo institucijomis, bet dažniau už Lietuvos ribų. Už mokslo ir verslo bendradarbiavimą esate apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle. Ką reikėtų padaryti, kad Lietuvos verslas lengviau rastų sąlyčio taškų su šalies mokslininkais?
– Bendradarbiavimas su mokslo įstaigomis susijęs su išradimų praktiniu įgyvendinimu ir tobulinimu. Fundamentiniai mokslai irgi yra reikalingi, nes jie gali nubrėžti naujas ribas. Galbūt septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt procentų lėšų prarasime, bet dvidešimt procentų investuotos sumos į ką nors nuves.
Vakaruose yra žymiai pragmatiškiau, ten kiekvienu atveju mokslas bando patobulinti tam tikrą procesą ir prisidėti konkrečia pridėtine verte. Galbūt to neišeina paskelbti žurnale „Science“, ko siekia kiekvienas mokslininkas, bet tai yra pridėtinė vertė šaliai, o mokslininkui galimybė išsilaikyti, uždirbti pinigus. Fundamentinių mokslų tyrimai daugiausia atėjo iš Tarybų Sąjungos, kur rezultatus pirmiausia buvo siekiama pritaikyti karinėje pramonėje. Tik paskui būdavo žiūrima, ar įmanoma juos panaudoti praktinėje veikloje, ir daugeliu atvejų tai nepavykdavo. Fundamentika reikalinga, bet jos proporcijos su taikomuoju mokslu turi būti kitokios, nes mes turime padėti savo žmonėms geriau gyventi, mažiau išleisti, daugiau uždirbti, kad būtų sukuriama didesnė pridėtinė vertė.
Mes šioje srityje statistiškai atrodome labai prastai – tiek dėl inovacijų, tiek dėl mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros. Bet statistika neatitinka tikrovės. Kodėl tada mes turime BVP perviršį, nors pagal inovacijas esame paskutiniai, o kaimynai, kurie už mus keliomis pozicijomis aukščiau, turi mažesnį BVP? Nėra teisingai sudėliotų paskatų, kaip tai apskaičiuoti, deklaravimas yra per daug sudėtingas.
– Daug kalbama apie Lietuvos verslo aplinką ir sąlygas verslui. Jūs turite atstovybes daugelyje Europos Sąjungos šalių – kokie yra gerieji užsienio šalių pavyzdžiai, kuriuos norėtųsi pritaikyti Lietuvoje?
– Lietuvoje vis dar skirstome verslą į užjūrio ir mūsų. Nėra vienodų sąlygų – užjūrio verslas sąmoningesnis, geresnis, o vietinis verslas antrarūšis.
Paskatos prisivilioti investuotojų yra sėkminga ir gera praktika, jeigu investuojama į tvarias darbo vietas. Tvari darbo vieta yra ta, kuri tikrai bus dešimt dvidešimt metų. Jeigu įmonė investuoja į inovatyviąją gamybą, tai gamyklos neišsiveš. Reikia užtikrinti, kad gamykla, atėjusi su paskata iš valstybės, investavusi į darbo vietas, neišvažiuotų. Turime numatyti darbo vietas bent dešimčiai metų, o vėliau jau gali būti pokyčių.
Reikalingas sąmoningesnis bendravimas ir problemų sprendimo būdų ieškojimas kartu, o ne požiūris, kad mes viską žinome geriau ir viską padarysime patys. Deja, mūsų profsąjungos dar nėra tokio brandaus lygio. Gal ir darbdaviai dar nėra pribrendę iki apskritojo stalo diskusijos. Valstybė mato, kad darbdaviai su profsąjungomis nesutaria, todėl pati priima sprendimus. Tada lieka nepatenkintų, kyla nepasitenkinimas valstybe. Mums reikia ne ieškoti populizmo, o mentališkai užaugti iki tokio lygmens, kad suprastume, jog dirbame vieni dėl kitų. Vakarų šalyse tai įprasta, o mes atsiribojame vieni nuo kitų.
Šiandien Lietuvoje yra trisdešimt tūkstančių laisvų darbo vietų, bet yra septyniasdešimt tūkstančių bedarbių, iš jų keturiasdešimt tūkstančių vyresni nei penkiasdešimties metų. Aš visada buvau už jaunimą, deja, turiu pasakyti, juo truputį nusivyliau. Jaunimas dažnai neturi kantrybės. Manau, kad taip yra dėl kompiuterinių žaidimų, kur viską gali pasiekti per vieną dieną. Jaunų žmonių noras žymiai greičiau kilti atsispindi ir darbe, nes jie vos po mėnesio ar dviejų ateina prašyti didesnio atlyginimo. Jaunimas inovatyvus ir kūrybiškas, palyginti su vyresniąja karta, bet jam pritrūksta nuoseklaus įgyvendinimo. Todėl jeigu projektas yra dvejų metų, aš startuoju su žmogumi, kuriam yra keturiasdešimt metų, nes jis jau susibalansavęs, supranta, kad nieko greitai nepasieks ir kad reikia nuoseklumo. Jeigu reikia sukurti schemą, kaip savo produktu pasiekti jaunimą, aš imu dvidešimt penkerių metų žmogų, kuris supranta dabartinę kartą, bet įgyvendinimui vėl renkuosi vidutinio amžiaus ar net vyresnį...
Galėtume skirti daugiau pinigų senjorų adaptavimui, kompiuterinių žinių diegimui, kalbų mokymui. Išeisime į pensiją vis vyresni, darbo amžius ilgės, todėl neišnaudoti grupės, kuri nori būti socialiai naudinga... Lietuvoje yra nemaža emigracija ir menka imigracija, esame labai homogeniški. Tai nėra blogai, ypač dabartiniame geopolitiniame kontekste. Juodaodis šiandien gali įsidarbinti tik didmiestyje. Pabėgėlis rajone jaučiasi balta varna. Dalis pabėgėlių asimiliavosi, kiti pabėgo, išvažiavo ten, kur yra didesni atlyginimai. Mes turėtume suprasti, kad tai yra ateitis, to neišvengsime.
– Dar viena verslo pasaulio aktualija yra ta, kad Lietuvos verslininkai traukiasi iš Rusijos ir Baltarusijos rinkų, daugelis patirs nemažų nuostolių. Yra manančių, kad reikėtų kompensacinio mechanizmo, bet kritikai teigia, kad apskritai nėra socialiai atsakinga dirbti tokiose rinkose. Kaip jūs žiūrite į tai?
– Politikai labai dažnai keitė savo kryptis. Nuo 2008 iki 2012 metų dešiniųjų vyriausybė labai kritiškai žiūrėjo į Rusiją. Nors Dalia Grybauskaitė ir bandė kalbėtis su Aliaksandru Lukašenka, bet eilinį kartą buvome apgauti. 2012 metais kita vyriausybė priėmė sprendimą – restartas – dirbame su Rusija, bandome. Iki Krymo aneksijos buvo atšilimas. Tada vėl augo eksportas.
Kad verslas įeitų į rinką, kad produktas taptų žinomas, reikia dirbti ilgai. Manau, ir politikai turi prisiimti atsakomybę dėl to, kad dalis verslo įsikūrė Rusijoje. Kas joje po invazijos į Ukrainą savo noru pasiliko, tai jų pačių reikalas, bet yra verslų, kurie išėjo ir paliko viską. Tai yra nemaži lietuviški verslai.
Nieko iš pasilikusiųjų gelbėti neturime – jeigu patirs nuostolių, tai jų pačių reikalas. Bet tiems, kurie paliko verslus investavę begales pinigų ir išėjo pakėlę galvas, išmokėję kompensacijas darbuotojams, turėtų būti kompensuota iš sulaikytų Rusijos oligarchų lėšų. Nes jie pasielgė žmoniškai. Nors iš dalies tai yra nauda Baltarusijai, nes ji gavo verslą už dyką. Jeigu išeitų parduoti – idealu, bet valstybė supranta, kad gali pasiūlyti vieną dešimtąją kainos, ir visi bus laimingi.
Lietuva savo ekonominius santykius su Rusija ir Baltarusija sumažino beveik trečdaliu, trisdešimt procentų, Švedija šešiasdešimt procentų. Bet, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje prekyba su Rusija išaugo šimtu, Slovėnijoje trimis šimtais, Vokietijoje šimtu šešiasdešimt procentų. Kur Europos Sąjungos bendrystė? Tik dešimt procentų ES įmonių, dirbančių su Rusija, ją paliko. Mes kenčiame labiausiai, nes buvome arčiausiai, daugiausia prekiavome.
Verslas yra sąmoningas, aišku, ne visas. Daug įmonių, kurios liko bendradarbiauti su Baltarusija ir Rusija, priklauso žmonėms, kurie turi leidimą gyventi Lietuvoje, bet yra Rusijos arba Baltarusijos piliečiai. Lietuva yra tranzito šalis, tad dažnai su Rusija prekiaujama nelietuviškomis prekėmis. Tiems, kas buvo sąmoningi, turi būti kompensuota, nes jie prarado pinigus, daugelis turi įsipareigojimų finansinėms institucijoms. Kas nusprendė likti ir dirbti – jų pačių atsakomybė, ir apie jokias kompensacijas kalbėti nėra ką.
– Kokią matote filantropijos ir mecenatystės padėtį Lietuvoje? Visuomenėje dažnai girdime nuomonių, kad verslas šykštus, nesidalija. Iš verslininkų bendruomenės girdime, kad trūksta paskatų sistemos...
– Visada labiau rėmiau muzikos sferą, nes ji man artima. Kadangi turėjome savas leidybos kompanijas, norėjome padėti jauniems atlikėjams išbandyti save. Turėjome dešimties metų trukmės sutartį su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Geriausiam atlikėjui pagamindavome kompaktinį plokštelę.
Klasiką reikia remti visada, nes ji neuždirba. Tai labai siaura sritis, kurioje reikia įdėti labai daug profesionalumo. Labai daug kaštų, bet pirkėjų mažai.
Žmonės, pardavę savo verslus ir sumokėję mokesčius, turi laisvo laiko ir nori mecenuoti, bet jie dar papildomai apmokestinami. Dabar ši problema jau išspręsta, bet anksčiau būdavo apmokestinama dvigubai, naudos gavėjas negaudavo visos sumos.
Paskatos turėtų būti iš abiejų pusių. Šiandien gauti paramos gavėjo statusą kuo toliau, tuo sunkiau. Gal tai yra logiška, gal jų yra per daug. Reikalinga kontrolė, kad žinotume, ar įmonė tikrai vykdo veiklą ir ar padeda.
Yra verslų, kurie neduoda pinigų, yra ir tokių, kurie atiduoda tikrai labai daug. Dažniausiai aukoja tie verslai, kurių pajamos ir pelnas yra didžiausi. Jaunesniam verslui pinigai neateina labai lengvai, juos reikia uždirbti, todėl aukojama mažiau. Jeigu siekiama daugiau mecenatystės, reikia neužkrauti verslo mokesčiais.