Karas, ko gero, yra paskutinis dalykas, apie kurį būčiau pagalvojęs sėdėdamas ant pilkos sofos tarp geltonų pagalvių ir žvelgdamas į morkų spalvos raidę M ant sienos. Kol šeimininkas ruošė kavą, dairiausi po jo spalvingas ir šviesias valdas. Dideli langai ir ekranai, ryškios spalvos, sėdmaišiai. Kvepia kava. Ir dar kažkuo, gal dažais. Bet veikiau tai tik mano vaizduotės žaismas. Čia piešiama kompiuteriais.
33 metų M. Valkevičius – animacijos studijos „Meinart“ įkūrėjas. Žmogus, įgyvendinęs svajones, pasiekęs profesinių aukštumų ir turintis didelių ambicijų meno pasaulyje. Menininkas, gyvenantis iš savo veiklos, kuriantis darbo vietas ir labai mylintis Lietuvą. Negaliu nepaklausti apie vietą, kurioje jie visi darbuojasi į pasaulį leisdami pieštus herojus ir jų istorijas.
– Šita studija primena įgyvendintą svajonę – lyg kažkas būtų iškuopęs palėpę ir jos vietoje sukūręs erdvę darbui ir žaidimams.
– Taip ir yra. Pradėjau apie animaciją svajoti labai seniai – berods, 7 klasėje. Pamenu pirmąją pažintį su animacija. Atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje, o ši profesija buvo likimo skirta. Nupiešiau pirmąjį darbą, jį atgaivinau ir supratau: noriu būti animatoriumi. Tai buvo višta, kuri atgijo ir padėjo kiaušinį. Nuostabus įspūdis, kai statiška forma ima judėti.
Gali ką nori įsivaizduoti, bet ką kurti. Tavęs neriboja nei scenarijus, nei biudžetas, jei susigalvosi kokį fantastišką kosminį laivą ar panašiai. Dabar kuriame tokius filmus, kurių nepavyktų nufilmuoti – tik nupiešti.
Klasėje buvo daugelis tiksliukų, kurie norėjo tapti advokatais, medikais ar panašiai. Aš patraukiau į kitą pusę, visi sąsiuviniai buvo pripiešti, o pažymių knygelė – pilna pastabų dėl paišymo per pamokas.
– Piešimas netrukdė mokslams?
– Atvirkščiai, tai mokykla man trukdė. Nekenčiau jos. Tai buvo blogiausia, kas man yra nutikę, trukdė atsiskleisti. Mėgau istorijas, todėl daug šnekėdavau. Tiesa, nepiktybiškai, tik gero norėdamas. Istorija, literatūra labai patiko, skaičiau knygas dieną naktį – laukdavau pamokų pabaigos, kad galėčiau eiti skaityti. Buvau nuolatinis bibliotekos lankytojas.
Turėjau puikų pavyzdį – tėvą nuolatos matydavau su knyga rankose.
Paskui įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Dar studijuodamas įsidarbinau animatoriumi vienoje įmonėje, kur būčiau už dyką piešęs – taip viskas buvo puiku.
Tiesa, prieš tai išmėginau kelis kitus darbus. Spaustuvėje plėšiau ir nešiojau popierius. Tai buvo toks žiauriai beprasmiškas darbas, kurį dirbdamas dar aiškiau suvokiau, ko noriu: palikti po savęs kažką savo sukurta.
Bet reikėjo pinigų. Neiškentęs mečiau ir įsidarbinau padavėju. Tuomet nešiojau ilgus garbanotus plaukus. Man liepė arba nusikirpti, arba nešioti kepurėlę. Žinote, kad į maistą neprikristų. Atsisakiau. Atleido.
Tada ir priėmė į animacijos studiją, kurioje vėliau sukūriau diplominį darbą. Trumpo metražo filmą apie tai kaip amerikiečiai išsilaipino Mėnulyje. Tuo metu buvo minimas to istorinio įvykio 40-metis. Darbą puikiai įvertinto, jis pateko į keletą užsienio festivalių, buvo išrinktas į geriausių pasaulio studentų darbų dešimtuką. Filmą netgi parodė Holivude, o tai ir buvo pagrindinis mano tikslas.
Būtent tada supratau, kad pasaulis nėra toks jau didelis, ir kad viskas įmanoma. Leidausi keliauti po pasaulį, daug pamačiau, gyvenau tolimose šalyse, pasisėmiau patirties. O tada, grįžus į Lietuvą būsimoji žmona ištarė lemtingą frazę: kurk savo animacijos studiją. Tai baugino, juk aš nemoku kurti verslo! Bet ji pažadėjo padėti, sutvarkė įmonės kūrimo dokumentus.
Man beliko rūpintis meniu. Nuo pat pradžių siekiau, kad tai būtų tarsi švarus popieriaus lapas: legalios programinės įrangos, oficialios algos ir taip toliau.
– Daugybė žmonių norėdami kažkuo pasidalinti nebe pasakoja, bet rodo telefone. Tada visi kartu juokiasi, stebisi ar piktinasi. O ką tau reiškia istorijų pasakojimas?
– Lankausi mokyklose, pasakoju apie animaciją, raginu skaityti knygas, kad būtų lavinama vaizduotė. Juk filmuose viskas sukramtyta ir sudėliota į lentynas. Pažįstu daug žmonių, kurie nieko neskaito, tik žiūri. Todėl animacija yra dėkingas įrankis. Mes kuriame vis daugiau aiškinamųjų 90 sekundžių siužetų, kad viską suprastų tie, kurie neskaitys instrukcijų. Padedame suprasti, taip sakant. Dažnas dėmesį gali sutelkti penkioms sekundėms. Per jas privalai parodyti kažką, kas užkabintų. Todėl į pirmą sekundę įdedame daugiausiai darbo.
– Galima išgyventi iš tokios kūrybos?
Mūsų dabar yra vienuolika. Gyvename neblogai, jau aštuonerius metus darydami viską skaidriai ir legaliai. Mūsų sėkmė galbūt susijusi su tuo, kad kuriame tik animaciją – tai, kas labiausiai patinka. Pas mus ateina klientai, kuriems reikia geriausio rezultato, nes komanda – labai stipri.
– Kas užsisako animaciją?
– Dauguma – užsakovai iš Lietuvos, bet daugėja ir iš užsienio. Dabar jie sudaro apie 30 proc. mūsų užsakovų. Nuolat turime ir nekomercinių projektų. Mano ambicija ir tikslas – laimėti „Oskarą“ už animacinį filmą. Šiuo metu kuriame trumpą filmą su režisieriumi Ilja Bereznicku. Taip pat – bendras projektas su vokiečiais ir armėnais apie šios tautos genocidą. Tai – pilno metražo dokumentinis filmas su animacijos elementais. Jautri ir šiuo metu itin aktuali istorija. Visi iliustratoriai ir animatoriai – lietuviai. Režisierė – armėnė, jai padeda gausi komanda. Garsą kuria vokiečiai.
Dabar yra ir keletas kitų svarbių animacijos kino projektų. Tai džiugina, nes anksčiau meną kurdavome savo malonumui, ir tai sudarydavo vos 2 proc. veiklos. Dabar filmai sudaro jau pusę produkcijos. Iš to daug neuždirbsi, bet filmai – labai svarbi menininkui veikla. Pats dabar nebeturiu laiko animuoti, tačiau kūrybos idėjas įgyvendinu kaip režisierius. O juk pradžioje buvau čia vienas – ir piešiau, ir grindis ploviau. Vėliau šalia pradėjo burtis išskirtiniai talentai.
– Kada buvo sunkiausia?
– Ko gero, antraisiais veiklos metais, nes pirmieji atrodė kaip stebuklingas žibučių laukas. Tačiau jame žiojėjo didelė duobė. Į ją įkritau – ir finansine, ir kitomis prasmėmis. Buvo sunku, bet daug ko išmokau.
– Ką tuomet apie save supratai?
– Kad esu labai atkaklus, nepasiduodu. Kad klysti yra gerai. Jei po vieną kartą. Kad negalima mesti darbo nepamačius rezultato. Aš daug sportuoju, bėgioju, plaukiu, minu pedalus. Išsikeliu tikslus ir jų siekiu. Turėti tikslą yra labai svarbu. Aš užsibrėžiu jį penkeriems metams, bet žinoma, turiu ir artimesnių tikslų.
Dabar apie viską žinau gerokai daugiau. Tačiau visuomet laikiausi kertinių vertybių, nes nenorėjau daryti tai, kam nepritariu: piratinė įranga, darbai be sąskaitų, atlyginimai vokelyje. Dabar daug kas šia prasme Lietuvoje susitvarkė. Esu didelis patriotas, todėl norisi, kad viskas būtų skaidru ir teisinga kaip kokioje Danijoje, kur pametęs piniginę ją tikrai atgausi iš sąžiningo praeivio.
– O keliaujant nekilo minčių kur nors likti? Ten, kur jau dabar yra geriau, nei Lietuvoje, juk gyvenimas bėga, dar praeis laiko, kol čia bus kaip Danijoje.
– Kai girdžiu, kad „Google“ ir „Facebook“ Airijoje turi atstovybes, kurios yra atleistos nuo mokesčių, būna kiek pavydu ir net pikta. Tačiau tada sau pasakau, kad Lietuvoje sąžiningai mokėdami mokesčius gauname lygesnį kelią į namus, atnaujintą darželį, o valstybė tampa stipresnė.
– Tai tiesa, bet turi profesiją, kuri leistų dirbti iš bet kur. Pavyzdžiui, ten, kur visus metus šilta, šviesu, didesnės galimybės – Kalifornijoje. Bet neišvažiuoji.
– Mano svajonė kadaise buvo Holivudas. Bet dabar tikiu, kad ir Lietuvoje galima kurti tai, ką jie daro Kalifornijoje. Subūriau žmones, skaitau paskaitas apie animaciją. Tikiu, kad požiūris į ją jau rimtesnis. Kolegos irgi panašiai elgiasi. Ir štai rezultatai. Žiūrėkite, Holivudas pats pas mus ateina: filmuoja serialus „Stranger Things“, „Černobylį“, o mūsų tai jau labai ir nestebina.
Daug keliavau ir žinau: visur yra bėdų, nepasitenkinimo, nusivylimo. O savo laimę gali susikurti bet kur. Nematau priežasties, kodėl turėčiau dingti palikęs namus, šeimą, draugus. Girdžiu emigrantų kalbas: išvykau, prasmekite, man nesvarbu, kas mano šalyje bus. O aš sakau: kol tu ten išvykęs, mes savo šalį kuriame. Grįžęs atostogų pripažįsti, kad visgi čia gera ir gražu. Bet visa tai sukurta be tavo pagalbos, žmogau.
– Ką daryti jaunam į kūrybą linkusiam žmogui, kuris nežino nuo ko pradėti? Mokytis akademijoje, tobulinti įgūdžius savarankiškai?
– Gavusio akademinį išsilavinimą žmogaus mąstymas – platesnis. Tačiau amato išmokti gali bet kas, tik reikia ryžto ir kantrybės. Pas mus yra ne vienas toks kūrėjas. Priimdamas į darbą paprašau kūrybos pavyzdžių. Jei žmogui patinka tai, ką daro – jis pateiks daugybę savo darbų, eksperimentų.
– Ar netolimoje ateityje robotizacija neatims tokių darbo vietų?
– Stebiu šį procesą. Taip, robotas jau gali piešti – pakanka pirmo ir paskutinio kadro, o tarpinius kadrus jis užpildo. Tačiau dar kurį laiką dirbtinis intelektas nesugebės sukurti istorijos, kuri būtų žmogui įdomi.
Tas procesas iš dalies gąsdina, bet nuo permainų nepasislėpsi. Tos revoliucinės naujovės ištiks dar ne rytoj, todėl tapti animatoriumi – puiki idėja. Tiesa, ateityje vienos profesijos žmogui gali nebeužtekti, todėl pravartu mokėti keletą ir jas derinti. Be to, nereikia bijoti paleisti to, ką galbūt esi gerai įvaldęs, bet darbo rinkai tai tampa nebeaktualu. O jei esi savo srityje geriausias – jokios krizės negresia.
– Ko dabar labiausiai lauki?
– Pilno metražo filmo sukūrimo. Tai – mūsų didžiausias projektas, nuo kurio priklausys ir įmonės ateitis. Dar labai noriu įveikti „Iron Man“ ištvermės rungtį. Man ji svarbi, nes sportas padeda ir versle. Štai nubėgu 5 km, pasidžiaugiu. Tada – 10 km, paskui 20 km, maratonas. Šimtas kilometrų.
Tai įveikęs suprantu, kad galiu padaryti viską, nes daugelis problemų atrodo kur kas mažesnės prisiminus tą alinantį bėgimą. O ruošdamasis maratonui turiu viską gerai planuoti ir nenuskubėti, nes kitaip tiesiog nebaigsiu distancijos. Šios sporto pamokos apie tikslus bei rezultatą praverčia ir darbe.
– O ko bijai?
– Gyvačių. Pamatęs, ko gero, kilometrą nubėgčiau rekordiniu greičiu. Bet noriu išmokti nebebijoti. Dar bijau šuolio parašiutu. Bet kitais metais, ko gero, tai padarysiu. Versle irgi būna baimių. Pavyzdžiui, prarasti tai, ką turiu, bet žinau receptą: nereikia per daug prisirišti. Ir dažnai prisimenu tėvo žodžius: negalvok apie pinigus, bet apie tai, ką darai. Ir daryk tai geriau už kitus – nors vienu procentu. Visada galima geriau.
– Ką manai apie 2020 metus. Kokie jie buvo, ko galbūt tikėjaisi?
– Kai kas sako, kad tai – blogi metai. Bet tai priklauso nuo požiūrio. Taip, virusas, pandemija, karantinas. Užsidarėme, bet animacija – juk tinkama veikla darbui iš namų, tą sėkmingai ir darėme. Dabar susidūrėme su kita bėda – Armėnijoje kilo karas, pusė komandos parašė atsisveikinimo laiškus.
Dabar jie visi fronto linijose. Nežinome, grįš ar negrįš. Stebėdamas tai, kas ten vyksta, suprantu: Covid-19 nėra tokia jau didelė problema palyginti su tikru karu. O mums čia gal jau atrodė, kad viskas aplink griūva. Bet pasaulyje vyksta daug blogesnių dalykų.
Šiaip – 2020-ieji mūsų įmonei labai geri metai. Kalbu ne tiek apie finansinę, kiek kūrybinės brandos, darnaus bendro ėjimo pasirinktu keliu jausmas. O svarbiausia – visi esame sveiki ir laimingi.