Visu pirma, susiklosčius tokiai situacijai, dauguma žmonių galvoja, kad teisiniame santykyje su pardavėju jie yra laikomi vartotojais ir jų, kaip vartotojo teisės, visuomet privalo būti ginamos. Tačiau toks mąstymas yra klaidingas, kadangi dauguma žmonių iš tiesų nežino, kada tarp jų ir pardavėjo susiklosto vartojimo teisiniai santykiai ir kada jie gali remtis savo, kaip vartotojo, teisiniu statusu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2281str. yra nurodyta, kad vartojimo teisiniai santykiai tarp pirkėjo ir pardavėjo susiklosto tuomet, kai fizinis asmuo įsigyja prekę išimtinai tik tai savo asmeniniais tikslais, nesusijusiais nei su turimu verslu, amatu ar profesija ir šią prekę įsigyja iš pardavėjo, kuris pagal teisės aktus yra laikomas verslininku, užsiimančiu šių prekių prekyba. Tai reiškia, kad jeigu, pavyzdžiui, fizinis asmuo įsigyja automobilį iš kito fizinio asmens, kuris neužsiima automobilių prekyba individualios veiklos ar juridinio asmens pagrindu, tokie tarp asmenų susiklostę teisiniai santykiai nebus laikomi vartojimo teisiniais santykiais ir automobilį iš tokio pardavėjo įsigijusiam asmeniui nebus taikoma vartotojų teisių apsauga. Tačiau tai nereiškia, kad esant tokiai situacijai, fiziniam asmeniui visiškai nėra taikoma jokia teisinė apsauga įsigijus automobilį su defektais. Tokiu atveju šis fizinis asmuo negali remtis vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančiomis teisės normomis ir savo teises turi ginti kitais įstatyme numatytais būdais.
Taigi, kokių veiksmų vartotojas gali imtis įsigijęs nekokybišką prekę?
CK 6.363 str. 1 d. yra nurodyta, kad sudarius vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, pardavėjas visais atvejais vartotojui garantuoja parduodamų daiktų kokybę. Tai yra, taip vadinama, garantija pagal įstatymą, pagal kurią, pardavėjas visais atvejais privalo pirkėjui garantuoti savo parduodamų daiktų kokybę. Ši garantija reiškia, kad vartotojui parduodami daiktai turi atitikti sudaromos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas ir kad pardavėjas turi garantuoti, jog sutarties sudarymo metu nėra jokių paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų tiek už daiktą mokėjęs.
Pagal įstatymą, pardavėjo suteikiamos garantijos terminas daiktui yra dveji metai, kuris yra pradedamas skaičiuoti nuo daikto perdavimo pirkėjui momento. Tai reiškia, kad pardavėjas yra laikomas atsakingu už bet kokius daikto trūkumus, kurie gali išryškėti per 24 mėnesius. Pardavėjas taip pat turi teisę savo iniciatyva nustatyti ir ilgesnį garantijos terminą, tačiau jis negali sutrumpinti įstatyminės garantijos termino, t.y. nurodyti, kad daiktas bus kokybiškas naudojimui mažiau nei du metus. Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu vartotojas daiktą naudojo ilgą laiko tarpą, pavyzdžiui 23 mėnesius, teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas taip, kad daiktas atitarnavęs beveik visą garantijos laikotarpį yra kokybiškas ir atitiko pagrįstus vartotojo lūkesčius. Priešingai, vartotojo įsigyta prekė turi išlikti tinkamos kokybės visą numatytą garantijos laikotarpį, t.y. pilnai 24 mėnesius, o ne tam tikrą jo dalį.
Praktikoje pasitaiko labai daug atvejų, kai įsigyto daikto trūkumas išryškėja ne iš karto, t.y. naujas daiktas iš pradžių veikia tinkamai, todėl vartotojas neturi jokio pagrindo įtarti, kad jam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas. Tai yra ypač aktualu kalbant apie kompleksinius ir technologiškai sudėtingus daiktus, kurių trūkumai gali išryškėti tik po kurio laiko. Nepaisant to, bet už bet kokį garantinio laikotarpio metu išryškėjusį prekės defektą atsakingu yra laikomas pardavėjas.
Jeigu per garantinį terminą pasireiškia daikto trūkumai, pirkėjas turi teisę ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią pastebėjo įsigyto daikto trūkumus, kreiptis į pardavėją ir reikalauti:
nemokamai pašalinti daikto trūkumus, t.y. pataisyti daiktą;
1) nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu;
2) sumažinti įsigyto daikto kainą;
3) vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą.
Visi šie aukščiau nurodyti reikalavimai yra alternatyvūs, todėl pirkėjas turi teisę pasirinkti bet kurį iš jų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties su pardavėju ir reikalauti sugrąžinti sumokėtus pinigus, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis (CK 6.363 str. 8 d.).
Sprendžiant, ar daikto trūkumas yra mažareikšmis, turi būti vertinama, ar daikto trūkumas gali būti pašalintas. Jeigu taip, tai kokiomis darbo ir laiko sąnaudomis, kokią įtaką tai turės būsimai daikto būklei ir kokią įtaką šalinimas daro vartotojo teisei toliau naudotis tinkamos kokybės daiktu. Taigi, jeigu, pavyzdžiui, sugedo laikrodžio mechanizmas, telefono baterija ar skalbimo mašinos detalė, ir atlikus patikrinimą yra nustatoma, kad šie defektai be didelių laiko ir lėšų sąnaudų gali būti pašalinti, laikytina, kad daikto trūkumai yra mažareikšmiai, todėl vartotojas neturi teisės nutraukti pirkimo-pardavimo sutarties su pardavėju.
Pardavėjas per 14 dienų privalo išnagrinėti vartotojo kreipimąsi ir pateikti savo atsakymą į jį. Jeigu pardavėjas netenkina vartotojo reikalavimo, jį tenkina iš dalies arba nepateikia atsakymo per 14 dienų, vartotojas turi teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl prekės kokybės įvertinimo ir ginčo išnagrinėjimo. Vartotojas taip pat turi teisę kreiptis ir į teismą dėl daikto kokybės trūkumų nesilaikydamas aukščiau nurodytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Tačiau, taupant pinigus ir laiką, pirmiausia yra rekomenduotina kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo išnagrinėjimo.
Svarbu paminėti ir tai, kad pardavėjui pateikus sutarties neatitinkančią prekę, netinkamos kokybės daikto grąžinimo išlaidos tenka pardavėjui. Be to, pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, neturi teisės iš jos išskaičiuoti sumos, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo ar daikto išvaizdos praradimo ar dėl kitokių aplinkybių.
Atkreiptinas dėmesys, kad pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapimą tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi daikto pirkimo metu, arba jie buvo tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, pavyzdžiui, vartotojas įsigyja daiktą, kuris yra akivaizdžiai nusidėvėjęs ir tinkamam jo naudojimui yra būtini remonto darbai (CK 6.327 str. 2 d.; 6.333 str. 2 d.).
Pardavėjas taip pat gali paneigti savo atsakomybės prezumpciją įrodęs, kad daikto trūkumai atsirado dėl paties pirkėjo kaltės, jeigu pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, taip pat dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Pavyzdžiui, jeigu vartotojas pažeidė prekės instrukcijoje nurodytas daikto naudojimo ir saugojimo taisykles ir dėl to daiktas sugedo, pardavėjas už tokius atsiradusius daikto trūkumus nebus laikomas atsakingu. Tačiau šią aplinkybę privalo įrodyti pats pardavėjas (CK 6.333 str. 3 d.).