Esate pasakęs, kad „ateina laikas, kai supranti, kad iki šiol tik ėmei iš visuomenės ir turi keistis – tapti nebe vartotoju, o davėju“. Ką verslininkui reiškia dalintis?
Tiesą sakant, labai sudėtingas klausimas. Bet tai yra verslininko stadija, kai jis uždirba pinigų ir ateina laikas pasidalinti su visuomene – juk gyveni tarp žmonių, visi žmonės vartoja tavo pasiūlytą produktą. Todėl nusprendi, kad reikia atiduoti žmonėms per labdaringus projektus.
Kokie tai projektai? Žinau, kad pastatėte Dubingių bažnyčią – čia jau šimtams metų į priekį. O daugiau?
Nuo pat pradžių, atsiradus laisvų pinigų, pradėjome skirti jų vaikų rėmimui, „Bėdų turgui“ ir panašiai. Bet po to pagalvojome, kad norisi kažką sukurti didesnio. Tie tokie maži pagalbos pabarstymai mažai girdisi, todėl norėjosi garsiau parodyti, kad mes, verslininkai, mokame ne tik į save traukti, bet ir duoti.
O kodėl bažnyčią statėte būtent Dubingiuose?
Iš dalies atsitiktinai, bet aš ten turiu sodybą, ją supa nuostabi gamta, viskas labai gerai, tik nėra gyvybės – poilsiautojai išsibarstę, leidžia laiką prie savo namelių, bet nėra branduolio, nėra miestelio esmės. Ir kai paklausėme visuomenės, ko jai trūksta, ko ji nori, iš pradžių buvo pasakyta, kad griūna socialinis būstas. Tai surinkom visus miestelėnus ir nudažėme tą pastatą. Po to sakėme, kad galime kažką iš esmės didesnio padaryti. Ir miesto gyventojai sako – jų bažnyčia sudegė 1954 m. Bažnyčia buvo miestelio simbolis ir vieta, kur visi rinkosi.
Galvojome, kad pastatyti bažnyčią – neįmanoma. Bet padarėme. Tiesa, užtrukome 10 metų. Dar bažnyčia nešventinta, bet kitais metais jau turėtų būti pilnai veikianti.
O kiek kainavo visas šis projektas?
Apie milijoną eurų.
Dubingių bažnyčios projektas ne paskutinis, kurį norite įgyvendinti miestelyje, tiesa?
Pastačius bažnyčią, ji tapo tikru miestelio traukos centru – vyksta pamaldos, vestuvės, krikštynos. Bet mes norėjome dar vieno iššūkio. Pagalvojome, kad reikia miestelį padaryti patrauklų tūristams. Viena iš problemų, kad nėra viešbučio – nėra turistams kur apsigyventi, o vietos labai gražios.
O kaip Dubingių žmonės į jus žiūri?
Mes gauname tiek dėkingumo nuvažiavę į Dubingius, kad nežinau, kur dar tiek įmanoma gauti. Dovanas dovanoja, kalbas sako. Man tai širdžiai didžiausias džiaugsmas. Aš ten niekada nesijaučiau išskirtinis, kad esu turtingas. Esu išskirtinis, kad kažką daviau, bet miestelis man grąžino daug kartų daugiau nei tikėjausi gauti.
Dauguma verslininkų kažką remia, bet visuomenė apie tai žino nelabai daug. Kaip manote, kur problema? Ar verslininkai turėtų kalbėti garsiau?
Reikia ne tik daryti gerus darbus, bet apie tai ir pasakoti, juk taip keisis visuomenės požiūris į verslininkus. Aš matau didžiulį postūmį šitoje srityje. Žurnalistai turi apie tai rašyti, nes tai nėra reklama. Bet pastebėjau, kad jau daugiau šnekama. Visuomenė keičiasi, verslininkai taip pat. Taip juk skleidžiamas gėris.
O kodėl, jūsų manymu, net aukščiausi politikai demonizuoja verslą, laiko jį blogio šaltiniu. Ką reikėtų daryti, kad pasikeistų požiūris į verslą?
Aš galvoju, kad kalbant apie politikus, jie daugiau šneka nei galvoja apie verslą blogai. Dauguma jų yra labai puikūs verslininkai. Šneka blogai apie verslą dėl to, nes tai patinka rinkėjams – apie atėmimą iš verslų ir padalinimą žmonėms girdėti patinka visiems. Tai pigūs politiniai triukai. Bet nemanau, kad visuomenė taip mąsto. Žmonės balsuoja kojomis ir pinigais. Jei jie eina ir toliau perka, tuomet viskas gerai. O jei politikai savo demonizavimu bando prisitraukti daugiau rinkėjų, tai čia yra problema.
Kaip keitėsi jūsų paties požiūris į verslą? Turite miškų inžinieriaus diplomą, dirbote taksistu, vėliau pradėjote vežti padėvėtą buitinę techniką. Kaip keičiasi požiūris į verslą didėjant apyvartai?
Labai keičiasi. Gerai, kad gyvenime perėjau daug verslo laiptelių. Iš pradžių dirbi tik sau, vėliau šeimai, o dar po to – dėl savo šimtų darbuotojų, tūkstančių klientų. Iš pradžių gali galvoti tik apie save, lokaliai, vėliau tampi iš dalies globalus ir turi galvoti apie kitus aplinkui. Verslas tik iš pradžių būna paprastas, o vėliau atsiranda labai daug atsakomybės. Tai turbūt ir slegia verslininkus labiausiai.
Jei reikėtų pasakyti, kas yra verslas – pinigų kalimas, kūryba, darbuotojai, ką dėtumėte į pirmą vietą?
Tai iš pradžių būna pinigų kalimas, vėliau labai juodas darbas. Tai labai sunkus laikotarpis, kai įmonė nedidelė ir negali nei lito ar euro pasiimti iš įmonės. Tai 5–7 metus 24 valandas per parą juodai dirbi. O po to ateini į tokią stadiją, kai įmonė užauga, gali samdyti kompetentingus vadovus ir prasideda kūryba, gali džiaugtis sukurtais produktais.
Esate sakęs, kad bene septynis kartus buvote netoli bankroto ribos. Kuris kartas yra baisesnis – pirmas ar septintas?
Visi baisūs, kol esi mažas tai bankrotas neatrodo baisus, nes gali atsikelti ir eiti toliau. Didesnei įmonei bankrotas atneša daugiau blogų pasekmių, gali ir sužlugdyti žmogų.
Tarkime, hipotetiškai, jei atsitiktų aštuntas kartas. Ką darytumėte? Turite juodai dienai atsidėjęs pinigų? Ar net ne pinigai svarbūs?
Atsikelčiau ir eičiau toliau. Gal ir nepavyktų sukurti tokio didelio verslo, bet turiu labai daug žinių ir patirties verslo kūrime, tad daryčiau kažką kito ir eičiau toliau.
O jei būtumėte universitete, ir jūsų studentai paklaustų, kodėl reikia eiti ne į ministeriją ar savivaldybę dirbti, ne samdomu darbuotoju, o tapti verslininku? Ką jis duoda, ko neduoda kita sritis?
Verslas duoda sprendimų laisvę. Aš dirbau samdomą darbą ir mane nuo pat pradžių slėgė tai, kad reikia vykdyti kitų nurodymus. Kai tampi laisvu, gali pats eiti ir klysti, klupti ir vėl stotis. Šito neįmanoma gauti samdomame darbe. Suklupsi – tave atleis, tu gausi su kuoka per galvą. Verslas – atsakomybė už save ir savo sprendimus. Bet žmogus turi nebijoti klysti. Turi eiti ir klysti.
Bet mus mokykla ugdo priešinga kryptimi – padarai klaidą, gauni per nagus. Kaip reikia ugdyti lietuvius, kad jie norėtų eiti į verslą?
Reikia žmones skatinti veikti ir nebausti už klaidas. Todėl investuoju į jaunimą. Turi duoti pinigų ir bandyti suteikti jiems šansą. Jei jie suklys – o taip tikrai įvyks – svarbu, kad jie nebijotų.
O gal kažkas sakytų, kad toks aklas nebijojimas klysti – visiškas avantiūrizmas. Reikia avantiūrizmo versle?
Labai daug. Verslas ir yra avantiūra. Finansininkai netampa gerais verslininkais, jie per daug gerai moka skaičiuoti. O versle yra labai daug jausmo ir tikėjimo, kad iš pelenų gali pastatyti auksinius rūmus. Kartais ir gerai nežinoti, kaip gali būti blogai, ypač, kai esi jaunas.
Kokių dar bruožų reikia turėti, kad tiktum verslui?
Reikia būti lyderiu – tai būtina savybė. Be to, kad gali pats eiti ir padaryti klaidų – vienas dalykas. Bet reikia dar ir žmones įtikinti. Kol esi vienas, iš esmės esi amatininkas, dirbi sau. Bet kai pradedi samdyti žmones, tai reikia įtikinti juos, kad eitų kartu su tavimi ir tikėtų, ką darai. Be žmonių ir be kolektyvo vienas nieko nesukursi.
Kaip jūs atsirenkate žmonės? Kiek tame sąmoningo veiksmo ir kiek atsitiktinumo?
Čia mano silpniausia savybė. Aš labai myliu žmones ir labai lengva įtikinti mane ir būna, kad suklystu. Šis procesas man pats sunkiausias gyvenime – atsirinkti teisingus žmones.
Ar verslininkai svajoja? Ir jei taip – apie ką jūs svajojat? Ar, pavyzdžiui, galėtumėte nedirbti šiuo metu?
Galėčiau nedirbti, nes pinigų man tikrai užtektų. Bet man taip neįdomu būti. Dabar mano svajonė – laiminga šeima, laukiu anūko. Džiaugiuosi smulkmenomis.