Jaunesnysis šios šeimos atstovas, dabartinis šios kepyklos vykdomasis direktorius Andrius Kurganovas puikiai prisimena tuos laikus, kai gyveno Biržų miesto centre, daugiabutyje, penktame aukšte, o tuo metu pirmame, prie pat laiptinės, buvo duonos parduotuvė. Rytais čia atvažiuodavo mašina, iš kurios būdavo iškraunama niekaip nesupakuota, tik ant medinių padėklų sukrauta kvepianti ir neretai dar šilta duona.
„Iki šiol tas vaizdas ir kvapas yra man išlikęs. Tik atidarydavo mašinos duris ir jis visur pasklisdavo. Žaisdami kieme mes, vaikai, ne kartą matėme, kaip koks kepaliukas nukrisdavo. Bet labiausiai man išliko tas šiltos duonos kvapas“, – iš vaikystės atsineštą šiltos duonos kvapą prisimena ne tik didžiausias Šiaurės Lietuvos duonkepys, bet ir darbdavys.
Taip jau susiklostė, kad viso jo gyvenimo profesinė kryptis, o ir visos šeimos gyvenimo kelias, atvedė į duonkepystės verslą. Nuo vaikystės prisiminimų – iki šių dienų: „Tiek tas kvapas, tiek tas vaizdas tapo mūsų kasdienybe.“
Gelbėjo ir geras duonos vardas
Rekvizitai.lt rašoma, kad įmonei tuoj bus 26-eri. Tačiau istorija byloja, kad ji mena daug senesnius laikus.
„Pati įmonės istorija prasideda 1953 m. Bet miestas plėtėsi, gyventojų skaičius didėjo, tai senesnio tipo kepyklos jau nebeužteko, todėl buvo nuspręsta industriniame rajone statyti didesnį kompleksą. Jį pastatė 1978 m. ir jis tebegyvuoja iki šiol“, – trumpai garsiosios kepyklos istoriją peržvelgia pašnekovas.
Verslininkas pasakoja, kad vykstant politiniams ir verslo pokyčiams toji įmonė jau buvo praktiškai pasmerkta: „Ji buvo valstybinė ir į ją niekas nedėjo ypatingų pastangų ar investicijų. Artėjant 2000 m. buvo nuspręsta ją parduoti, kitaip ji tiesiog būtų žlugusi, nes turėjo daug skolų tiek valstybės institucijoms, tiek tiekėjams.“
Nutiko taip, kad pašnekovo tėtis Viktoras Kurganovas dirbo šalimais buvusime konservų fabrike. Jis buvo pakviestas vadovauti šiai nustekentai kepyklai, kurios pardavimas buvo netrukus paskelbtas.
„Iki šiol pamenu, kai vakarienės metu prie stalo tėtis pasidalino idėja nusipirkti parduodamą kepyklą, nors neturėjo nei patirties, kaip tą verslą valdyti, nei kaip įmonei vadovauti“, – prisiminė jaunesnysis Kurganovas.
Bet ateitis parodė, kad V. Kurganovo patirtis dirbant inžinerinį bei technologinį darbą puikiai prisidėjo prie įmonės sėkmės istorijos.
Tiesa, kepykla gal tik po dešimties intensyvaus darbo metų pradėjo lengviau kvėpuoti ir nešti pelną.
„Ji buvo atsidūrusi sudėtingoje situacijoje, tai pirmieji naujų savininkų žingsniai buvo pakeisti technologinę infrastruktūrą ir renovuoti pastatus. Bet turbūt vienas sudėtingiausių dalykų buvo keisti žmonių mąstymą ir supratimą, kad privati nuosavybė – tai kitoks valdymo pobūdis, negu buvo iki tol. Todėl iš pradžių joje netrūko nei vagysčių, nei kitų dalykų“, – apie po privatizacijos paveldėtą ūkį ir žmones pasakojo pašnekovas.