Ponas Romualdai, kuo pats save laikote? Vis dar mokslininku ar jau verslininku?
Verslininkas aš turbūt tik 5 proc. Esu šioks toks mokslininkas, šiek tiek savamokslis inžinierius. Suprantu apie metalą, dirbu su programuojamomis staklėmis, kainuojančiomis apie ketvirtį milijono eurų. Man tai greičiausias būdas ką nors sukurti – iš karto matai rezultatą, gali daryti pakeitimus.
Jei klausytojui, nebendraujančiam su tiksliaisiais mokslais, reikėtų pasakyti trumpai: iš ko „Light Conversion“ uždirba pinigus?
Iš įvairių dalykų. Pradėjome nuo prietaisų mokslininkams – tebedarome tai iki dabar. Lazeriai žinomi grynos spalvos švietimu – jie skleidžia gan tikslaus bangos ilgio šviesą, tačiau kartais tai yra trūkumas. Norint tirti tam tikrus objektus, reikia šviesą derinti.
Sovietų laikais, kai buvome atskirti nuo vakarų pasaulio technologijų, ėjome savo keliu. Kai atsivėrė sienos ir buvo galima bendrauti su kitomis šalimis, jau turėjome kai ką veikiančio – dėžutę, kurią buvo galima pritaikyti prie lazerių. Apie 2000-uosius sukūrėme savo lazerį. Pradžioje manėme, jog tai bus mokslui skirtas produktas, tačiau dabar daugiausiai parduodame industrijoms, gaminančioms telefonų kameras iš safyro, stentus kraujagyslėms, automobilių variklių purkštukus ir pan.
Įkūrėte lazerių verslą. Kiek tokių verslų yra pasaulyje? Ar visos tokios kompanijos yra įkurtos mokslininkų ar visur kitur verda verslas, o mokslininkai tėra samdytiniai, nedalyvaujantys kompanijos valdyme?
Manau, nėra vieno gryno modelio. Lietuvoje turime vieną žodį – verslas, tačiau užsienyje yra daugiau terminų apibrėžti tokią veiklą. JAV reikia mokėti parduoti ir pritraukti investuotojus – arba padarai tai, arba bankrutuoji.
Mums pasisekė, nes turėjome gan neblogus ryšius su įvairiomis vakarų kompanijomis, o pirmieji mūsų partneriai buvo iš Jungtinių Valstijų – jie Lietuvos universitetuose lankėsi dar sovietmečiu. Kai parodėme, kad mūsų prietaisas veikia, jie pradėjo finansuoti mūsų veiklą.
Tad pradėjote be pradinio kapitalo ir radote investuotojų, tikėjusių ką darote?
Tai nebuvo investuotojai. Jie užsakė 20 prietaisų ir sumokėjo dalį pinigų, kurių mums reikėjo, kad pradėtume – dabar tokios sumos neužtektų.
Lazeriams kurti neužtenka paprastų fizikų, tam reikia išradėjų ir novatorių. Jei tokių pritrūktų Lietuvoje, ką darytumėte?
Įdarbiname nemažai absolventų iš universiteto, nutolusio vos per 5 minutes nuo mūsų bendrovės. Studentai pradeda dirbti nuo trečio, kartais net nuo antro kurso. Jie čia daro projektus, rašo disertacijas. Jaunų ir šviesių žmonių trūkumo nėra. Žmonės grįžta ir iš užsienio, kur dirbo, baigė doktorantūrą. Gauname užklausų ir iš kaimyninių šalių.
Kokie bendri bruožai būtini ir fizikui, ir verslininkui, kad jie iškiltų rinkoje?
Negalėčiau to vertinti. Atėjome į tuščią rinką, todėl nebuvo sunku surasti klientų ir žmonių, norinčių pardavinėti produktą. Įsibrauti į egzistuojančią rinką yra daug sudėtingiau, ypač iš Lietuvos. Pavyzdžiui, Japonai mūsų ieškojo šalia Kazachstano. Nebūčiau linkęs save vadinti šio klausimo ekspertu.
Įsivaizduokime: kas būtų, jei kompaniją būtų privatizavęs koks nors kapitalistas? Ar šiandien „Šviesos konversija“ vis dar egzistuotų?
Manau, kad būtų sudėtinga surasti kapitalistą, patikėjusį tokiais dalykais. Tai labai nišinė sfera ir privaloma tiksliai suprasti, ką darome, kad įsivaizduotumėme potencialą. Po pusės metų nuo kompanijos įkūrimo galvojome, kiek mūsų gaminamų prietaisų reikės pasaulyje. Suskaičiavome 50. Dabar vien per metus pagaminame 150 tokių prietaisų ir dar 300-400 didesnių ir galingesnių modelių. Tuomet net patiems suvokti potencialą buvo sunku.
Ar ištraukėte laimingą bilietą, ar tiesiog darėte savo ir pinigai atėjo patys?
Manau, kad abu variantai. Jau turėjome tam tikro įdirbio ir atsirado teisingos sąlygos: buvo sukurti patikimi lazeriai, su kuriais mūsų priedėlis galėjo veikti, atsirado nauji kinų auginami kristalai. Viskas sutapo ir pagaminome neblogą daiktą.
Kiek valandų per parą dirbate?
Per savaitę apie 60 valandų, tačiau po kurio laiko reikia atsitraukti ir išvažiuoti pailsėti.
Jūsų darbuotojai jau gyvena gerovės valstybėje. Kaip reiktų daryti, kad visi Lietuvoje pasiektų tokį lygį? Ar visiems reikia dirbti 60 valandų?
Kartais 40 valandų nemėgstamo darbo gali atrodyti daugiau, nei man malonios 60. Mūsų darbuotojai gauna europietiškas algas, tačiau tai nėra geriausiai apmokama profesija. Tiesa, išėję į pensiją jie gaus lietuviškas pensijas. Sakymas, kad neturime progresinių mokesčių yra šioks toks gudravimas: darbo vieta kainuoja daug, o žmonės išėję į pensiją gaus mažai.
Manau, kad Lietuvoje gyvenimas gėrėja. Algos pas mus stipriai nesikeičia keletą metų, nes dirbame užsienio rinkai, tad anksčiau ar vėliau Lietuvoje tapsime vidutinio užmokesčio bendrove.
Apie 1990-uosius, kai viskas keitėsi, galėjote darbą gauti ir Japonijoje, ir Amerikoje – ar nebuvo pagundos išvykti?
Antro susitikimo su partneriais metu sulaukiau pasiūlymo pasilikti užsienyje, tačiau čia buvo geriau. Turėjome puikią komandą, ir žmones, su kuriais ėjome pirmyn.
Konkurencija, kaip ir lazerių panaudojimo galimybės, didėja. Kaip Jūsų pardavimus veikia valstybės keičiamos žaidimo taisyklės, pvz. mokesčiai?
Mums svarbiau tai, kas bus ateityje. Jaučiame įtampą tarp Kinijos ir JAV, todėl džiaugiamės būdami Europoje. Mokesčius sumokėti išgalime – jei pažvelgtume į korporatyvinius, pelno mokesčius, jie Lietuvoje nėra dideli, daugiau problemų kyla su „SoDra“. Mano manymu, inžinieriai turi daugiau galimybės sukurti gerovės valstybę, nei politikai.
Sukūrėte apie 270 darbo vietų.
Galbūt šiek tiek mažiau, tačiau yra kompanijų, kurių 70 proc. žmonių dirba mums.
Koks Jūsų kompanijos stipriausias koziris ir kur įžvelgiate butelio kakliuką?
Išmokome kreipti dėmesį į detales ir siekiame geriausio. Jei ne visada gerai pavyksta ir klientas turi pretenzijų, nebandome išsisukinėti – pripažįstame klaidas ir taisome. Nesame labai gerai žinomi, tad prireikė nemažai metų, kol mus išgirdo. Mūsų lazeriai 5–6 metus veikia be remonto – tai nėra greitas būdas sukurti reputaciją, bet pakankamai patikimas.
Ko reikia, norint įsidarbinti „Light Conversion“?
Dabar dažniau samdome net ne fizikus. Reikia, kad žmogus būtų smalsus ir norėtų mokytis. Atsakomybė – vienas iš svarbiausių kriterijų, nes neprisuktas varžtas gali kainuoti tūkstančius. Pas mus yra žmonių, kurie nuo drožėjų tapo puikiais inžinieriais, derinančiais lazerius.
Per kiek laiko protingą kitos srities žmogų galėtumėte įvesti į savo verslą?
Kartais dešimtoką išmokyti būna lengviau, nei suaugusį žmogų. Viskas įmanoma – nėra kosmosas daryti tai, kas padaryta jau daugybę kartų, tačiau norint kurti kažką naujo, reikia tam tikrų pagrindų.
Kas Jums yra pinigai?
Kaip sakoma, pinigia kaip gerai panešioti batai – nespaudžia. Kol jų pakanka ir nereikia sukti galvos apie kasdienius poreikius, atsiranda daugiau laiko galvoti apie dalykus, kurie padės tuos pinigus uždirbti ne tik man, bet ir daugiau nei dviem šimtams žmonių, kurie mums dirba.