– Esu girdėjęs jūsų pasakymą, kad einant per „Fredos“ cechą, reikia rasti kur nors gulintį eurą. Kitas galbūt pasakytų, tai kokia ten betvarkė tame baldų fabrike, jeigu eurai po kojomis voliojasi? Ką reiškia tokia frazė?
– Tai kalba apie efektyvumą. „Fredoje“ ir „Gerame baldų fabrike“ mes negaminame kažkokių tai povandeninių laivų ar boingų. Mes esame masinės gamybos atstovai, konkuruojantys su kitais ar kitomis šalimis, o tai daryti galime tik efektyvumu, t. y. medžiagų, darbo sąnaudų. Pasakymas reiškia, kad bet kuris žmogus turi eiti per cechą ir surasti, kur tas centas padėtas. Tai nereiškia, kad turi būti darbuotojas, kuris sušilęs ir suprakaitavęs bėgioja visur, o kitą savaitę bėgioja dar greičiau. Priešingai, jis turi dirbti lengviau, turi dirbti galva.
– Skamba panašiai kaip dzenbudizmas. Kažkada yra tekę lankytis Japonijos šventykloje, kurioje sėdima prie keturiolikos akmenų, bet reikia pamatyti penkioliktą. Kitaip sakant, visi žmonės, kurie dirba pas jus, bei jūs pats nuolat galvojate, kaip viską padaryti geriau ir pigiau?
– Efektyviau. Dar yra viena svarbi šio efektyvumo dedamoji – pati darbuotojų savijauta. Nieko nėra geriau nei darbuotojas, meistras ar gamybos vadovas, kuris jaučiasi puikiai ir oriai. Tik tada jis bus komandos narys ir ieškos to cento. Tai – masinės gamybos aksioma.
– Kas jums dabar yra verslas ir kaip šis supratimas keitėsi? Jei neklystu, verslą pradėjote dar kooperatyvų laikais, kai žmonės norėjo „daryti pinigus“, o kaip yra dabar – taip pat ar kitaip?
– Nuo verslo pradžios praėjo jau apie 30 metų. Per tą laiką pasikeitė viskas, ne tik požiūris. Kai stojome prie starto linijos, egzistavo kažkoks tiesmukas noras ir požiūris – uždirbti pinigų ir išlaikyti šeimą, po to atsirado samdomi darbuotojai, atlyginimai ir pan. Bet laikas įneša savo korekcijų. Per šį laikotarpį pasikeitė viskas: visuomenė, verslas, vartotojai. Žinoma, pelnas yra varančioji verslo jėga, tai – verslo misija. Tačiau pelno panaudojimo aspektu požiūris šiandien yra pasikeitęs. Dabar pelnas – tai resursas, leidžiantis investuoti, plėsti verslą. Jis nebėra savitikslis.
– Jums gyvenimas turbūt neįdomus – uždirbate pakankamai. Pavyzdžiui, jaunas žmogus, kuriam padidino algą, nueina į džinsų parduotuvę ir nusiperka geresnius džinsus, gal dar – geresnius batus. Dabar sakykime, kad jūs šiemet vietoj 6 mln. eurų uždirbtumėte 8 mln. eurų, t. y. 2 mln. eurų daugiau. Ar galvotumėte, ką aš sau duosiu už tai, kad uždirbau tuos papildomus du milijonus? Pavyzdžiui, gal „Porsche“ ar „Ferrari“ naują nusipirksiu?
– Šiandien mano didžiausias pasitenkinimas yra tuomet, kai einu per cechą, per administraciją, per vadybą ir matau, kad žmonės yra laimingi. Ir čia ne kokia panegirika, man tikrai yra labai faina. Aš galiu prieiti prie kiekvieno, su juo pasikalbėti ir, kas labai svarbu, tas žmogus su manimi irgi kalbės atvirai, laisvai, su šypsena, nes jis nėra užguitas ir nesijaučia prastesnis dėl to, kad, pavyzdžiui, dirba prie konvejerio.
– O kiek laiko jau taip yra? Nes pasiklausius politikų ar žmonių, skambinančių pasisakyt į įvairias laidas, atrodo, kad verslininkas yra toks vagis, kuris tik ir taikosi nuskriaust? Kiek laiko jau yra taip, kad žmogui malonu dirbti?
– Laike tai apibrėžti sudėtinga, tačiau toks siekis buvo visada. Nieko nėra geriau, nei dirbti su protingu žmogumi. O protingas žmogus, užimdamas tam tikrą poziciją, turi uždirbti. Tai ir veda į priekį. Aš esu valdybos pirmininkas, akcininkas ir kartais manęs klausia, kuo aš čia užsiimu, ką aš čia veikiu.Iš vienos pusės lyg ir nieko neveikiu, nes žiūriu, klausausi, tačiau pagrindinis mano darbas – užtikrinti, kad žmonės jaustųsi gerai. Jausdamiesi gerai, jie padarys daug daugiau ir geriau nei tada, kai kažkas eis ir nurodinės jiems.
– Tai, ką jūs sakote, mano supratimu, iš principo artima gerovės valstybei. Kaip apskritai žiūrite į kalbas apie gerovės valstybę? Ar jūsų darbuotojai gyvena gerovės valstybėje?
– Tikriausiai šis požiūris – gerai ar blogai gyvenu – yra labai individualus. Nors yra visko, manau, kad kritinė masė galvoja, jog gyvena gerai. Net ir aš pats, jei norėčiau surasti dėl ko paverkti, ir surasčiau, pavyzdžiui, na ir velnias, kad dar neturiu „Porsche“. Pinigai ir laimė – tokie sunkiai į vieną krūvą suplakami dalykai. Žinoma, mes čia žiūrime gal jau kiek filosofiškai, tačiau manau, kad yra nemaža dalis turtingųjų, kurie yra nelaimingi. Tikrai didelė dalis žmonių, kurie uždirba vidutinį atlyginimą, yra laimingi. Tai toks labai reliatyvus dalykas.
Bet žinoma, finansinė pusė yra svarbi. Jeigu įmonėje jos nebūtų, t. y. nebūtų generuojamos pajamos, tai negalėtume ir maitinti žmogaus, negalėtume jam duoti nemokamos kavos, vaisių ir pan. Savo įmonėje darbuotojams duodame maitinimą, už kurį jie moka po 1 eurą. Žinoma, ir euras yra pinigas, tačiau tai darome labiau dėl to, kad nepamirštumėme, jog maistas – taip pat vertybė. Žinome kaip yra – visi nemokami dalykai atrodo turintys mažesnę vertę. Tad štai, jei darbuotojas moka 1 eurą, jis gauna karštus pietus, o visi vaisiai, sūreliai, arbatos, kavos yra tiesiog duodama.
– Per trisdešimt metų jūs matėte daug verslininkų ir verslų. Pradžioje visi ką nors darė – siuvo, su savo žiguliais vežiojo keleivius ar pan. Tad kokius verslininkus išstūmė verslas per tą laiką?
– Išstūmė labiau tiesmukus, tuos, kuriems rūpi tik pinigai, pinigai ir nesvarbu, kaip kiti aplink juos jaučiasi. Na žinote, visuomenė keičiasi. Visi mes – visuomenės dalis. Per tą 30 metų mes ne nuėjom, o nušuoliavom kaip visuomenė labai toli. Dalis verslininkų buvo tokių, sakyčiau, nepamatuotos rizikos. Daug atvejų yra pasibaigę skaudžiai, kai žmonės prasiskolino ir pan. Mes pergyvenome tą laikotarpį nuo laukinio kapitalizmo iki dabar, kai artėjama prie tvaraus verslo.
– Kaip jūs priimate sprendimus? Kuo remiatės? Ar tai – jūsų universitetinės ekonomisto žinios, ar patirtis, ar žmonės pataria, ar tiesiog nuojauta?
– Jūs beveik viską ir pasakėte. Man gyvenime sekėsi ir sekasi – mane supa protingi ir geranoriški žmonės, tad tuos sprendimus mes darome kartu. Pasikartosiu – nieko nėra geriau, nei dirbti su protingais žmonėmis. Tačiau per tuos trisdešimt metų yra buvo visko – ir nepasiteisinusių sprendimų. Kai atsisuki atgal, pamatai, kad kai kurie sprendimai nebuvo racionalūs, tačiau taip ateina patirtis. O už patirtį reikia susimokėti.
– Kaip jūs suprantate verslininko atsakomybę?
– Žinoma, kai esi akcininkas, kai kvieti darbuotojus dirbti, kažkuria prasme prisiimi atsakomybę ir už juos. Darbuotojas, išdirbęs 8 val. ar sutartą laiką, užrakina duris ir išeina. Iš kitos pusės, jei visus įtrauki į veiklą, tai tą atsakomybę pasidalini. Žinoma, akcininko atsakomybė visada išlieka – atsakomybę prisiima tas, kuris priėmė sprendimą. Verslininkas visada rizikuoja savo kapitalu, reputacija.
– Pastaruoju metu buvo keletas įvykių, susijusių su reputacija, pavyzdžiui, „Grigeo Klaipėda“ vamzdžio atvejis. Kaip yra su jūsų vamzdžiais ar salmonelėmis, kaip kad nutiko „Biovelai“, patiekus mėsą į „Maximą“. Ar turite tokį vamzdį, kuris kada nors gali išplaukt į paviršių? Ir kaip tokios situacijos atsiliepia jūsų įmonei ar net visam verslui?
– Mus liečia. Jei kažkas galvoja, kad tokie nevykę atvejai ko nors neliečia, tai labai klysta. Liečia mus visus. Visi verslo atstovai kažkuria prasme esam aptaškyti. Tai nėra toleruotina. Čia nėra diskusijų apie tai, kad gal įvyko netyčia. To tiesiog neturėjo būti, bet atsitiko taip, kaip atsitiko, ir gerai, nes tai išplaukė į viešumą.
Tikiu, kad teisėsauga atsakys ir anksčiau ar vėliau visuomenė turės atsakymus. Bet iš tikrųjų verslą tai pakeitė. Tai – dėmė visam verslui. Visada yra blogas laikas, bet dabar yra ypač eskaluojama, nes tuoj prasidės rinkimai ir bus imamas tas pagalys į ranką ir mušama per verslą. Ne per vamzdį, ne per salmonelę, o per verslą. Yra ir bus sakoma, kad štai koks blogas tas verslas. Ką tokiu atveju reikia daryti? Reikia iš to verslo atimti – pakelti mokesčius, paimti iš jų ir tada visi gyvens gerai.
– Kaip jūs reaguojate į politikų kalbas apie tai, kad paims jie ir prikurs šimtus darbo vietų, pavyzdžiui, rajonuose?
– Ką gali politikas gali sukurti? Nebent dar daugiau valdininkų. Politikų misija yra sukurti sąlygas verslui, ar tai būtų miestas, ar regionas. Verslas yra kuriantis darbo vietas ir mokantis mokesčius.
– Esate sakęs, kad Lietuva – puiki vieta inžinerinei pramonei. Jei neklystu, ta pramonė sukuria panašaus dydžio BVP kaip ir Vokietijoje – apie 21–23 proc. Kodėl? Kas mes tokie – inžinieriai? Gi buvome artojais, tad kaip tapome inžinieriais?
– Nors už mūsų yra rytų siena, savo mentalitetu, savo supratimu, mano nuomone, esame artimi vokiečių mentalitetui: mes mėgstame tvarką, esame darbštūs, kruopštūs, labai daug nesiskundžiantys ir pan. Aš galvoju, kad dėl to mes ir einame šitaip. Rytų Europa iš tikrųjų yra puiki vieta tokiam verslui.